Interviu su „Dėmesio centre“ laidos vedėju E. Jakilaičiu kalbasi tv3.lt vyriausiasis redaktorius Artūras Anužis.
Labas, Edmundai. Laukei pats, norėjai grįžti į žurnalistiką, buvo pačiam nuostabu? Sakoma, kad antrą kartą bristi į tą pačią upę yra sunku arba nepatartina. Norėjai šito, pasiilgai?
Situacija buvo tokia, kokia buvo. Mano žmona dirbo ministrės pirmininkės patarėja ir nemačiau galimybių dirbti politikos žurnalistu esant tam tikram interesų konfliktui. Kai pasakiau, kad išeinu, toks atvejis Lietuvos žurnalistikos istorijoje buvo pirmą kartą, niekas panašių dalykų nebuvo daręs. Man tai atrodė kaip tam tikras įpareigojimas žinomiems žurnalistams kurti tam tikrus etikos standartus Lietuvoje. Tam tikro elgesio, kaip turėtų būti elgiamasi tam tikrose situacijose. Manau, kad mano sprendimas tikrai pasitarnavo prie žiniasklaidos kokybės Lietuvoje, ir kitą kartą kiti, atsidūrę panašiose situacijose, elgsis lygiai taip pat. Tai tie dveji metai buvo naudingi tam tikra prasme žurnalistikai.
O aišku, kad pasiilgau, ir aišku, kad domėjausi tomis aktualijomis, nes visą gyvenimą tą dariau. Nuo 1997 metų dirbu televizijoje, dar prieš tai dirbau laikraščiuose, radijo stotyse, tai laiko yra praleista tikrai daug – 25-eri metai eteryje. Visokių buvo minčių, kaip aš čia atsisakiau, bet na, taip jau yra. Kai kurie pasmerkė, tarp jų ir labai žinomi žurnalistai sakė: „Nesąmonė, ką čia darai? Reikia nekalbinti, nekviesti į laidas Šimonytės ir tuo visa situacija būtų pasibaigusi“. Bet aš galvojau kitaip ir tikrai nesigailiu.
Daugelis dabar mėgsta eiti į „Youtube“.
Turėjau savo podkastus (tinklalaides – liet.) apie šaudymus, nacionalinį saugumą, gynybą, bet truputėlį tai pristabdžiau dėl karo Ukrainoje. Galvojau, kad tas šaudymas vos ne savo malonumui, nors ir yra edukacija, gali nelabai korektiškai atrodyti karo metu, kai žmonės iš tikrųjų šaudo ir iš tikrųjų žudo priešus gindami Tėvynę.
Tai grįžtant prie to mano apsisprendimo. Pasiūlymas, mano galva, buvo toks, kokio paprastai nereikėtų atsisakinėti, nes tai yra: A – didžiausia televizija, B – geriausias televizijos laikas kiekvieną dieną. Na, man, kaip žurnalistui, atrodo, kad tai yra tikrai geras pasiūlymas ir pabandyti verta. Tai pasikalbėjome su žmona, ji nusprendė taip, kaip nusprendė, ir dabar jau aš jai skolingas.
Ar pačiam yra sunku grįžti ar įgūdžiai lieka? Dviejų metų pertrauka yra šiokia tokia, bet galbūt tai nėra daug?
Manau, kad tai yra pakankamai daug. Aš pradžioje labai jaudinausi, ir dabar dar nesijaučiu sugrįžęs į tą savo geriausią formą, bet pakeliui bus matyti. Yra tam tikras jaudulys. Man atrodo, kad žurnalistikoje truputėlį panašu kaip kokioje chirurgijoje, kur daktaras turi tam tikrą valandų skaičių praleistų operacinėje, priešingu atveju, netenka licencijos. Tai nežinau, ar reikėtų iš žurnalistų atiminėti licencijas, kurių nėra, bet palaikyti formą iš tikrųjų reikia.
Aišku, aš vedžiau renginius, vesdavau įvairias konferencijas, diskusijas, daug kur buvau kviečiamas į įvairias verslo konferencijas, moderuoti forumus. Tai žinoma, kad patirtis tam tikra yra. Ir kalbėdavau laidose, bet ne apie politiką, ne apie kasdienes aktualijas.
Ko žmonės gali tikėtis tavo laidose? To paties, kas buvo ankstesniais metais? Aštrių pokalbių, svarbių žmonių?
Aštrumas yra forma atskleisti temą. Kartais aštrumas nepadeda, kartais padeda. Aš labiau koncentruojuosi į turinį, į kažkokį gylį, tam tikros situacijos atskleidimą. Jeigu konfliktiškumas padeda tam, tai jis padeda. Bet žiniasklaidos užduotis yra suteikti turinį, suteikti kažkokį platesnį kontekstą, atskleisti pašnekovą. Tai kartais tas spaudimas, varymas į kampą padeda atskleisti pašnekovą, o kartais nelabai. Yra įvairių turbūt būdų kalbėtis su žmonėmis. Man patinka tas gyvas betarpiškas bendravimas. Gal kai kam aš atrodau kažkoks chamas, įsiterpinėjantis į žmonių mintis, bet man atrodo, kad tą pokalbį vairuoti, nukreipinėti kažkokia kryptimi, ir yra vedėjo darbas. Aišku, yra ir visokių pokalbio vedimo technikų, kokių tik nori, bet man labiau patinka dinamiškas pokalbis, nebūtinai „prištampuojant“, „prisegant prie sienos“.
Kai tik paskelbei feisbuke, kad grįžti, žmonių komentarų buvo įvairių. Vienas iš tokių, kuris tau ne naujiena, kad savo laidose imsi ginti konservatorių Vyriausybę. Sako, kad žmona ten dirbo, pats irgi turbūt priskiriamas prie tokių. Kaip reaguoji į tokias pastabas?
Aš nežinau, kas mane priskiria. Kokie kvailiai arba idiotai. Man konservatoriai lygiai taip pat brangūs, kiek ir valstiečiai liaudininkai arba dar kas nors. Aš neturiu draugų tarp politikų. Man nė vienas politikas nepatinka, kaip fizinis asmuo. Taip, aš turiu pažiūras, aš esu liberalių pažiūrų. Man patiktų gyventi visuomenėje, kurioje tos grupės, kurios yra mažumos, turėtų tokias pats teises kaip ir didumos. Aš natūraliai visada atsistoju į silpnesnio pusę, kokia bebūtų situacija. Valdžios, verslo ir valdžios ar visuomenės konflikte visada atsistoju visuomenės pusėje. Natūraliai, instinktyviai. Ir man atrodo, tai nėra kažkoks trūkumas. Tai yra žiniasklaidos misija. Būti su tais, kurių mažiau, nes būti su tais, kurių daugiau – labai paprasta. Kiekvienas gali būti su tais, kurių yra daugiau, čia didelio proto nereikia. Bet tu pabandyk eiti prieš tuos, kurių yra žymiai daugiau. Čia jau prasideda reikalai. Tai tokių apraiškų žiniasklaidoje, mes, tiesa sakant, daug ir neturime. Nežinau, kas kuo mane laiko. Gali laikyti, kuo nori, bet aš žinau, kas aš esu.
Ar partijos, tiek politikai, tiek šalininkai, mėgsta žurnalistams klijuoti etiketes? Jeigu koks nors pokalbis yra netinkamas arba jam nenaudingas, politikas sako, kad čia jau šitas konservatorių atstovas arba valstiečių. Tikriausiai valstiečiai tą pyktį dar laiko, ypač partijos lyderis?
Tiesa sakant, man mažiausiai rūpi, kokias nuoskaudas jis laiko. Gal jis ir laiko. Aš net nelabai suprantu, kur ten yra to kažkokio konflikto esmė. Jis buvo prisimelavęs visai Lietuvai, aš tai savo laidoje atskleidžiau. Na, jam nepavyko išsisukti. Po to prasidėjo kažkokios vendetos. Po vieno pokalbio mano laidoje man paskambino vienas iš trijų aukščiausių pareigų užimančių valstybei asmenų po tos laidos ir pasakė: „Kiek aš jį pažįstu, jis tau keršys visą gyvenimą“. Tai aš nežinau, ar jis keršys.
Ar po to yra sunkiau prisikviesti pašnekovus į laidą? Pats esi sakęs, kad politikų kaip priešų neturi, nebent tave laiko. Pačiam sunku yra, kada laida būna aštresnė, konfliktas koks nors būna?
Žmonės dažniausiai apie save yra linkę galvoti gerai. Jie galvoja, kad jie ateis, viską išaiškins, ir viskas jiems pavyks. Tai kartais jiems nepavyksta, bet jie tikrai nenustoja galvoti, kad kitą kartą jiems pavyks. Aš neturiu problemų nei vieną žmogų prisikviesti į laidą. Kai ko nekviečiau po kai kurių pasirodymų. Jūsų minimo asmens po to ir nesu kvietęs, bet tai ko gero ir yra viskas. Net nežinau, ar dabar turėčiau su juo apie ką kalbėti, nes pirmiausia reikėtų atsakyti į daugybę klausimų, kurie nesusiję su viešomis aktualijomis, o su juo, kaip asmeniu. Kaip man vieną kartą pasakė Viktoras Uspaskichas po laidos: „Aš pas tave laidoje gal jau dešimtą kartą ir laida pirmą kartą ne apie mane“.
O buvo kažkokia tema?
Buvo kažkokia tema, bet dažniausiai mes kalbėdavome apie jį, kas jis toks yra. Pirmiausia išsiaiškinkime, kur yra kokie interesai, iš kur yra kokios pajamos, kaip čia kas atsitiko. Tada mes galėsime pakalbėsime apie viešąjį turinį.
Jeigu kalbėtume apie Ramūną Karbauskį, tai man neaišku, kas jis yra, kaip viskas atrodo, kaip dabar yra su rusiškomis trąšomis, traktoriais ir visokiomis kitokiomis rusiškomis prekėmis. Kada tai išsiaiškintume, tada galbūt galėtume pereiti ir prie viešo turinio.
O kaip tau atrodo, Edmundai, stebint iš šalies, ar paskutinįjį dešimties metų laikotarpį politikai vis mažiau paaiškina savo sprendimus, politikų standartai leidžiasi?
Aš matau tam tikrą etikos standartų nusileidimą. Ypatingai tam pasitarnavo melo kultūra, kuri buvo. Labai keistas dalykas, kalbant apie tą patį Karbauskį – ir arkliui aišku, kad žmogus viešai meluoja, meluoja ciniškai. Aišku tiems, kurie klauso, aišku tam, kuris kalba, aišku tiems, kurie stovi aplinkui. Žmogus tiesiog meluoja – nuo pradžios iki galo stovi ir meluoja. Ir tas melo kultūros tarsi įteisinimas daro pačią didžiausią žalą. Visi apsimeta durni.
Tai nėra politinė komunikacija ir tai nėra viešieji ryšiai. Viešieji ryšiai yra būdas išaiškinti savo sprendimus, juos argumentuoti, motyvuoti, pateikti visuomenei, randant kažkokį kelią, kuris gali sudominti dalį visuomenės. Melas juk nėra nei komunikacija, melas nėra nei antra nuomonė. Melas yra melas. Melas yra tai, ko nebuvo – fantazijos vaisius. Tai komunikacija nėra fantazijos vaisius. Komunikacija yra tikrų dalykų pateikimas tam tikra patrauklia forma. <...> Faktas vis dar išlieka faktu, o melas išlieka melu. Tai melas kaip politinės komunikacijos norma, man atrodo, yra tikrai labai pavojingas dalykas, nes visi pradės priprasti, kad meluoti yra normalu.
Yra ir dar kita problema, ką pastebi ir kai kurie ekspertai, kad iš esmės politikai, ypač jaunoji karta, užuot darę daugiau, šneka feisbuke, socialiniuose tinkluose, negu imasi realių veiksmų. Pastebi tokią tendenciją ar ne?
Aš nesiečiau to nei su jaunimu, nei su ne jaunimu. Amžius yra fiziologinė sąvoka. Na, kas ten gali dar skirtis – per kiek jaunas žmogus ir vyresnis prabėga 100 metrų? Ir tai ne visada. Tai amžius nėra kokybinis parametras, man atrodo. Vieni žmonės linkę daugiau kalbėti, kiti daugiau daryti. O kiti ir daug kalbėti, ir daug daryti, ir dar daug visko. Nežinau, man sudėtinga spręsti apie žmonių kokybę per amžiaus kategoriją.
Visi laukė naujos politikų kartos, kurie ateitų po Landsbergio, Brazausko eros. Va, ateis jaunimas. Na, ir atėjo, kas, mano galva, ciniškiausia galėjo atsitikti – tokie politikai kaip Artūras Zuokas, kaip V. Uspaskichas, kur tiesiog yra žmonės, kurie žiūri į viešą veiklą ciniškai, per asmeninių pajamų prizmę.
O pats vertini buvusios, dabartinės Vyriausybės darbą, stebi pats, žiūri kritiškai, tau patinka, nepatinka kažkokie sprendimai? Turi savo nuomonę?
Žinoma, aš kaip individas turiu tam tikrą nuomonę. Nežinau, kaip man tai yra išsiugdę, bet dažniausiai valdžios veiksmai man nekelia jokių emocijų. Aš nesu iš tų, kurie pamatę kažkokį veiksmą susinervina, ar dėl kažko ima skaudėti. Ne, aš žiūriu per kažkokį stiklą.
Tai nėra taip, kad aš kažką pamatęs labai susijaudinčiau. Jeigu yra kažkoks dalykas, kuris iš tikrųjų kelia tam tikras emocijas, tai tik ta prasme, ką aš galėčiau padaryti. Jeigu kažkas kažko nepadaro, o turėtų taip padaryti, gal aš galėčiau padaryti pats, kaip fizinis asmuo. Tai tokių minčių man kartais kyla ir kartais aš ką nors padarau, jeigu kažkas kitas to nedaro.
Nenusivili politikais, eini balsuoti, išreikšti nuomonę? Nėra nusivylimo, kad visi jie vienodi?
Ne, aš turiu tam tikrą savo balsavimo filosofiją, kuri iš esmės yra keista. Bet taip, einu į rinkimus.
Turbūt ne vienas nusivylė, kada Eligijus Masiulis pakliuvo su dėžute.
Aš manau, kad daug kam galėjo būti nusivylimas. Esu kažkada balsavęs už liberalus, bet tuo metu, kai tai buvo tokia žurnalistų ir pankų partija, kuri surinkdavo po 2 procentus rinkimuose dar ikipaksinėse erose. Bet paprastai aš balsuoju už partijas, kurios neturi beveik jokių šansų, bet jos yra su kažkokiu energetiniu užtaisu. Iki susijungimo su Tėvynės sąjunga esu balsavęs už Krikščionis demokratus, kai dar buvo atskira partija, bet tokia gana rudimentinė. Esu balsavęs už žaliuosius. Bet už tuos žaliuosius, kurie nėra valstiečiai žalieji, o tie žalieji, kurie neturėjo jokių šansų – Linas Balsys. Tu pamatai kažkokią idėją, kažkokį procesą, nes ten buvo visai įdomių žmonių pritraukta į tuos sąrašus – Mečys Laurinkus, energetikos ekspertas [Martynas] Nagevičius. Na, tokia kažkokia partija su kažkokia idėja, kuri aišku, kad neturi šansų, bet kodėl gi ne. Aš dažniausiai taip elgiuosi per rinkimus.
Kalbant apie partijas ar idėjas, kurios nesulaukia didžiausio žmonių dėmesio, ar jos, tavo galva, prasimuša dar į žiniasklaidą, į viešumą? Kartais atrodo, kad jie sulaukia per daug kritikos, ir neduok Dieve, mainstream‘ui (tam, kas populiaru – liet.) pasipriešinsi. <…> Pastebi, kad tokių mes nebeįsileidžiame į viešą diskursą, į viešą diskusiją?
Nežinau, man atrodo, kad viena iš žiniasklaidos funkcijų yra atspindėti įvairiausias nuomones, net ir tas radikalias, jeigu jos nėra kaip kokio [Algirdo] Paleckio. Tai tiesiog valstybės, tėvynės išdavikas, nusikaltėlis. Tai čia jau nėra radikali nuomonė, jis jau yra užribinis, tai yra akivaizdu. Kai kurie važinėjantys bepročiai į Maskvą ir šnekantys visokius vėjus, mano galva, irgi yra užribiniai, nes eksponavimas to žmogaus, kuris tikrai yra ir asmeniškai suinteresuotas, neatlaikytų kritikos.
Bet ar kovidas supriešino visuomenę? Turėjome ir mitingą žymųjį prie Seimo.
Jeigu žmonės mano visai kitaip nei absoliuti dauguma, jeigu jie gali savo nuomonę argumentuoti, pagrįsti ne vien argumentais, kad visi vagys, o turi argumentų ir gali dalyvauti diskusijoje, tai, manau, kad žiniasklaidos užduotis tokius žmones kviesti, kokiais kvailiais jie kam nors beatrodytų.
Buvo kritikos vienai ar kitai žiniasklaidos priemonei, kad pasikvietė [Ugnių] Kiguolį, kokį Igną Vėgėlę ar dar kažką, kurie apie 5G žalą šneka arba kovidą. Reikia tokius žmones kviesti, reikia, kad jie kitokią nuomonę pasakytų?
Tiesa sakant, aš nelabai suprantu I. Vėgėlės kvietimo kalbėti ne apie teisinius klausimus.
Na, galimybių pasas buvo iš dalies teisinis klausimas.
Tai jis kaip teisininkas tikrai gali kalbėti apie galimybių pasą, jeigu jis turi kitokią nuomonę nei dauguma teisininkų. Aš tik I. Vėgėlės nekviesčiau, kol jis nėra paskelbęs apie kažkokias savo preferencijas. Nekviesčiau kalbėti apie ekonominius, socialinius dalykus. Jis yra teisininkas, jis yra Advokatų tarybos pirmininkas.
Pavyzdžiui, Vytautas Sinica organizavo mitingą dėl elektros. Konservatorių dalies atstovas sako, kad jis prorusiškas žmogus, kuris organizuoja mitingus tam, kas yra naudinga Rusijai – skųstis energetikos kainomis ir bandyti paveikti Vyriausybę. Matai tokių žmonių, kurie galimai įvardijami kažkokiais visuomenės netinkamais veikėjais, dirbančiais ne Lietuvai, ir jų nereikėtų kviesti į laidas, nereikėtų jų kalbinti? Nors klausimas, ar jie tikrai tą daro.
Aš manau, kad žiniasklaidos užduotis yra kviesti kiek įmanoma platesnį žmonių spektrą. Aišku, labai svarbu yra ekspertiškumas. Tu neturi atsirinkti žmonių pagal rėkimo garsą. Rėkimo garsas yra tik fiziologinis dalykas, vis tiek turi būti kažkoks argumentas, patirtis. Bet kuriuo atveju, jeigu tu žmogų kvieti į diskusiją, jis turi turėti tam tikrų kompetencijų. Tai jeigu žmonės gali pagrįsti, argumentuoti savo poziciją, aš manau, kad žiniasklaidoje jie ne tik gali, bet privalo būti, ir tai yra žiniasklaidos užduotis – rodyti visą spektrą.
Socialiniai tinklai veikia tiek žiniasklaidą, tiek visuomenę – pradedant nuo propagandos iki diskusijų, pykčių ir t.t.. Politikai tai irgi kuo puikiausiai naudoja tą kanalą komunikacijai, kartais aplenkdami ir žiniasklaidą. Kaip pačiam atrodo, kaip socialiniai tinklai paveikia mus?
Socialiniai tinklai pakeitė viską iš esmės. Viskas yra daugeliu prasmių pasikeitę ir atgyvenę – pradedant reguliavimais žiniasklaidos, įvairiais kodeksais ir kuo tik nori. Nes socialiniai tinklai pakeitė viską. Ar Andrius Tapinas yra net ir be savo „Laisvės TV“ žiniasklaidos kanalas feisbuke turėdamas kelis šimtus tūkstančių sekėjų? Taip, yra. Taip, jis yra tikrų tikriausias žiniasklaidos kanalas, netgi didesnis už kai kuriuos portalus pagal savo pasiekiamumą, akivaizdu. O apie poveikį net nekalbu. Tai viskas yra pasikeitę ir prie to visi bandome prisitaikyti. Aš gana ribotai naudoju socialinius tinklus.
Nepatinka? Neturi laiko? Neįdomu?
Nepaisant to, kad turiu dešimtis tūkstančių sekėjų, nesu sau atsakęs į klausimą: kam man to reikia? Aš labai retai pasisakinėju politinėmis temomis.
Dėl to, kad reiks dirbti su politikais, reikės juos šnekinti, kad nebūtų to neobjektyvumo?
Manau, kad jeigu tu suvarysi politiką socialiniuose tinkluose, ir taip gana aštriai, kaip dažnai atsitinka pas kitus kolegas, tai gali apsunkinti tavo, kaip žurnalisto veiklą. Jis gali manyti, kad tu esi nusiteikęs jo atžvilgiu iš anksto. Tai aš to vengiu.
O kaip žiūrėti į žurnalistus, kurie aktyviai dalyvauja politinėje veikloje, „suvarinėja“ tam tikrus politikus ar visą laiką turi kritišką nuomonę? Jie jau žurnalistai, apžvalgininkai, visuomenininkai?
Nuo to, kad žmogų kažkaip pavadinsi, jis tokiu netaps. Tai gali vadinti žmones kaip nori. Aš viename renginyje sakiau, kuriame dalyvavome su A. Tapinu, kad didžiausias nesusipratimas, koks tik gali būti – tai Tapinas žurnalistas, o Jakilaitis – visuomenininkas. Mano, galva, yra absoliučiai atvirkščiai. Bet kiekvienas gali galvoti ir tas etiketes klijuoti, kaip jam išeina. Nuo to, kad mane kažkas pavadins kosmonautu, aš nepradėsiu skraidyti į kosmosą, aš ir toliau darysiu laidas. Tai jeigu kažkas atrodo, kad aš vienoks, jų teisė galvoti.
Ar žurnalistams tai reikėtų daryti iš esmės? Tie, kurie rašo apie politiką, jie turėtų komentuoti politines naujienas, reikšti savo nuomonę?
Aš to nedarau, bet tai nereiškia, kad ir kiti to neturėtų daryti. Jeigu kiti nemato dėl to problemos, aš nesu nei koks etikos reguliacijos sargas, nei dar kažkas. Tai yra tam tikra išplaukusi sąvoka. Mes žinome, kad BBC naujieji etikos standartai, kurie jau galioja dvejus metus, jų žurnalistams draudžia reikšti nuomonę socialiniuose tinkluose apie viešas aktualijas, bet labai skeptiškai žiūrima netgi į like (patiktukų – liet) dėjimą po tam tikrais postais (įrašais – liet.), nes deklaruoji, kad patinka tai, ką kažkas parašė.
Tai jeigu parašė Nausėda ar Šimonytė, ar Čmilytė, ar Skvernelis kažkokį komentarą, o žurnalistas deda like po tuo komentaru, tai pagal tam tikrus BBC etikos standartus tai jau yra atsiskleidimas, kuris neturėtų būti vertinamas palankiai. Tai aš nekalbu apie tai, kad pas mus kai kurie žurnalistai, kur į dieną parašo penkis politinius postus apie įvairias situacijas, tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai yra tam tikras požiūris. Aš to nedarau, bet ar aš galiu sakyti, kad Rita Miliūtė daro blogai? Ne, ji daro taip, kaip ji daro. Ar tai ją įpareigoja kažkaip, jai tai sukuria kokias problemas? Ji viena geriausiai ir žino, ar tai yra problema, ar ne. Jei žiniasklaidos priemonė nutartų į savo etikos kodeksus ar kažkokius kitokius reguliacijos dokumentus įsirašyti tai, kad žurnalistai neturėtų reikšt nuomonės, tai būtų tam tikra redakcijos pozicija. O ar ji dabar yra – abejoju.
Jeigu aš matau kažkokius dalykus, kurie mano pasaulio suvokimui prieštarauja, aš apie tai pasisakau. Bet tai nėra susiję su politinių partijų veikla, jų idelogijomis ar dar kažkuo. Man labiau rūpi bendražmogiški dalykai.
