Susipažinau su partijų politinėmis programomis. Ypač domino vietos, kuriose kalbama apie daugiabučių renovaciją.
Ką aš galiu pasakyti – džiugu. Džiugu, kad bent jau pagrindinės partijos jai skiria ypatingą dėmesį. Bent jau žodžiais. Betgi jie neabejotinai virs konkrečiais darbais, tiesa?
Tikiuosi, žadantys žmonėms „rojaus paukštį“ yra gerai susipažinę su Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais bei neužmiršta, jog mūsų šalyje privačių daugiabučių renovacija yra savanoriška, o ne prievartinė. Aš asmeniškai griežtai pasisakau prieš pasigirstančius raginimus renovaciją vykdyti neatsiklausus butų savininkų nuomonės. Kitaip tariant – priverstinai. Einant tokiu keliu laimėtų tik įvairūs pelno trokštantys tarpininkai – tikrai ne gyventojai.
Skaitant tas pačias partijų programas, o taip pat klausant pasisakymų kartojami vis tie patys teiginiai. Tokie, kaip „šios Vyriausybės sužlugdyta“, „sužlugusi“, „gyventojų lūkesčių nepateisinusi renovacija“ ir panašūs. Aišku, į kieno daržą lekia šie akmenys, todėl juos mėtantiems norėčiau šį bei tą priminti.
Priežastys, įtakojusios mažą žmonių aktyvumą, dalyvaujant daugiabučių renovacijoje, yra kelios. Visų pirma - krizė ir sumažėjusios žmonių pajamos, netikrumas dėl ateities. Antra - nepasitikėjimas komerciniais bankais, kurie krizės laikotarpiu anksčiau paimtoms paskoloms gerokai padidino palūkanų normas. Trečia - politikų siūlymai ir taip neprabangiai gyvenantiems senų daugiabučių savininkams savo lėšomis „gelbėti“ ekonomiką, užmirštant, kad renovacija visų pirma reikalinga ir naudinga patiems žmonėms – ne statybų sektoriui.
„Meškos paslaugą“ padarė ir nuolatinis bei visiškai nepagrįstas opozicijos politikų kartojimas, kad JESSICOS programos finansinės sąlygos žymiai blogesnės už ankstesnės, socialdemokratų Vyriausybės siūlytas.
Čia trumpam stabtelėkime. Atlikus faktiškai išmokėtos paramos analizę nustatyta, kad vidutiniškai pagal „senąjį“ renovacijos modelį (kai buvo teigiama, kad kompensacija yra 50 procentų) realus kompensacijos dydis siekė vos 25 procentus. Pagal JESSICA finansuojamiems namams parama siekia 38 procentus visų renovacijai reikalingų išlaidų sumos. Be to, ženkliai išplėstas kompensuojamų renovacijos priemonių sąrašas. Tad kuris modelis geresnis?
Dar vienas kliuvinys - gaunančių neribotą kompensaciją už šildymą socialiai remtinų žmonių nenoras dalyvauti renovacijos procese, nors JESSICA programa bei kiti Vyriausybės priimti teisės aktai numato tokiems žmonėms šimtaprocentinę visų renovacijos išlaidų ir su tuo susijusių banko paskolų kompensavimą.
Labai trūko viešinimo, gerųjų pavyzdžių pristatymo, didesnio ir aiškesnio renovacijos bei teikiamų lengvatų aiškinimo trūkumas. Taip atsitiko dėl lėšų šiems tikslams panaudojimo konkursų įstrigimo teismuose dvejiems metams.
Be to, tenka pripažinti, kad ir „žmogiškasis faktorius“ bei susiformavę darbo įpročiai programą įgyvendinančioje Būsto ir urbanistinės plėtros agentūroje, kai darbuotojai laikėsi daugiau „laukiančiųjų“, o ne aktyviai aiškinančių bei skatinančių gyventojus dalyvauti renovacijoje pozicijos, bijojimas ar nenoras dirbti kitaip, nei įprasta ir „patogu“, trukdė pasiekti geresnių rezultatų. Tik 2012 metais, įvykdžius agentūros reorganizaciją, pavyko šią situaciją pakeisti ir tai duoda apčiuopiamus rezultatus. Vien šiais metais pareiškusių norą ir pradėjusių ją vykdyti yra per 200 daugiabučių. O praėjo dar tik trys šių metų ketvirčiai.
Be jokių abejonių, renovacijos mechanizmų tobulinimui ribų nėra, tačiau dažnas jų keitimas neprisideda prie greitesnio apsisprendimo dalyvauti daugiabučių atnaujinimo procese. Jis akivaizdžiai skatina žmones laukti: „o gal dar kas nors pasikeis, gal aš suklysiu dabar apsisprendęs renovuoti savo būstą?“.
Įdirbis sukuriant teisinę bazę, struktūras per šią kadenciją padarytas milžiniškas. Blogiausias galimas scenarijus po rinkimų – sugriaunama esama sistema ir vėl pradedama viską kurti iš naujo, bandant surasti tą „vienintelį teisingą renovacijos modelį“. Esu įsitikinęs: nėra vienintelio teisingo kelio šių klausimų sprendime. Aš už tobulinimą, kuo įvairesnių alternatyvų ir galimybių paiešką, bet jokiu būdu ne už griovimą.
Todėl pasikartosiu: džiaugiuosi, kad beveik visos rinkimuose dalyvaujančios partijos vertina renovaciją kaip ypatingos svarbos valstybinį uždavinį. Jei rinkimus laimėjusiems pavyks, atmetus kai kuriuos nepamatuotus arba grynai populistinius priešrinkiminius pažadus, priimti ir kai kuriuos nepopuliarius politinius sprendimus (tokius kaip kompensacijos už šildymą ar balsavimo teisės, sprendžiant renovacijos klausimus, piktybiškai nerenovuojantiems savo būsto socialiai remtiniems asmenims, ribojimo, taip pat lėšų reikiamai namo techninei būklei palaikyti privalomo kaupimo užtikrinimo, valstybės remiamų maksimalių šilumos suvartojimo normų nustatymo, netaikant PVM lengvatų jas viršijantiems ir pan.) renovacija įgaus dar didesnį pagreitį. Mano paminėtos išlaidos nedidina biudžeto išlaidų, kas labai aktualu priimant sprendimus dėl jo subalansavimo.
Jei pavyktų rasti dar ir biudžeto rezervų – ateis renovacijos klestėjimo laikai. To ir linkiu naujos kadencijos Seimui ir Vyriausybei.
Gediminas Kazlauskas, aplinkos ministras
