Netoli AB „Akmenės cementas“ teritorijos įkeltas gandralizdis – jau netuščias. Gandras, nepaisydamas šį pavasarį ilgai trunkančių šalčių, pasirodė kovo 19-ąją. Tik vis nesulaukė pačios.
Pastebėjo šuo
Gandralizdis – Naujosios Akmenės miesto Eibučių gatvėje. Sodybos šeimininkei Juzefai Andriuškienei apie lizde nutūpusį gandrą pranešė lodamas šuo.
„Iš džiaugsmo – kad vėl turi kaimyną“, – sakė moteris, rodydama į voljerą, kuriame auga obelis, o prie jos pritvirtintas rąstas su viršuje įrengtu gandralizdžiu.
Aštuoniasdešimtmetė moteris ir pati patenkinta: „Gandras sugrįžo, tai atrodo, kad taip pat – ir laimė“.
Visiems žinomi spėjimai apie ateitį, kai pirmąkart pamatai gandrą. Jei skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Daugelis norinčių ištekėti merginų norėdavo pirmiausia pamatyti skrendantį gandrą, nes reiškė, kad jų šiemet laukia vestuvės.
Skrendantis paukštis šeimoms turėdavo „atnešti“ vaikų.
Jei gandras pasirodo tupintis – lauk lėtai besiklostančių metų.
Tačiau pirmąkart lizde pamatytas paukštis pradžiugino akmeniškę. „Jaučiu, kad dar gyvensiu, nereikės šiemet išskristi“, – sakė J. Andriuškienė.
Mylimas paukštis
Sodybos šeimininkę nustebino, kad tokį neįprastai šaltą ir snieguotą pavasarį paukštis nepažeidė tradicijos – iš šiltųjų kraštų sugrįžo gandrinių, kurios minimos kovo 25-ąją, laikotarpiu.
Anksčiau ši diena būdavusi šventė. Senoliai keldavo puotą, kviesdavosi kaimynų, eidavo į svečius, mėgdžiodavo gandrą. Šį paukštį laikė šventu, nes tikėjo, kad jis gali paimti žmonių ligas, nunešti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti.
Gal todėl ir šiandien tebetikima, kad gandras neša laimę. Jis išrinktas Lietuvos nacionaliniu paukščiu.
Lietuvoje visada stengiamasi jiems padėti. Skiriama lėšų, kad nuo elektros stulpų būtų tinkamai nukelti trukdantys gandralizdžiai ir iškelti nauji.
Maitinti reikia
Tad ir J. Andriuškienė, vos pamačiusi gandrą, paskubėjo maitinti – ant pievelės primėtė žuvelių, net dešros. Ir kaimynai – tokios pat širdies.
Netoliese esančios sodybos šeimininkas pasakojo: „Nelengva buvo pripratinti lesioti. Priartėjau prie žirkliuojančio po dirvą ir švystelėjau žuvelę, o jam rankos mostas pasirodė kaip baidymas – ir nuplasnojo. Bet kitą kartą, matyt, pastebėjo žuvelės blizgesį, atsargiai sugrįžo, kaptelėjo ir prarijo. Ir taip pamažėl įprato“.
Anot J. Andriuškienės, dabar pašerti reikia, nes sparnuotis po sniegu ir ledu nesusiranda maisto.
„Kai atgis gamta, tada nebematysim, kur jis varlinėja“, – sakė J. Andriuškienė.
Laukia pačios
Visada pirmiausia parsiranda gandras – kad sutvirtintų, paruoštų gandralizdį. Tada jau tinka priimti pačią. Įprasta būdavo, kad ji pasirodydavo per savaitę, o šįkart praėjo dešimtis dienų, o pačios dar nebuvo.
„Moterys protingesnės, nelenda į šalčius“, – šmaikštauja J. Andriuškienė.
Ji nedrįsta teigti, kad sugrįžo tas pats gandras, kur ir pernai šeimininkavo, bet įsitikinusi, – kad iš tos pačios šeimos.
„Skaičiau gamtininkų pastebėjimą: jei žūva šeimos galva, tai į gandralizdį pirmiausia sugrįžta vyriausiasis iš vaikų“, – pasakojo akmeniškė.
Vienintelis gandralizdis Eibučių gatvėje nebūna tuščias nė vienais metais. Šeima išaugina po 3-4 gandriukus. Per penkiolika metų tik vienas paukštukas išmestas lauk.
Kai jaunieji sparnuočiai sustiprėja, tada tėvai su jais ne tik skraido, bet ir pavaikšto ant žemės. Gatve važiuojantys vairuotojai sustoja pasigrožėti neįprastu reginiu – vorele išsirikiavusių gandrų.
