Kažkas yra ne taip, kažkas turi būti kitaip, bet viskas bus gerai – nesirūpinkite. Toks pasakymas paprastai nei nuramina, nei ką nors paaiškina. Ypač, kai kalbama apie įstatymo projektą. Įstatymas yra toks bjaurus dokumentas, kuriuo kartais, kai žmonės nesusitaria žmoniškai, imama ir vadovaujamasi.
„Vaikų skriausti negalima“, – sako man (nes sako „nurimkite, tėveliai“, o esu tėvelis) kolega Gediminas Stanišauskas. Ir kas gi jam prieštarautų? Ar galima „auklėjant“ traiškyti vaikui pirštus tarp durų arba spardyti į šonkaulius? Aiškinti, kad to daryti negalima, yra tiek pat banalu, kiek pasakoti, jog pasinaudojus tualetu reikia pasinaudoti atitinkamos paskirties popieriumi.
„Jei pataisos bus priimtos, tėvams teks gerokai pasukti galvą, kaip auklėti savo vaikus. Diržas netinka, pakeltas tonas irgi gali būti prilygintas psichologiniam smurtui, vaiko žeminimui. Iš tiesų galvoju, kad kaip tik šiose parlamentarės pataisose ir glūdi pagrindinis gėris. Nei mušti, nei rėkti ant vaikų negalima. Jokiais būdais ir jokiomis aplinkybėmis. Kaip susitvarkyti su vaiku, suprantama, klausimas aukso vertės, ir pirmiausia, mūsų visuomenei“ , – rašo gerbiamas kolega Gediminas.
„Reiks pasukti galvą“ – geras pasiūlymas, žinoma. O pats, Tamsta, jau pasukai? Kokie pasiūlymai? Gal yra galutinis pasiūlymas, kurį galima įdiegti į kodeksus? Gal jau žinai formulę, kuri žmonių psichologinio bendravimo bėdas galėtų išspręsti teisiškai?
Jei aš ko nepainioju, tai Seimo įstatymus lydi dokumentai, kuriuose yra grafa – „numatomi neigiami padariniai“. Jų, kaip visada, autoriai nenumato. Nenumato ir problemų, kurias pats įžvelgi. Kaip atsiimti vaiką, jei iš tavęs jį paėmė, nes atrodei nesiskutęs ir užrikai, kad neliestų degtukų? Iš kur atsiimti? Ar jis bus patekęs į saugesnę aplinką, kai „bus paimtas“, nei būtų šalia tėčio ar mamos, kuris ar kuri grįžo iš kurio nors žanro vakarėlio ir pasiūlė vaikučiui susitvarkyti viską, kas sujaukta, bei parodė emocijų dėl prisirinktų neigiamų pažymių?
Ar pats asmeniškai tiki, kad geriau tavo vaiko emocinę būseną supras darbo valandas atidirbąs valdininkas (pareigūnas)? Pagaliau – ar per visą vykstančią diskusiją jau išgirdai „emocinio smurto“ apibrėžimą? Mano subjektyvia ir galbūt neteisinga nuomone, įstatymų formuluotes siūlančios Seimo ponios galėtų ir net privalėtų būti išsiaiškinusios ir ribas, ir apibrėžimus. Tavo „klausimas aukso vertės ir pirmiausia mūsų visuomenei“ turi būti sulaukęs atsakymo bent jau aiškinamajame rašte. Priešingu atveju žmonės siūlo patys nežino ką.
Todėl aš, kaip tėvas, nesirengiu vadovautis pasitikėjimo svetimo dėdės ar tetos, kuri pasibelstų į mano duris, teorija vien todėl, kad kas nors užsidėtų paukščiuką už tai, jog esą toli pažengė „spręsdamas“ psichų, kuriems tramdyti ir taip įstatymų pakanka, problemą. O jei tu iš visko, kas siūloma, pagaliau supratai emocinio smurto juridinį apibrėžimą, tai imk jį ir paaiškink. Bet konkrečiau. Kad suprastų ir policininkas, kuris pasibels gal ir į tavo (jei mokykloje tavo vaikus gerai pamokys) duris. Kas tai konkrečiai yra juridine kalba? Kaip viskas turi būti, jei reguliuojame tai įstatymais? Jei tiksliai nežinai kaip ką keisti - gal visgi geriau nekeisk...
