Konsevatorių vairuojama aukščiausioji šalies valdžia, regis, jau apsisprendė – naujos branduolinės jėgainės Lietuvai reikia. Tačiau yra manančių kitaip, rašoma naujausioje „Balsas.lt savaitėje“.
Dešimtys milijardų litų – kelias, vedantis pirmyn į šviesią branduolinę ateitį! Pinigų iš kažkur paimsime ir už kokio dešimtmečio pigiai gaminsimės elektrą.
O kai kurie energetikos specialistai įsitikinę, kad valdžia sveiką protą iškeitė į vaizduotę. Jie nuogąstauja, kad šaliai atsibudus iš branduolinio sapno, tikrovė bus panaši į energetinį košmarą.
Pinigingo mesijo belaukiant
Vieno naujosios Visagino atominės elektrinės bloko kaina – 3-5 mlrd. eurų. Vienintelis būdas sukaupti tokias lėšas – surasti strateginį investuotoją Vakaruose. Tokias įžvalgas Lietuvai pateikė tarptautinio konsorciumo, vadovaujamo investicinio banko „NM Rothschild&Sons“, ekspertai. Pačios išvados irgi nepigios – jų kaina apie 3,5 mln. eurų.
Energetikos ministras Arvydas Sekmokas prognozuoja, kad konkursas strateginiam investuotojui numatomas dar šiais metais, o sutartis turėtų būti pasirašyta kitąmet. Naują atominę elektrinę Lietuvoje jis regi jau 2018-2020 metais ir skelbia gerąją naujieną: gaminamos elektros kaina galėtų siekti 7-8 lietuviškus centus už kilovatvalandę. Tačiau jis nepasako nė žodžio apie elektrinės galingumą. Neva viskas priklausys nuo to, kiek pinigų pasiūlys investuotojai. „Susidomėjimas projektu yra didelis“, – teigė A. Sekmokas.
Skaičiai – „iš oro“
Apie pigią (lyg sovietmečiu) elektrą prabilęs energetikos ministras, matyt, susipainiojo. Specialistams tokie skaičiavimai nepriimtini.
„Net neįsivaizduoju, kas tokį skaičių galėtų pasakyti. Tai iš fantastikos srities. Jei vien tik kurą skaičiuotume, tik tiek ir būtų. Dabar, kai yra nepaprastai didelė kapitalo kaina, tai neįmanoma“, – sakė Vidmantas Jankauskas, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEK) pirmininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius. – Galėtume kalbėti apie euro centus, bet tik ne lietuviškus“.
Pasak jo, lenkų ekspertai apskaičiavo, kad naujoje atominėje elektrinėje gaminamos elektros energijos savikaina galėtų siekti netgi 40-50 lietuviškų centų už kilovatvalandę.
Dar viena samdytų konsultantų iš „NM Rothschild&Sons“ išvada – naujojoje atominėje elektrinėje pagaminta elektra net įskaičiavus visų jos statybos ir kada nors ateisiančio uždarymo kaštus bus pigesnė nei elektra, pagaminta deginant dujas ar naftos produktus.
Specialistai dėl tokio teiginio tik kraipo galvas.
„Jokių būdu. Viskas priklausys nuo naftos ir dujų kainos. Netgi esant aukščiausioms kada nors buvusioms dujų kainoms, deginant jas pagaminta elektra buvo pigesnė“, – tvirtino V. Jankauskas.
Kam reikia – tegu statosi
Pasak V. Jankausko, „valdžios kalbos, švelniai tariant, savotiškos“, kadangi apie strateginį investuotoją reikėjo kalbėti daug anksčiau. Gal tada paaiškėtų, ar Lietuvai išties reikia tokio naujo statinio.
Jis priminė, kad, pavyzdžiui, Suomijoje dėl atominės jėgainės statymo apsisprendė ne politikai, bet stambieji elektros energijos vartotojai: „Jie ir investuoja, ir ieško partnerių. Juk nebūtinai tai turi būti politinis sprendimas“.
V. Jankauskas įsitikinęs, jog Lietuvoje atominės elektrinės idėją per pastaruosius kelerius metus sukompromitavo LEO LT projektas, dabar duobkasio vaidmenį atlieka ekonominis sunkmetis.
„Galime apskritai rinkai palikti tą atominės elektrinės statybą: kam reikės – tas ir statys, kiek sumokės – tokia ji ir bus. Mąstant apie ateitį, svarbiau turėti tinklų ir ryšių. Pavyzdys: jei turime kelių iš Lenkijos, tai atsivežėme iš ten pigesnių obuolių, net jei Lietuvoje jie neauga“.
Pažiūrėkime, kas bus
Akademikas Jurgis Vilemas į ateitį žvelgia dar griežčiau. Jo teigimu, šiuo metu Europoje vyrauja antibranduolinės nuotaikos – atominių elektrinių statoma kur kas mažiau. Be to, sunku prognozuoti ateityje vyksiančius elektros rinkos pokyčius.
„Situacija priklausys ir nuo to, ar po 2012 metų bus įvesti dideli mokesčiai už anglies dvideginį, t.y. už iškastinį kurą. Jeigu jie bus nedideli, atominė energetika negalės konkuruoti su tradicine energetika. Dėl Kioto protokolo susitarimų nėra jokių sprendimų nuo 2012 metų, todėl Europos branduolinės energetikos projektai sustojo ir laukia. Niekas nenori rizikuoti milijardinėmis investicijomis nežinodamas, kuo tai gali baigtis”, – „Respublikos“ dienraščiui teigė Jurgis Vilemas.
Jis tvirtino, jog Energetikos ministerijos užsakytoje ekspertų išvadoje surašyti savaime suprantami, elementarūs dalykai. Jam neaišku, kodėl minėta ekspertizė iš viso buvo daroma.
„Investuotojai tokiomis studijomis netiki. Ar investuotojui kas nors gali pasakyti, kad naujoje elekrinėje pagaminta kilovatvalandė kainuos 7-8 centus? Kas, kišdamas tiek milijardų, tikės tokiais skaičiais?”, – kalbėjo J. Vilemas.
Svarbiausia – alternatyvos
Aidanas Praleika, tarptautinės politikos apžvalgininkas pabrėžė, kad Lietuvai pirmiausia reikia ne atominės jėgainės kaip tikslo, o elektros energijos stabilaus tiekimo už priimtiną kainą.
O gal pasikliauti pigiausia išeitimi – rusiškos elektros tiekimu?
„Kaip galima pasitikėti tik vienu variantu net jei jis teoriškai pigus? Be to, Rusiją esant nepatikimu partneriu įrodo ir skaudi patirtis, kai kraneliai užsukinėjami dėl to, kad vienoje ar kitoje šalyje išrenkamas ne toks prezidentas, ne ten pastatomas paminklas. Nuolaidas ši šalis visada supranta ne kaip geranoriškumą, o kaip silpnumą ir tai yra nesikeičianti realybė“, – tvirtino analitikas. – „Elektra, gaunama kabeliu iš Švedijos, kainuotų pigiau nei už ją mokame dabar“.
Pasak A. Praleikos, visi, kurie siūlo pasikliauti vien tik rusiška elektra, turėtų žinoti, jog pačios Rusijos elektros tinklai yra nieko gero nežadančios būklės, o gamybiniai pajėgumai europinėje dalyje neplėtojami. Tad gali iškilti ne vien politinių, bet ir techninių problemų.
A. Praleika pripažino, kad Lietuva susiduria ne tik su visiška priklausomybe nuo Rusijos, bet ir su kitomis problemomis. Vos tik kas nors kviečia kokį nors investuotoją, prasideda įvairių įtakos grupių stumdymasis – kodėl pakvietė ne jie ir pakvietė ne tą. Anot pašnekovo, pradedama iš anksto nusišnekėti iki tokių dalykų, jog neva už didžiausių Europos reaktorių gamintojų „būtinai stovi“ kuris nors lietuvių oligarchas.
Pašnekovas skeptiškai vertino pompastiškus Rusijos pareiškimus apie tariamą atominės jėgainės statybą Kaliningrade. "Sričiai tiek elektros nereikia, prie europietiškų Lenkijos tinklų ją kažin ar jungs, tad beliktų tiesti naujus perdavimo tinklus per Lietuvą. Tokia šalis, kaip Rusija, gali sau leisti panašias prklamacijas vien politiniais sumetimais. Visi triukšmai dėl to, kad aplink greit stovės daug atominių - propaganda," - įsitikinęs ekspertas.
Kalbėdamas apie minėtą galimybių studiją analitikas pastebėjo, jog tokiomis studijomis lengva manipuliuoti. "Jos parašomos dažniausiai sudėtinga moksline kalba ir visuomenei trūksta prieinamai pateikiamos informacijos, pagal kurią būtų galima racionaliai įvertinti sprendimus," - sakė jis.
Rusija galės bausti skaudžiau?
Uždarius senąją Ignalinos atominę elektrinę, Rusija įgis dar daugiau politinio svorio ir jau pačiu artimiausiu metu mėgins išspausti papildomos naudos. Todėl nederėtų nuvertinti energetinės nepriklausomybės – vieno iš pagrindinių argumentų statyti savąją atominę. Be to, lietuviškas energijos šaltinis – svarbi geopolitinė atrama. Tokios nuomonės laikosi Rytų geopolitikos studijų centro (RGSC) specialistai.
RGSC analitikė Živilė Dambrauskaitė pritarė, jog Rusijos apetitas tariantis su Lietuva dėl didesnių dujų, elektros tiekimo apimčių gali imti augti bevalgant.
„Ko gero, kažkoks didesnis spaudimas gali pasireikšti tada, kai mes pasirodysime aktyvesni. Kita vertus, tie tikslai ir spaudimas gali būti labai paprastas ir pragmatiškas, kadangi Rusija paprasčiausiu būdu gali padidinti savo pelną. Ir tai jau yra pakankama grąža. Rusija turės tiesiog didesnį bausmės instrumentą mums gąsdinti“, – svarstė Ž. Dambrauskaitė.
RGSC specialistų nuomone, bent jau kol kas, siekiant suvaldyti energetinę priklausomybę nuo rytų kaimynės, Lietuvai pasitarnauja prielaida, jog Rusijai nutraukus energetinių išteklių tiekimą skaudžiai nukentėtų Kaliningradas. Tad ne veltui Rusija skelbia didinsianti Kaliningrado srities energetinę nepriklausomybę.
Nerimą kelia ir tai, jog Europos Sąjunga (ES) kol kas neturi vieningos energetikos ir užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Tokios politikos nebuvimas labai skaudžiai gali atsiliepti ateityje.
Senoji atominė suės milijardus
Lietuvai šalia kitų rūpesčių netrukus teks „šerti“ pinigais senąją IAE. Tai anaiptol nebus kišenpinigiai.
Dabar veikiančios atominės elektrinės vadovas Viktoras Ševaldinas ; anksčiau viešai teigė, kad naują elektrinę būtų realu paleisti ne anksčiau kaip 2022 metais. Tačiau dabar direktorius „Balsas.lt savaitei“ sakė jau nebenorįs komentuoti nieko, kas susiję su naujos jėgainės statyba.
Apie dabartinę būklę V. Ševaldinas sakė, jog naivu manyti, kad senoji IAE užsidarys gruodžio 31-ąją ir ją bus galima pamiršti. „Yra keli uždarymo etapai. Pirmiausia, reiks pabaigti statyti saugyklas ir ten sandėliuoti branduolinį kurą. Iki paskutinio akordo, kai bus išmontuoti pastatai, – ilgas kelias. Maža to, iš elektros energijos gamintojo ir tiekėjo tapsime vartotoju, ir labai stambiu. Per 2010 metus mums prireiks nuo 150 iki 170 milijonų kWH energijos. Kiek reikės vėliau – dabar neaišku. Kiekvienais metais skaičius bus koreguojamas,“ – samprotavo V. Ševaldinas.
Kelis etapus apimsiantis ir iki 25 metų truksiantis demontavimas, direktorius tvirtinimu, suės 1 milijardą eurų.
TIK FAKTAI
Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau neabejoja, jog Lietuvoje yra tikslinga statyti naują atominę elektrinę. Anksčiau tvirtinusi, jog pirma reikia sulaukti ekspertų išvadų, nurodančių, ar tikslinga Lietuvai turėti savo atominę elektrinę, dabar valstybės vadovė persigalvojo ir pareiškė, jog jėgainė šaliai reikalinga. Pasak prezidentės atstovo spaudai Lino Balsio, „reikia pagalvoti, kaip statyti, kas ją statys, kas ją valdys“.
2004 metais amerikietis Johnas Perkinsas išleido knygą „Confessions of an Economic Hit Man“ (lietuviškai pavadinimą galima versti „Ekonominio smogiko išpažintis“ arba „Ekonomikos grioviko išpažintis“). Autorius, buvę konsultacinės firmos „Chas. T. Main” darbuotojas, prisipažįsta, kad JAV Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) jį užverbavo tam, kad įtikintų besivystančių šalių vyriausybes plėtros projektams imti paskolas iš Pasaulio banko ir JAV tarptautinės plėtros agentūros (USAID). Ekspertizės slaptas tikslas buvo įstumti konsultuojamas vyriausybes į kuo didesnį įsiskolinimą tam, kad paskui joms būtų galima daryti politinį spaudimą.
