Žinomo kauniečio 61 metų Šabtajaus Kalmanovičiaus nužudymą galbūt dar ilgai gaubs nežinios skraistė. Lapkričio 2-osios pavakare triukšmingą Maskvos centrinės gatvės šurmulį perplėšė skardus šūvių garsas. Prabangiu kostiumu vilkintis Š. Kalmanovičius pakirstas profesionalių samdomų žudikų paleistų kulkų mirė atsilošęs brangaus automobilio „Mercedes-Benz S 500“ priekyje.
Portalas „Balsas.lt“ primena Holivudo scenaristų plunksnos vertą Š. Kalmanavočiaus gyvenimą – jo ryšius su prieštaringos reputacijos asmenimis bei galimai vystytą pogrindinį brangakmenių kontrabandos verslą, kuriame, manoma, Šabtajus valė kelią netgi iš Lietuvos atvykusiems aukščiausio rango politikams bei verslininkams.
Buvęs Kauno „Žalgirio“ rėmėjas pastaraisiais metais gyveno Rusijos sostinėje, negailėdamas dosniai žarstė milijonines sumas Maskvos „Spartak“ moterų krepšinio klubui. Tačiau yra duomenų, kad iš Lietuvos kilęs ir gražiausius jaunystės metus laikinojoje sostinėje praleidęs milijonierius savo biografijoje yra turėjęs ne vieną tamsią dėmę.
Jis buvo apkaltintas šnipinėjimu, bendradarbiavimu su slaptosiomis tarnybomis, dalyvavęs nelegaliuose sandėriuose, užmezgęs glaudžius ryšius su įtakingiausiais Rusijos mafijos krikštatėviais, tarp jų, - ir Viačeslavu Ivankovu (Japončiku), kuris neseniai mirė taip ir neatsigavęs po mįslingo išpuolio toje pačioje Maskvoje.
Skandalingas ministro vizitas
2005 metų vasarį dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodžiusioje žurnalisto Alvydo Dargio publikacijoje teigiama, kad 2001 metų sausį skandalu virto tuomečio liberalo Rolando Pakso Vyriausybės ūkio ministro Eugenijaus Maldeikio ir kitų aukštų pareigūnų bei verslininkų kelionė į Maskvą. Kaip vėliau teigė vienas iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos aukštų pareigūnų, buvo šiurkščiai pažeistos „elementariausios visuose civilizuotuose kraštuose įprastos diplomatinio bendravimo normos“.
Tąsyk ūkio ministrą ir jo palydą pasitiko ne Lietuvos ambasados Maskvoje, bet privačių asmenų automobiliai. Atvykusieji apsigyveno viename prabangiausių Maskvos viešbučių „Hotel Baltschung Kempinski“.
Kaip vėliau paaiškėjo, viešbutį parūpino pats Š. Kalmanovičius ir jo bičiulis Rusijos dainininkas Josifas Kobzonas, garsėjantis ne ką geresne reputacija ir ryšiais su Rusijos kriminalinio pasaulio lyderiais.
Tuo metu Maskvoje irgi viešėjęs Klaipėdos milijonierius Antanas Bosas vėliau atskleidė, jog Rusijos sostinėje ūkio ministrui suorganizavęs susitikimus su koncerno „Gazprom“ vadovybe.
Išvertė iš postų
Skandalingas vizitas į Maskvą, brangiai atsiėjo – po kelių savaičių E. Maldeikiui teko atsistatydinti.
Tomis dienomis per televiziją daug kartų buvo rodomi kadrai, kaip ir R. Paksas, sveikindamas savo Vyriausybės narius, demonstratyviai nepaspaudžia ūkio ministrui rankos. Premjero veido išraiška tarsi sakė: tu, nevykėli, sužlugdei tokią svarbią misiją.
Tų pačių metų birželį, kad ir spyriodamasis, R. Paksas paliko premjero kėdę, užleisdamas ją vėl į politiką nusprendusiam grįžti socialdemokratų lyderiui Algirdui Brazauskui.
Vaikystę praleido knygyne
Garbaus amžiaus Kauno gyventojai pasakoja, kad paauglystės metais Š. Kalmanavočius ištisas dienas leisdavo Laisvės alėjos 79 name buvusiame karinės literatūros knygyne – šiuo metu ten „Kauno“ viešbutis.
Virš knygyno gyveno Kalmanavičiai – būtent taip jie rašydavo savo pavardę.
Jau tais metais aplinkiniams buvo gerai žinomos „Šabo“ jaunystės vertybės: brangakmeniai, sportas ir moterys.
Todėl 2001-ųjų sausio dienomis atrodė šiek tiek keista, kad buvęs kaunetis Š. Kalmanovičius per skandalingai pagarsėjusį Lietuvos politikų vizitą į Maskvą siejamas su „rykliais“ iš Rusijos dujų ir naftos verslo, kuris, jo žodžiais yra „dvokiantis ir nevertas pagarbos“.
Dabar aiškėja, kad „Gazprom“ tebuvo savotiška dūmų uždanga.
2004-ųjų rugsėjį Lietuvoje lankėsi du žurnalistai iš Maskvos. Jie prisistatė kaip Rusijos tiriamosios žurnalistikos gildijos nariai Viačeslavas Arkadovas ir Aleksandras Tereščenka.
Iš pradžių svetimais vardais prisistatę maskviečiai žurnalistui A. Dargiui teigė, kad juos domina lietuviškos Š. Kalmanovičiaus biografijos detalės. Esą užsakymas parašyti knygą apie šią, pasak jų, vieną ryškiausių ir įdomiausių asmenybių Rusijos versle.
Po kurio laiko maskviečiai prisipažino, kad kelionei į Lietuvą juos paskatino 2004-ųjų vasarą per Rusijos televizijos Pirmąjį kanalą parodytas dokumentinis filmas „Deimantinė grandinė“ apie deimantų kontrabandą, kur paminėti ir lietuviški motyvai.
Žlugusios deimantų kurjerių kelionės
Yra duomenų, kad 2001-ųjų sausį prabangaus Maskvos viešbučio karališkuosiuose apartamentuose įvyko konfidencialus aukšto pareigūno iš Lietuvos ir Bilo Davidsono (teigiama, kad tikroji pavardė – Borisas Davydovas, - aut.past.), susitikimas.
Šis žmogus yra nekarūnuotas deimantų verslo karalius, vienas turtingiausių pasaulyje žmonių, trijų valstybių – Izraelio, Rusijos ir Monako – pilietis.
Susitikimo metu jis siekė užtikrinti saviškiams deimantų kurjeriams saugų bei greitą važiavimą per Lietuvos teritoriją iki Klaipėdos, iš kur brangūs kroviniai jūros transportu turėtų pasiekti Roterdamą ir Antverpeną.
2001-ųjų rugsėjo 6-ąją Maskvos Šeremetjevo oro uoste demonstratyviai FST agentų buvo sulaikytas B. Davidsonas – Davydovas, susiruošęs skristi į Tel Avivą.
Tą pačią dieną Maskvoje, Baltarusijos geležinkelio stotyje, prie keleivinio traukinio Maskva – Vilnius buvo suimtas B. Davidsono – Davydovo deimantų kurjeris – Maskvos gyventojas, aprūpintas Lietuvos piliečio pasu. Vėliau paaiškėjo, kad pačius vertingiausius brangakmenius deimantų karalius nesiryžo patikėti savo kurjeriui gabenti per Lietuvą ir turėjo su savimi.
Pirmieji milijonai Siera Leonėje
Prieš keletą metų mirusio amerikiečių rašytojo Roberto Friedmano didžiulės sėkmės sulaukusioje knygoje „Raudonoji mafija“ pasakojama apie vieną iš ankstyvųjų Niujorko Braitono Byčo mafijos šulų – Maratą Balagulą, kilusį iš Odesos žydų šeimos.
Jis buvo išplėtęs mafijos operacijas net už Amerikos ribų, jo užmojai driekėsi net į Sierą Leonę, Afrikos žemyne.
Teigiama, jog M. Balagulos svarbiausias ryšininkas Siera Leonėje buvo pats Š. Kalmanovičius. Abu vyrai drauge prasuko aibę operacijų, tiekė į Sierą Leonę benziną ir viskį. Šis duetas net turėjo leidimą Siera Leonėje spausdinti popierinius pinigus, tai jie darė talkinant partneriams vienoje Didžiosios Britanijos bendrovėje.
Knygoje pasakojama, kad Š. Kalmanovičius atsidūrė Siera Leonėje per Niujorko rabiną Ronaldą Greenwaldą. 1980-ųjų gegužę į R. Greenwaldą kreipėsi Lucas Magope, tuometinis Bophuthatswanos (vienos iš "nepriklausomų" juodaodžių teritorijų Pietų Afrikoje) prezidentas.
R. Greenwaldas atsisakė politikos sumetimais ir pasiūlė pasiimti ką nors iš Izraelio, kuris neturi tokių suvaržymų su Pietų Afrika kaip Jungtinės Amerikos Valstijos.
Tuo metu R. Greenwaldas rekomendavo Š. Kalmanovičių, kaip savo draugą ir verslo partnerį. Po kelerių metų kaunietis suklestėjo kaip milijonierius. Per naujai įsteigtą bendrovę „Liat“, jis gavo stadiono statybą ir atsigabeno Izraelio specialistus bantustano policijos ir saugumo darbuotojams apmokyti.
1987 metų vasarį, kai sukilėlių kariuomenė įkalino L.Mangopę tiesiog Š. Kalmanovičiaus pastatytame stadione, Šabtajus susirinko savo turtą ir persikėlė į Sierą Leonę, padedamas R. Greenwaldo ryšių vyriausybėje.
Įbauginti mafijos ryžosi bet kam
Galiausiai rusų ir italų mafija per sandėrius su Š. Kalmanovičiumi neteko 3 milijonų dolerių. Sakoma, kad rusų gangsteriai taip įsiuto ant Šabtajaus, kad pagrasino jį nužudyti. Norėdamas kaip nors padengti savo nuostolius, Š. Kalmanovičius drauge su rusais ir italais sumanė įžūlią operaciją – apvogti tarptautinę investavimo bendrovę „Merrill Lynch“.
Pasakojama, jog rusų gangsteriai papirko „Merrill Lynch“ darbuotoją, kad šis, nelegaliai pasinaudojęs bendrovės kompiuteriu, pavogtu tuščių bendrovės čekių, kurių bendra vertė buvo per 27 milijonus dolerių. Jis taip pat pavogė kelis parašų antspaudus.
Anot knygos „Raudonoji mafija“ autoriaus R. Friedmano, čekiai ir antspaudai per kurjerį buvo nusiųsti Š. Kalmanovičiui.
Autorius, remdamasis šaltiniais Interpole ir operacijos dalyvių liudijimais, teigė, kad 1987-ųjų balandžio 27-ąją Š. Kalmanovičius, rabinas R. Greenwaldas ir dar vienas vyriškis išėjo iš Šabtajaus prabangių namų Kanuose ir tiesiai nuvažiavo į Monte Karlą, kur tenai jų bendrininkas prisidengęs „Clouns International“ bendrovės vardu atidarė verslo sąskaitą Respublikos Nacionaliniame banke.
Į minėtą sąskaitą jis padėjo suklastotais parašais pasirašytų čekių už beveik 3 mln. dolerių. Kai po trijų dienų indėlis įsigaliojo, R. Greenwaldas su bendrininku vėl pasirodė banke, kur rabinui buvo įteikta 400 tūkst. dolerių grynais iš „Merrill Lynch“ fondų.
R. Greenwaldas dideliame juodame maiše nugabeno pinigus per Vokietiją į Šveicariją, kur neva atidavė juos Balagulos atstovams Ciūricho viešbučio tualete. Pasak operacijos dalyvių, už tai rabinas gavo 50 tūkst. dolerių honorarą.
Laidavo politikos garsenybės
1987 metų gegužės 22-ąją, 3 valandą ryto prabangiame Londono viešbutyje „Sheraton“ Skotland Jardo pareigūnai sulaikė Š. Kalmanovičių ir jo kambaryje rado tris parašų antspaudus, kuriais čekiai buvo užtvirtinti.
Kiek anksčiau Libano pietuose Š. Kalmanovičius pietavo su Izraelio žvalgybos vadovu Uriu Lubraniu. Pasak FTB agentų, kai kaunietį išvedė su antrankiais, rabinas R. Greenwaldas, kuris irgi buvo apsistojęs tame pačiame viešbutyje, skubiai susikrovė daiktus ir, nesusimokėjęs sąskaitos, „Concorde“ lėktuvu išskubėjo į Ameriką.
Netrukus Š. Kalmanovičius buvo išduotas JAV teisėsaugai, kur turėjo stoti prieš teismą už sukčiavimą. Bet R. Greenwaldas, kurį FTB tris kartus tardė, bet kažkodėl nesuėmė, skubiai suorganizavo iškilių asmenų grupę iš JAV ir Izraelio, kuri atkakliai stojo ginti Š. Kalmanovičiaus. Tarp šių žmonių buvo netgi Niujorko respublikonų Kongreso narys Benjaminas Gilmanas, kuris rašė, kad „Š. Kalmanovičius garsėja kaip doras ir sumanus verslininkas“.
Praėjus kuriam laikui Š. Kalmanovičius buvo suimtas Izraelio kontržvalgybos pareigūnų ir buvo nuteistas 9 metus už šnipinėjimą Sovietų naudai. 6 iš jų praleido Izraelio kalėjime.
Italijos laikraštis „La Reppublica“ 2004 m. rugpjūtį skelbė: 1993 m. lapkričio 8 d. Tel Avivo apygardos teismas išslaptina bylą. Ten rašoma: „Tarnaujantis GRU (karinė sovietų žvalgyba), o vėliau KGB, nuo 1972 m. Šabtajus Kalmanovičius dirbo Sovietų Sąjungai, siekdamas rinkti ir perduoti informaciją apie politinę, ekonominę Izraelio situaciją, apie šalies stambius politinius veikėjus, mėgino įsiskverbti į saugumo tarnybą ir LIKUD.“
Darius Klingerys, Alvydas Dargis
