„Sodros“ reforma nevyksta, dirbančiųjų mažėja, o verslas ir politikai laužo ietis dėl to, ar galima pragyventi iš 680 litų. Dalis piliečių tiesiog bėga iš šalies, užuot kentėję ar maištavę.
Darbingų asmenų, turinčių išlaikyti nedirbančiuosius, mažėja. O šalyje tęsiasi ginčai, ar prie atlyginimo pridėti papildomi 100 litų mažiausias pajamas turintiems gyventojams nesugriaus biudžeto ir nenuskurdins verslo. Dar neaiškiau, ar didesnių pensijų galės tikėtis dabartiniai dirbantieji. Neaišku ir tai, kas ištiktų šalį, jei nebūtų emigracijos.
Pensijų reformos popieriuose
Seimas priėmė Valstybinės socialinio draudimo sistemos gaires, tačiau realių permainų nė neprasidėjo. Ir neaišku, kur jos nuves ir kada prasidės. Investicinės bendrovės „Sindicatum Capital International“ vadovas Saulius Racevičius veiksmuose, kurie vadinami reforma, pasigenda nuoseklumo ir stabilumo. „Pirmiausia blogai tai, kad antrosios pakopos pensijų sistemą vėl ketinama keisti. Tai jau buvo daroma 2008 ir 2009 metais. Nėra nė menkiausių garantijų, kad po rinkimų ji vėl nebus keičiama. Ar ji gerėja – dar klausimas. Kai sistema kaitaliojama kas dvejus metus, niekas ja nepasitiki“, – „Balsas.lt savaitei“ pabrėžė jis.
Pasak S. Racevičiaus, vienintelis neblogas sumanymas galėtų būti valstybinis antrosios pakopos pensijų fondas, apie kurį prabilo Vyriausybė. „Antrosios pakopos pensijų rinka pas mus iš tiesų jau monopolizuota, nes du didžiausi žaidėjai yra užvaldę apie 70 proc., o kiti neturi beveik nieko. Žiūrint iš rinkos ir konkurencijos pozicijų, tai gal ir būtų pozityvu. Žinoma, jei toks fondas taptų vieninteliu – būtų visiška nesąmonė“, – perspėjo ekspertas.
Dar viena blogybė, S. Racevičiaus teigimu, yra visiškai neegzistuojanti trečiosios pakopos pensijų sistema. „Per dešimt metų nepadaryta nieko, kad atsirastų trečiosios pakopos pensija, kurią darbdaviai ir darbuotojai kauptų savanoriškai. Profesinės pensijos įstatymas, priimtas 2006 metais, visiškai negalioja. Neįdiegus šios pakopos, kuri pagal apimtį turėtų būti panaši į antrąją, nebus pasiektas norimas lygis, kai pensininkas gauna bent septynis dešimtadalius to, ką uždirbdavo. Tai tiesiog neįmanoma nei taupant, nei kaip nori dėliojant „Sodros“ biudžetą“, – teigė jis.
Politikams ginčijantis, ar grąžinti pensijas į ikikrizinio dydžio sumos, o ekonomistams pastebint, kad infliacija jau bus suvalgiusi ir numatomą pliusą, dirbantieji kol kas turi tik simbolines galimybes kaupti pensiją sau. Jie turi arba tikėtis, kad juos senatvėje kas nors išlaikys, arba ieškotis socialiai dosnesnės šalies. Esant atviroms sienoms, daugelis taip ir daro.
Mūšiai dėl minimalios algos
Emigruojant darbingai visuomenės daliai, politikai ir ekspertai laužo ietis dar ir dėl to, kiek mažiausiai galima mokėti tiems, kas dar liko ir mėgina prisidėti prie 700 tūkst. pensininkų, vaikų ir neįgaliųjų išlaikymo. Seimas kol kas nepritarė rezoliucijai, kurioje siūloma padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą nuo 800 iki 900 litų.
Kai kurių verslininkų nuomone, tai būtų tik mėginimas lygioje vietoje susirinkti Gyventojų pajamų mokestį iš tų, kas jį moka. Be to, tai esą paveiktų ekonomiką tiek, kiek bulvių traškučių pakelis gali padėti alkanam žmogui.
„Ligonis pakilo po sunkios ligos, džiaugiasi, kad gyvas. Aišku, senokai neragavo nuodingųjų gardėsių, kurie sveikam žmogui nekenkia. Tai, mąsto, „įkalsiu“. Paprastai suvalgius vieną pakelį norisi imti antrą, paskui užsinori alaus, o prie alaus dar ir parūkyti. Todėl išeina toks pasveikęs nesveikas žmogus. O juk kai pakyli iš ligos patalo, dietos reikia laikytis ir mėginti sportuoti, kad ligų daugiau nebūtų. Bet, aišku, sportuoti ir laikytis dietos sunku. Be to, atkentėjome juk, tai nuo vieno kito bulvių traškučių pakelio nieko neatsitiks“, – ironizavo verslininkas, viešųjų ryšių bendrovės vadovas Mindaugas Lapinskas.
Pasak jo, neaišku, kaip minimalaus mėnesinio atlyginimo padidinimas paveiks tuos, kurie jau už dabartinį atlygį savo gebėjimų negali parduoti. Be to, verslininkai piktinasi, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo padidinimas dar sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą. M. Lapinskas tvirtina, kad iš bankrutavusių verslo įmonių į Darbo biržą, prie jau esamų 15 proc. bedarbių, ateitų dar 10 proc.
S. Racevičius panašias kalbas vadina kliedesiais. „Kokį konkurencingumą MMA padidinimas sumažins? Nereikia konkuruoti dėl vietos sandalų rinkoje arba kitoje, kurioje dominuoja kinų produkcija. Pas mus bambukai neauga. Į tai orientuotas verslas, pavyzdžiui, kaip „Lelija“, ir turi bankrutuoti. Juk toks verslas paremtas vergvaldiškais santykiais. Jei jau verslininkas negali už darbą mokėti 900 litų, tai toks jis ir verslininkas. Kokį, sakykite man, darbą žmogus gali dirbti už 680 litų? Na, gal kaime, kur reikia tik daržą sukasti, karutį paridenti per kiemą. Ten, jei neturi šeimos ir esi atsiribojęs nuo pasaulio „menininkas“, gali gal net ir pragyventi. Tai juk pašalpų lygis, kuris net dirbti nemotyvuoja“, – kategoriškai kalbėjo finansininkas.
Jei ne emigracija – kiltų riaušės
Dažnai teigiama, kad lietuvių nenorą maištauti, streikuoti, kelti riaušes lemia tiesiog tradicinis nuolankaus baudžiauninko mentalitetas. Yra ir racionalesnis paaiškinimas, kodėl per visą atkurtos nepriklausomybės 20-metį išvengta rimtų socialinių sukrėtimų.
Jungtinė Karalystė jau 1992 metais panaikino vizų režimą Lietuvos piliečiams ir į ją plūstelėjo nemažai norinčiųjų dirbti, kad ir nelegaliai. Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį emigravo 278 tūkst. žmonių. Jau tuomet buvo juokaujama, kad britai susiurbė tūkstančius potencialių alkanų bedarbių ir padėjo išvengti riaušių. Atsiveriant sienoms, stojant į Europos Sąjungą ir Šengeno erdvę daugėjo ir legalių galimybių dirbti. Geografija plėtėsi į Airiją, Ispaniją, kitas šalis. 2001–2008 metais, net ir augant ekonomikai, išvažiavo dar per 200 tūkst. žmonių. Įsidarbinimo apribojimus nuo 2011-ųjų gegužės panaikino Vokietija ir Austrija, tad ir ten plūstelėjo bėgančiųjų srautas. Taigi už santykinai ramų gyvenimą Lietuvos politinis elitas turėtų būti dėkingas ne kaukėmis ir skydais ginkluotoms pajėgoms. Dėkingai derėtų žvelgti ir į Anglijos karalienės portretą.
Tad esama nuomonės, kad emigracija nėra blogis. Išvykusiųjų lietuvių vietą darbo rinkoje užims imigravę baltarusiai ar Azijos šalių išeiviai. Tad dauguma tautiečių ir nelaukia, kol verslas ir politikai pametės atliekamą šimtinę.
Traukiasi iš kovos
Ekonomistė Aušra Maldeikienė pritaria minčiai, kad dauguma šeimų emigruoja, nes pavargo grumtis už kiekvieną šimtinę. Politikų vengimą taupyti minimalaus mėnesinio atlyginimo sąskaita ji laiko nesuderinamu su ekonomine logika. „Kai verslininkai, ypač smulkieji, kurie labai verkia, supras ekonomikos dėsnius – palengvės gyvenimas ir jiems. Kodėl smulkusis verslas, tarkime, šeimos kepyklėlė ar batsiuvio kioskelis, gali išgyventi Amerikos prerijose, o Lietuvoje ne? Todėl, kad ten žmonių pajamos yra didesnės, kad įpirktų jų paslaugas. Kai verslas protestuoja prieš minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimą, jis nesupranta, kad protestuoja prieš tai, kas padidintų jo prekių ar paslaugų pirkėjų mokumą. Juk tas, kas gauna 800 litų, yra už visų skurdo ribų ir papildomos šimtinės netaupys, o viską išleis vartojimui“, – aiškino ji.
Pasak A. Maldeikienės, kai premjeras Andrius Kubilius teigia, kad reikia rinktis tarp minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimo ir pensijų grąžinimo, jo žodžiuose nėra ekonomikos. „Tas 100 litų neretai visokių pridėtinės vertės mokesčių pavidalu grįš į biudžetą. Paskaičiuokite, kiek tų žmonių, gaunančių po 800 litų, dar gauna pašalpas iš biudžeto, apie ką premjeras nutyli. Tas pats pasakytina ir apie Finansų ministerijos išvedžiojimus“, – pastebėjo ekonomistė.
Ji atkreipia dėmesį į tipišką, iš surašymo duomenų lendantį, lietuvio emigranto portretą. „Tai maždaug 29-erių vyras, turintis bent tris aukštojo mokslo kursus. Pridėsiu, kad ir mano asmeninė patirtis byloja, jog emigruoja gabiausi studentai. Tai daug rimtesnė priežastis, dėl kurios krinta Lietuvos konkurencingumas ir darbo našumas – išvažiuoja tie, kurie nesutinka dirbti vergiškomis sąlygomis. Verslas yra labai primityvus, nesugebantis uždirbti jokios rimtesnės pridedamosios vertės ir problema gilėja mums prarandant kvalifikuotus darbuotojus“, – sakė A. Maldeikienė.
Pritardama S. Racevičiaus minčiai apie verslo troškimą gaminti sandalus, ji pastebi, kad Lietuva niekada nenukonkuruos Pietryčių Azijos šalių, kur darbininkui nereikia mokėti už šildymą. „Pavargau tai kartoti. Kalbame, kad būsime aukštųjų technologijų šalimi, o šiame sektoriuje darbo vietų nedaugėja. Jo sukuriamas bendrojo vidaus produkto nuošimtis mažėja. Kalbomis, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo padidinimas nustekens biudžetą, A. Kubilius pripažįsta, kad ir viešajame sektoriuje daugybė žmonių dirba už labai mažus atlyginimus ir ten nepatrauklu dirbti. Universitetus, su tokiais verslo orientyrais, galėsime uždaryti. Reikės tik proftechninių mokyklų. Siūlau leisti bankrutuoti tiems, kas neįperka darbo jėgos už tokius grašius ir atlaisvinti vietą normaliam verslui“, – pastebėjo pašnekovė.
Emigrantas: ne visi išvyko dėl socialinio būsto
Dr. Audrius Šimaitis, Kardiologas konsultantas, dirbantis Jungtinėje Karalystėje, mano, kad atsakyti apie emigracijos masto problemą vienareikšmiškai nėra įmanoma. „Iš vienos pusės tai, kaip pažymi daugelis ekspertų didelė problema, nes išvažiuoja jauni ir darbingi žmonės. Tai sukelia didelį pavojų, kad atsigaunant darbo rinkai, Lietuvoje paprasčiausiai gali pradėti trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Taip pat galvojant apie ateitį ir pensijas, kyla klausimas: kas uždirbs pensijas būsimiems pensininkams? Vertinant globaliai, imi ir pagalvoji. Įsivaizduokime, kad visi tie žmonės būtų likę Lietuvoje. Tai jeigu dabar nedarbo lygis yra 12% (o krizės piko metu buvo apie 15-16%), tai kas būtų buvę, jei visi šie žmonės būtų neišvažiavę?“, - klausia jis.
Problemą A. Šimaitis mato ne emigracijos mastuose, bet valstybės sugebėjime persiorientuoti į vertybinį požiūri ir parodyti žmonėms, kad mūsų valstybė sugeba daryti pertvarkas, kurios remiasi vertybėmis, o ne partiniais, verslo ir nepotizmo ryšiais. Pasak jo, jei nebus sparčiai keičiamas šis požiūris, tuomet yra rimta grėsmė, kad procesus pasukti atgal bus labai sunku.
„Emigracijos motyvų niekada negalima sutalpinti į vieną paprastą priežastį. Be jokios abejonės, kad nemažai yra tokių, kurie emigravo svajodami apie socialinį būstą. Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, tokių žmonių neįmanoma nepateisinti. O kaip išgyventi Lietuvoje iš mokamo minumumo, kai vien tik už šildymą reikia mokėti 300 litų?“, - kelia klausimą A. Šimaitis.
Pasak. A. Šimaičio, reiktų galvoti apie segmentą žmonių, kurie išvyko ne dėl materialių dalykų, nes šių dalykų Lietuvoje jiems netrūko. „Tai yra žmonių kūrybinių žmonių segmentas, kuriems vienas iš svarbiausių dalykų yra reali galimybė dalyvauti pokyčiuose, juos inicijuoti ir galimybė kurti šiuolaikinę valstybę. Egzistuojanti korupcija, itin gajūs sovietinio mąstymo stereotipai, mažėjanti spaudos laisvė, blogėjanti žmogaus teisių situacija tokius žmones vers pasirinkti gyventi kitur. Tarptautiniai ekspertai pastaruoju metu pripažįsta, kad profesinė satisfakcija pasaulyje tampa viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių. Siekiant išlaikyti tokius žmones arba susigrąžinti iš emigracijos, reikalinga ne pokyčių imitacija, o realūs pokyčiai“, - sakė pašnekovas.
Kol Lietuvos politikai ieško taupymo išteklių ties minimalia alga gyvenančiųjų kišenėse, o verslas gamina sandalus, iš konkurencinės kovos dėl išmaldos dydžio pensijų ir atlyginimų noriai traukiasi būriai tautiečių.
****
Dėl natūralios kaitos, kai miršta daugiau nei gimsta, per dešimtmetį Lietuva neteko beveik 102 tūkst. gyventojų. Šalį paliko 204 tūkst. emigravusių žmonių. Nepavyko surašyti 181 tūkst. žmonių, kurie fiksuojami Gyventojų registre. Dauguma jų taip pat gali būti emigravę.
2010 metais išvykimą iš šalies deklaravo 83,2 tūkst. gyventojų. Registruoti išvykimą paskatino ir visuotinis Privalomojo sveikatos draudimo mokestis, kuris skaičiuojamas ir darbo biržoje neregistruotiems bedarbiams, ir apie išvykimą nepranešusiems emigrantams.
