Blėstant karo laikų prisiminimais, šiuolaikinė Rusija skuba perrašinėti istoriją. Antrojo pasaulinio karo priežastys ir pasekmės ignoruojamos. Nesitikėkit jokių fejerverkų rugpjūčio 23-ąją, per Molotovo-Ribbentropo pakto 80-ąsias metines. Jis buvo oficialiai įvardytas nepuolimo sutartimi tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, bet taip pat apėmė slaptuosius protokolus dėl niekuo dėtų, taikių Rytų Europos šalių padalijimo tarp dviejų totalitarinių režimų. Be kitų kruvinų padarinių, remiantis jais didelė dalis Rytų Europos žydų buvo atiduota į nacių skerdikų rankas. Taip pat užmirštamos Stalino vadovavimo nesėkmės ir šiurpi kaina, sumokėta ne rusų tautybės žmonių įvairiose Sovietų Sąjungos dalyse.
Vietoje to plėtojamas paprastas pagrindinis naratyvas – didvyriškumo susidūrus su žvėrimis naciais. Jaudinamas pavyzdys – „Nemirtingųjų pulko“ eitynės, rengiamos Rusijos ir užsienyje, per kurias rusai neša savo protėvių veteranų nuotraukas. Bet kuris, su tuo nesutinkantis arba abejojantis, tikriausiai yra užsislaptinęs Hitlerio garbintojas.
Tai – nesąmonė, bet ši nesąmonė – veiksminga.
Praeities iškraipymas suteikia pagrindą propagandai apie dabartį. Rusijos užsienio reikalų ministerija kasmet skelbia išsamią ataskaitą apie 60 šalių, kurioje vertinama, ar jos „šlovina nacizmą“. Tai suprantama plačiai – pavyzdžiui, Lenkija kritikuojama už Varšuvos sukilimo minėjimus.
Ši politika keista. Nors Vladimiro Putino režimas nepaliaujamai smerkia fašizmo apraiškas (dažniausiai – tik įsivaizduojamas) tokiose šalyse kaip Ukraina, jis taip pat palaiko glaudžius ryšius su (tikrais) kraštutiniais dešiniaisiais Vokietijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitose šalyse.
Praeitą savaitę naujų įrodymų pateikė sprogusios bombos efektą sukėlęs Junginėse Valstijose įsikūrusios naujienų platformos „Buzzfeed“ pranešimas. Vieno susitikimo Maskvoje įrašas, regis, atskleidžia, kaip italai iš kraštutinės dešiniosios Lygos partijos, dalyvaujančios valdančiojoje koalicijoje, aptarinėjo abejotiną 65 mln. dolerių vertės naftos sandorį, turinti aprūpinti jų partiją rusiškais pinigais.
Anksčiau šiais metais buvo paskelbtas įrašas, rodantis, kaip Austrijos kraštutinės dešiniosios Laisvės partijos lyderis siūlo vyriausybės užsakymų mainais į numanomos rusų oligarchės pagalbą.
Detalės – miglotos. Kas kuria šiuos įrašus ir juos nutekina? Užsiimti politika slapta sekant oponentus nėra sveikas įprotis. Ekstremistus ir užsienio marionetes geriau įveikti faktais ir argumentais.
Tačiau platesnis vaizdas aiškus. Kraštutiniai dešinieji Rusijoje randa daug jiems patinkamų dalykų, ypač ksenofobišką, pernelyg supaprastintą, nacionalistinį, nuoskaudų kupiną požiūrį į politiką. Na, o Kremliui, norinčiam trikdyti ir skaldyti daugiašales organizacijas, tokias kaip ES ir NATO, suverenitetą aukščiau visko keliantys kraštutiniai dešinieji yra naudingi sąjungininkai.
Taisyklėmis grindžiamas tarptautinis bendradarbiavimas, paremtas demokratija, laisve ir įstatymų viršenybe, Kremliui yra tikras košmaras. Patrauklus, sėkmingas Vakarų modelis pavojingai pabrėžtų Rusijos stagnaciją ir įstatymų nepaisymą. Tiesa, šiuo metu, prekybos karų, diplomatinių konfliktų, finansinio neapibrėžtumo ir bendro vienybės stygiaus laikais, tai ne visuomet lengva įžvelgti, bet mes dar galėtume atsigauti.
Tačiau Rusija tuo pačiu plėtoja ryšius ir su kraštutine kaire – tiek su senaisiais komunistais, pavyzdžiui, Čekijoje, tiek su šiuolaikiškesniais socialistais kitur. Šie kairuoliai liaupsina retorinę ištikimybę „antifašizmui“. Vis dėlto prieš užsisakydami bilietus į fejerverkų šou Maskvoje jie turėtų savęs paklausti: jeigu Kremlius iš tikrųjų susirūpinęs dėl fašizmo, kodėl jo politiniai ir praktiniai ryšiai su kraštutiniais dešiniaisiais yra tokie šilti?
