Jei daugiau nei 10 procentų savo šeimos pajamų išleidžiate mokesčiams už energetikos paslaugas, tuomet Jūs gyvenate energetiniame skurde ir Jums valstybė turėtų pasiūlyti socialinę paramos programą. Taip energetinis skurdas apibrėžiamas Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, ten jis vadinamas kuro skurdu.
Niekas nesiginčys, kad energetika jau seniai laikoma būtinu, kasdieniu žmogaus poreikiu, rečiau - preke. Todėl pastaruoju metu vis garsiau Europoje kalbama apie energijos nepriteklių ir tai, kad kylant energetikos kainoms vis daugiau žmonių negali sau leisti pakankamai šiltai gyventi ir mokėti už tai prieinamą kainą.
Pasaulio Sveikatos organizacija yra numačiusi, kad standartinė šiluma gyvenamuose kambariuose turi būti 21 laipsnis pagal Celsijų, o kitose patalpose - 18 laipsnių. Tikrai ne visų mūsų šalies gyventojų būstuose žiemą termometro stulpelis pasiekia rekomenduojamą temperatūrą. Atrodo lyg ir mažas skirtumas, tačiau šie keli laipsniai įtakoja mūsų sveikatą - gali išsivystyti kvėpavimo takų ligos, o nuo drėgmės patalpose išsivysto sąnarių bei kitos ligos. Tai ypatingai aktualu šeimoms auginančioms mažus vaikus.
Apie energetinį skurdą Lietuva kol kas nekalbama arba jis suprantamas per daug siaurai. Apibrėžimo energetiniam skurdui, deja, kol kas neturime. Jei pritaikytume britišką modelį, tai didžioji dalis Lietuvos gyventojų jau gyvena energetiniame skurde.
Ką turime padaryti? Europos Komisija pasiūlė kiekvienai valstybei apsibrėžti energetinio skurdo sąvoką ir numatyti veiksmų planą jo panaikinimui. Europa šios problemos neišspręs ir recepto nepasiūlys, nes situacijos visose šalyse skirtingos.
Kas įtakoja energetinį skurdą? Didelės elektros, šildymo, dujų kainos, mažos gyventojų pajamos, bloga būsto kokybė. Mažas pajamas gaunantys žmonės gyvena blogesniuose būstuose ir už šildymą žiemą moka daugiau nei gerokai už jį turtingesnis šalies gyventojas. Susidaro užburtas ratas, iš kurio išeiti tikrai negalėsime, jei problemas spręsime tik visiems šalies gyventojams atpigindami elektros energiją kelias centais. Ilgalaikėje perspektyvoje, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę savo piliečiams, tokios priemonės nėra veiksmingos. Lietuvoje privatizavus energetikos sektorių buvo „atrištos“ rankos ir suteikta galimybė be perstojo didinti kainas, neatsižvelgiant į gyventojų, šeimų socialinę, ekonominę padėtį. Nuolatos skaičiuojamos pajamos, gaunamos už sunaudotą energiją, bet nėra gilinamasi į kliento, piliečio galimybes susimokėti. Energiją tiekiančios įmonės galėtų pradėti bendradarbiauti su savo klientu ir kartu ieškoti sprendimo būdų. Energijos tiekimo nutraukimas nėra išeitis.
Daugelis ES valstybių kovoja su energetiniu skurdu ir taiko įvairias socialines ir efektyvaus energijos naudojimo priemones. Kokia išeitis iš susidariusios situacijos Lietuvai? Viena iš priemonių – solidarumo mokestis. Jei daugiau uždirbi, tai daugiau ir moki už suvartotą elektros energiją. Mažas pajamas gaunantiems žmonėms turėtų būti numatyta, kiek kilovatų elektros energijos jie gali sunaudoti nemokamai ar mokėdami žemą mokestį. Jei viršiji numatytą kiekį, moki visą kainą. Progresinį mokesčių už energetiką modelį pritaikė Vengrija ir po metų jau džiaugėsi gerais rezultatais, sumažėjusia mokesčių našta vargingiau gyvenantiems piliečiams. O geriau gyvenantys mokesčių padidėjimą nelabai ir pajuto.
Privalome įvertinti kitų šalių patirtį ir susikurti mums priimtinausią kovos su energetiniu skurdu modelį. Su šio pobūdžio skurdu kovoti privalo visi, tai kompleksinė problema liečianti socialinę, energetikos, sveikatos, būsto apšiltinimo politikas. Šių sričių atstovai, diskusijoje su nevyriausybinių organizacijų, vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir kitais atstovais privalo įvardinti labiausiai pažeidžiamas vartotojų grupes (tai pensininkai, jaunos šeimos su vaikais, neįgalūs ir vieniši asmenys, žmonės turintys žemas pajamas). Jiems pagalba įveikiant energetinį skurdą šiandien svarbiausia, nes energetinis skurdas gimdo socialinį, ekonominį skurdą Lietuvoje.
Eugenijus Maldeikis yra Europos Parlamento narys
