Deividas Jursevičius, LRT Radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Žmonės meluoja visų pirma sau, sako Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė Jolanta Sondaitė.
Pasak jos, melas dažnai eina koja kojon su kitomis problemomis ir meluojantiems gali būti reikalinga pagalba. Ekspertė sako, kad melą galima atpažinti iš tam tikrų mikrojudesių.
– Melas neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo. Tyrimai rodo, kad meluojame nuo penkių iki kelių dešimčių kartų per dieną. Vadinasi, idealiai sąžiningų žmonių nėra?
– Jeigu kalbant apie autentiškumą, sąžiningumą, tai iš tikrųjų yra labai nelengva būti sąžiningu net ir su savimi, įsisąmoninti ir priimti savo tikruosius jausmus, išreikšti tai, kaip jautiesi. Tai – labai nelengva. Visą laiką esame nepilnai susiderinę vien su savimi. Melas vien todėl neišvengiamas.
– Ar melas mums padeda?
– Svarbu tai, kokiais tikslais jis naudojamas. Jeigu kalbama apie manipuliacinius tikslus, kai siekiama naudos, pakenkti kitiems ir dėl to pasipelnyti, gauti kažkokios naudos, tai toks melas, be abejo, yra žalingas. Bet melas gali būti ir žaismingas, juokaujantis, jis gali būti kūrybiškumo išraiška, kai žmonės iš tikrųjų smagiai papokštauja.
Toks melas suteikia galimybę juokaujant pasižiūrėti į situaciją kitaip, galbūt ne taip rimtai, šiek tiek atsipalaidavus. Toks papokštavimas kai kuriose kultūrose, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, dažnai naudojamas. Sužibėti sąmojingumu netgi tokioje įtemptoje, dalykinėje, sudėtingoje, rimtoje situacijoje – labai geras tonas.
– O lietuviai turi tokį gerą toną?
– Mūsų kultūroje tai nėra labai stipriai išreikšta, galėtų būti labiau. Žinoma, yra žmonių, kurie tai sugeba, turi tokią dovaną. Jeigu kolektyve yra nors vienas žmogus, kuris sugeba į situaciją pasižiūrėti kitaip, pajuokauti, tai iš karto visus atpalaiduoja, sužadina kūrybiškumą, padeda ir įkvepia kitus. Norėtųsi, kad to būtų daugiau.
– Sutiksite, kad egzistuoja tokia atskira kategorija – politikos melas, bet ar tuos rinkiminius pažadus galima vadinti melu?
– Iš tiesų rinkiminiai pažadai paremti tuo, kad žmonės tiesiog nori suteikti įkvėpimo, optimizmo, teigiamų, pozityvių minčių.
– Vėl apie melą atsiliepiate teigiamai.
– Reikia žiūrėti ir tikrinti, kaip viskas vyksta po to. Žmonės ateina ir turėdami tikrai gražių idėjų, nori jas įgyvendinti dirbdami. Vienos ar kitos pareigos sudaro galimybę kažką pakeisti ir įgyvendinti. Tokių pavyzdžių yra. Tai – tarnaujanti lyderystė. Žinoma, jeigu tai tėra manipuliacija, siekiant pakliūti į valdžią ir nesiruošiant nieko daryti, tai bus blogasis melas.
– Kada išmokstama meluoti?
– Pastebima, kad vaikai mokytis meluoti pradeda šeimoje. Vis dėlto suaugę žmonės negali visą laiką išlikti sąžiningi su vaikais. Vaikai pradeda meluoti nuo penkerių metų, stebėdami suaugusių žmonių elgesį. Kuo labiau suaugę žmonės nesąžiningi su vaikais ir vienas su kitu (o vaikai tai mato, stebi, girdi, tikrina), tuo anksčiau ima meluoti. Suaugusieji sako vienaip, o yra kitaip, daro dar kitaip. Tada vaikai padaro išvadas.
– Stebint suaugusius, jų nesąžiningumą išduoda kūno kalba. Atrodo, kad kūnas jaučiasi nepatogiai, kai meluojama.
– Yra atlikta daug įdomių tyrimų. Jeigu žmogus meluoja, kūno kalba, mimika siunčia priešingus signalus. Jeigu žmogus labai profesionalus, įvaldęs savo kūno kalbą, jis tuos dalykus gali kontroliuoti, bet net ir tais atvejais, peržiūrint sulėtintus įrašus, tai matosi. Jeigu tiesiog žiūrime, tai galime nepastebėti mikrojudesiukų, kurie yra priešingi tam, ką žmogus sako žodžiais. Sulėtintoje medžiagoje tie mikrojudesiukai matosi.
– LRT Radijo klausytojas mano, kad meluoja tik bailiai. Ar taip yra?
– Viena iš melo priežasčių gali būti baimė. Žmogus nedrįsta pasakyti tiesos, nes bijo kitų atmetimo reakcijos, to, kad bus nepriimtas, bet tikrai nesakyčiau, kad žmonės meluoja tik dėl to.
– Dabar palietėte nosį. Ar tai reiškia, kad melavote?
– Ne, bet tai gali būti vienas iš tokių ženklų.
– Iš kokios kūno kalbos galima atspėti, kad žmogus meluoja?
– Mikrojudesiai gali būti tiesiog akių „subėgiojimas“, kai žmogus sako netiesą. Judesiai atsiranda, nes meluoti sąmoningai reikia pastangų. Žmogus daro pauzes, jam reikia apgalvoti, sukontroliuoti.
Kadangi tai kainuoja pastangas, atsiranda nedideli mikrojudesiukai. Tačiau to suabsoliutinti nereikia. Reikia žiūrėti į visumą. Mikrojudesiukai gali atsirasti vien dėl tuo metu jaučiamo nedidelio diskomforto.
– Jeigu kalbėtume apie amžiaus grupes, kada daugiausia meluojama: kai esi vaikas, paauglys, suaugęs?
– Tikrai neteko matyti, kad būtų išskirti amžiaus tarpsniai, kategorijos, kada daugiausia meluojama. Tai priklauso nuo žmonių, asmenybių. Kai kurie žmonės tiesiog yra patologiniai melagiai. Jie nuolat meluoja. Jiems sunku sakyti tiesą.
Paprastai jie turi daug problemų. Jais sunku pasitikėti. Tai gali būti žmonės, kurie turi priklausomybių. Jie nori pasikeisti, stengiasi, bet jiems neužtenka jėgų. Jie pažada – negersiu, nelošiu ar dar kažko nedarysiu – ir vėl atsiranda stiprūs impulsai, jie neatlaiko. Neskirstyčiau į amžiaus tarpsnių kategorijas.
– Kaip bendrauti su patologiniu melagiu, jei jis meluoja ir tu žinai, kad jis meluoja? Ar su tuo reikia susitaikyti, ar kiekvieną kartą sakyti – tu vėl meluoji?
– Kaip sakiau, dažniausiai tai yra žmonės, kurie jau turi kažkokią problemą. Jiems reikia rimtesnės, kvalifikuotos pagalbos, kad jie įveiktų tą situaciją. Kuo anksčiau jie tą pagalbą gauna, tuo geriau. Iš tiesų daugelis iš jų bent jau kurį laiką galvoja, kad patys sugebės kontroliuoti situaciją.
Jie nuoširdžiai gailisi, nori, kad tikrai to nebedarytų, bet tam tikra situacija sužadina impulsus ir jie nebegali atsispirti. Jie grįžta prie to elgesio. Tada tiesiog labai svarbu padėti žmogui suvokti, kad vienas iš tos situacijos jis neišeis.
– Bet su specialistų pagalba patologinis melagis gali nustoti meluoti, išeiti iš tos būsenos?
– Taip, su specialisto pagalba. Reikia žiūrėti, kokia situacija. Aš pateikiau pavyzdį, kai tai yra priklausomybė, nes tai dažnai būna susiję – dėl priklausomybės atsiranda nuolatinis melavimas. Jeigu yra kitos priežastys, irgi reikia į jas atsižvelgti.
– Ar yra kokios nors melo kategorijos? Ar melas kaip nors suskirstytas?
– Taip, yra teorijos. Vienos daugiau kalba apie manipuliacinį melą, kai savanaudiškai, sąmoningai siekiama tikslų. Kitos – apie tarpasmeninius santykius, kai žmonės meluoja ar neatskleidžia tiesos, siekdami išsaugoti tarpasmeninius santykius. Galima sakyti, kad yra kategorijos.
– Ruošdamasis laidai radau keletą skaičių. Apie melą jų yra labai daug, bet įstrigo keletas. Pavyzdžiui, 40 proc. tėvų yra įsitikinę, kad meluoti vaikams yra normalu. Ar iš tiesų?
– Priklauso nuo to, kaip mes į tai pasižiūrėsime. Ką laikome melu? Tam tikrame amžiaus tarpsnyje pasakos, tikėjimas Kalėdų Seneliu skatina fantaziją, vaizduotę ir vaikui yra gerai. Vaiko tikėjimas jį lavina.
Jeigu vaikas iš karto susidurs su realybe ir neturės jokio sąlyčio su fantazijų pasauliu, pasakomis, jis neišsiugdys labai svarbių vidinių mechanizmų, pavyzdžiui, etinių, kurie irgi perduodami. Tuo labiau – fantazijos, kuri labai svarbi ir suaugusio žmogaus gyvenime.
– Klausytojas tvirtina, kad meluoja jau kūdikiai. Jie ima verkti, kai nori sulaukti dėmesio.
– Nedrįsčiau to pavadinti melavimu. Iš tikrųjų dabar yra labai įdomių tyrimų. Atrasta, kad kūdikiai, gaudami vienokias ar kitokias reakcijas iš suaugusių, pradeda vienaip ar kitaip koreguoti savo elgesį, kad pasiektų savo tikslų. Nedrįsčiau to vadinti melavimu. Jis siekia dėmesio, todėl ir verkia. Tokiu būdu jis tai pasiekia. Pernelyg drąsu būtų vadinti tokį elgesį melu, bet, be abejo, tai yra sąveika su aplinka, suaugusiais žmonėmis – jis mokosi panaudoti elgesį.
– Kaip Jūs elgiatės, jei suprantate, kad žmogus Jums meluoja?
– Žiūrint, kokia situacija. Aš dėstau universitete... – Studentai melagiai. – (Juokiasi). Kartais tokį melą tikrai nesunku atpažinti: parašo – negaliu daryti pranešimo, nes mano šeimoje įvyko nelaimė. Kartais tiesiog matai.
– Bet jeigu randa kokį nors linksmesnį pasiteisinimą?
– Bet melas, kad šeimoje įvyko nelaimė, labai populiarus. Nieko nekonkretizuojama, bet manoma, jog dėl to, kad šeimoje nelaimė, aš nepyksiu.
– Nes tai – jautrus momentas. Jūs nesikišite ir neklausinėsite, jei šeimoje nelaimė.
– Tokie pasakymai, kad dėl to negalėsiu dalyvauti svarbiame atsiskaityme – dažni. Paprastai situacijose, kurias gali kontroliuoti kaip dėstytojas ar kitas asmuo, geriausia nustatyti taisykles, kad žmogus aiškiai suvoktų: jeigu nedalyvavimas aiškiai nepaaiškinamas ar nepateisinamas, studentas praras dalį pažymio. Tada nebus galimybių manipuliuoti. Taip yra bet kokioje situacijoje.
Žmonės yra žmonės. Jie turi tokią savybę santykiuose. Jie gali susitarti, bet po to tikrinti, kiek kitas žmogus toleruoja kažkokį ribų pažeidimą, taisyklių laužymą. Jeigu žmogus nereaguos, tai viskas gerai, viską galima, su manimi susitaikys. Kartais bandomos ribos.
