R. Sadauskas-Kvietkevičius.
Tokiomis temomis negalima juokauti. Tai šventa, kaip dirvonuojanti tėviškės žemė ir gandralizdis ant elektros stulpo. Kalbu apie dūmu kvepiančius lašinius, dešras ir kumpius. Dienraštis, trečiadienį neatsakingai paskleidęs žinią, neva Europos Komisija uždraus medienos dūmuose natūraliai rūkytus maisto produktus, turėtų suprasti, kad sukėlė didesnę paniką, negu galėjo atsirasti dėl abejonių kurio nors banko ar paties lito patikimumu.
Gyventi be cento piniginėje aš dar sugebu, jei tik atsidaręs virtuvėje lyg uola stūksančio nerūdijančio plieno šaldytuvo duris jo viduje pamatau solidų natūraliai rūkytų lašinių paltį. Mintyse jau pradėjau kurti emigravimo planus į kurią nors šalį, kurios tokie draudimai nepasiektų, nors anksčiau to daryti neprivertė nei krizė su visu Kubilium, nei kone kiekvieną mano straipsnį kur nors skundžiantys Druskininkų valdininkai. Lengviau atsikvėpiau tik tada, kai žinia buvo paneigta, ir paaiškėjo, kad Europos Komisija tik sugriežtins mėsos produktų ženklinimą. Rudeniop, kai naujoji tvarka turėtų įsigalioti, žinosim, ar perkamas dešrigalis tikrai rūkytas dūmuose, ar mirkytas dūmų kvapą suteikiančiame skystyje.
Lyg ir nebeliko nė vienos įtakingos politinės jėgos, kuri pasisakytų prieš eurą. Priešinsis gal tik referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams parašus šiuo metu tikslinantys tautininkai su žaliais valstiečiais ir būrys visokios smulkmės, atkakliai ieškančios, prieš ką čia dar galima pakovoti – skalūnus, vėjo malūnus, skiepus ar žmogaus teises. Taip pat žinau, kad nuo 2015 m. litą pakeis euras. Turėjau dėl to šiokių tokių abejonių, kol premjeras Algirdas Butkevičius nepasakė įkyriems žurnalistams, kad atsistatydins, jeigu euro nepavyks įsivesti. Net ir prisimindamas, kiek kartų pasitaikė, kad Premjero nuomonė popiet skyrėsi nuo išsakytosios tos pačios dienos rytą, tokį pažadą pavadinčiau rimta garantija, jog socialdemokratai sugebės priversti savo koalicijos partnerius pritarti Euro įvedimo Lietuvoje įstatymo projektui. Opozicijos tai nė raginti nereikia – anie patys siūlosi pasirašyti dėl to nacionalinį susitarimą.
Paaiškėjo, kad Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės priešeurinės kalbos yra skirtos euroskeptiškiems rinkėjams vilioti, o iš tikrųjų ji kuo nuoširdžiausiai remia Vyriausybės parengtą planą. Bent jau taip, tarsi netyčia, LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre” prasitarė premjeras. Neįtikintas liko tik tvarkiečių vadas, europarlamentaras Rolandas Paksas, tebešnekantis apie referendumą, nors jo pavaduotojas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sutinka, kad jam pakaktų tiesiog įtikinti gyventojų daugumą palankiai vertinti euro įvedimą ir surengti kokią nors reprezentatyviai atrodančią apklausą.
Turėjau kantrybės ne tik paskaitinėti kovotojų prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija”, diskusijas, bet ir peržiūrėti kelias pokalbių laidas ta tema. Nustebino, kad Norvegijoje ar Britanijoje vaikus praradusių mamų pasakojimai pateikiami kaip abejonių nekelianti tiesa, nesilaikant etiškos žurnalistikos principo, kad reikia išklausyti ir kitą pusę Tokiu būdu lyg ir nebeliko nė vienos įtakingos politinės jėgos, kuri pasisakytų prieš eurą. Priešinsis gal tik referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams parašus šiuo metu tikslinantys tautininkai su žaliais valstiečiais ir būrys visokios smulkmės, atkakliai ieškančios, prieš ką čia dar galima pakovoti – skalūnus, vėjo malūnus, skiepus ar žmogaus teises.
Ryšius tarp tokių smulkių grupių lengviausia atsekti interneto socialiniuose tinkluose. Tie patys žmonės, dažniausiai prisidengę keistai patriotiškais arba religinę prasmę turinčiais slapyvardžiais, dominuoja daugelio grupių diskusijose ir kreipia jas viena linkme: Europos Sąjunga, JAV ir visa Vakarų civilizacija yra absoliutus blogis, tetrokštantis sunaikinti Lietuvą – naivią it našlaitė iš provincijos bažnytkaimio, atsiliepusi į skelbimą apie darbą užsienyje, kur nereikia nei profesijos, nei kalbų mokėti, o mokės pasakišką uždarbį. O saugi ji buvo tik sovietų laikais, kai valstybė tariamai rūpinosi paprastu žmogumi.
Panašiai, kaip tas dienraštis, paskelbęs nepatikrintą žinią apie gresiantį rūkytų lašinių draudimą, beveik visa mūsų žiniasklaida leidžiasi paverčiama svetimos propagandos transliavimo kanalais. Tipišku pavyzdžiu pavadinčiau pasakų apie Vakarų Europos šalyse masiškai atiminėjamus iš padorių tėvų vaikus, sekimą. Turėjau kantrybės ne tik paskaitinėti kovotojų prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija”, diskusijas, bet ir peržiūrėti kelias pokalbių laidas ta tema. Nustebino, kad Norvegijoje ar Britanijoje vaikus praradusių mamų pasakojimai pateikiami kaip abejonių nekelianti tiesa, nesilaikant etiškos žurnalistikos principo, kad reikia išklausyti ir kitą pusę. Tam reikėtų siųsti reporterius į šalis, kuriose vaikai buvo paimti iš šeimų, kalbinti tenykštes vaikų teisių priežiūros institucijas, prašyti galimybės susipažinti su teismų bylomis. Brangu ir gali ilgai užtrukti, o sensaciją norisi pateikti jau šiandien, kol konkurentai neaplenkė. Todėl liejasi iš ekranų žiūrovų širdis draskantys pasakojimai, platinami mitai, neva senas demokratijos ir teismų nepriklausomumo tradicijas turinčiose šalyse nėra nei laisvės, nei teisybės.
Pabandę vadovautis ne tautiniais sentimentais, o šaltu protu, neišvengiamai padarysite išvadą, kad kai kuriems emigrantų vaikams galėtų būti išties geriau augti ne smurtaujančių sugyventinių ir elementaraus supratimo apie šalį, kurioje apsigyveno, neturinčių lietuvių išsinuomotose lindynėse, o kokioje nors pasiturinčių norvegių lesbiečių šeimoje. Kai kurie į Britaniją ir Skandinavijos šalis išvykstantys mūsų emigrantai atsiveža savo kaime įprastą požiūrį į vaikus, kaip į savo nuosavybę, auklėjimo diržu ir nepriežiūros tradicijas ir nė nepasivargina pasidomėti, kokia tvarka galioja tose šalyse. Jei lietuviški vaikų teisių sergėtojai nepakelia akių nuo popierių, kol sumušti arba marinti badu vaikai nepatenka į ligoninę, tai dar nereiškia, kad atsiranda pagrįsti lūkesčiai tokio paties abejingumo tikėtis ir visoje Europoje.
Pabandę vadovautis ne tautiniais sentimentais, o šaltu protu, neišvengiamai padarysite išvadą, kad kai kuriems emigrantų vaikams galėtų būti išties geriau augti ne smurtaujančių sugyventinių ir elementaraus supratimo apie šalį, kurioje apsigyveno, neturinčių lietuvių išsinuomotose lindynėse, o kokioje nors pasiturinčių norvegių lesbiečių šeimoje. Pavyzdys gal kiek ir drastiškas, bet jau tapęs savotiška miesto legenda, skirta konservatyvių pažiūrų žiūrovams bei skaitytojams šiurpinti. Todėl jį ir pateikiu, kaip alternatyvą buvimui slogioje emigrantiškoje atmosferoje, suformuotoje paliktos tėvynės rūgojimo ir ilgesio mišinio, didžiavimosi už pirmą vakarietišką algą nusipirktais blizgučiais, postsovietinių laisvės atėmimo vietų papročių, buitinio smurto ir patriarchalinių stereotipų.
Laisvės gynėjų dienos išvakarėse europarlamentaro Vytauto Landsbergio ištarti žodžiai apie tai, jog emigrantai užsidirbs tik prabangesnį karstą, suprasti tiesiogiai, papiktino tiek daug svečiose šalyse dirbančių tautiečių ne todėl, kad profesorius nušnekėjo nei šį, nei tą. Papiktino, nes daugeliui iš jų tai yra skaudi tiesa, kurios patys emigrantai nenori pripažinti.
