Kas gi yra toji dviejų genocidų teorija? Tai prietaras, vadintinas teorija tik ta prasme, kokia teorija yra vadinama sąmokslo teorija.
Kada sumanoma dviem trumpais drūtais sakiniais, tiesiai šviesiai ir be jokių varginančių niuansų paaiškinti pasaulio būklę arba žmogaus egzistencijos prasmę, tokiam prietarui arba geriausiu atveju niekuo nepagrįstai ir niekaip neįpareigojančiai spėlionei (pažinimo teorijoje vartojamas angliškas terminas „conjecture“, paprastą spėjimą skiriant nuo argumentuoto teiginio) pusiau juokais taikomas teorijos terminas.
Dviejų genocidų teorija gimė Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau buvo išplėtota visų pirma išeivijoje (juk Lietuvoje sovietmečiu apie kažkokius specifinius lietuvių ir žydų santykius, jų gražiąsias akimirkas ar įtampas nebuvo galima nė užsiminti – nebuvo nei lietuvių, nei žydų kaip tautų, buvo tik sovietiniai piliečiai), mėginant paaiškinti tragiškai susiklosčiusius lietuvių ir žydų santykius. Juk reikėjo kažkaip reaguoti į kraupų faktą, kad dvi totalitarinės ideologijos ir jų sukurti pasaulį naikinantys režimai tapo lemtinga takoskyra tarp lietuvių ir žydų – tautų, kurios Lietuvoje daugiau nei šešis šimtus metų atrodė neatsiejamos viena nuo kitos.
Nesąmonė, kad lietuviai visada tyliai nekentė žydų ir tik laukė progos sunaikinti juos, kaip kartais rėksmingai tvirtinama. Neminiu Lietuvoje pasitaikančios patologiškos neapykantos žydams atvejų (ypač tų, kurie akyse nėra matę tikro, neasimiliuoto žydo ir visiškai nieko nežino apie jų istoriją ir kultūrą), bet iš žydų nepiktai pasišaipantys ir sykiu jų humoru, o neretai net ir manieromis persiėmę lietuviai man yra pats geriausias įrodymas, kad jokios kafkiškos anonimiškumo ir abipusio siaubo prarajos tarp šių tautų nebuvo ir nėra. Ne kokios bevardės ir anoniminės moderniojo pasaulio jėgos, o konkretūs XX amžiaus socialiniai sukrėtimai – Antrasis pasaulinis karas ir už jo stovėjusios dvi totalitarinės ideologijos bei jas institucionalizavę kriminaliniai režimai – lemtingai išskyrė jas.
Totalitarinio režimo sukeltas siaubas bei nesaugumo būsena, lygiai kaip ir karo deformuoti žmonių santykiai, yra dalykai, kurių racionaliai nepaaiškinsi. Nusikaltime, taikliu Tomo Venclovos pastebėjimu, esama transcendentinės liekanos, kuri nesileidžia įspraudžiama į racionalią teoriją. Man visai įtikinama atrodytų versija, kad dalis žydus gelbėjusių lietuvių galėjo būti jei ir ne modernūs antisemitai, tai bent jau tradicionalistiniai religiniai judofobai. Bet būdami krikščionys, jie gelbėjo žmones, kurių gyvybei grėsė mirtinas pavojus. Ir priešingai – neabejoju, kad karo ir dviejų baisaus blogio formų susidūrimo akivaizdoje žydams simpatizavęs žmogus galėjo juos jei ir ne žudyti, tai bent jau suimti, saugoti gete ar atiduoti nužudymui. Kartoju, nė kiek tuo nesistebėčiau, nes priežasties ir pasekmės schemos socialinių sukrėtimų atvejais yra bevaisės ir nieko nepaaiškina.
Iškilaus lietuvių išeivijos politinio mąstytojo Aleksandro Štromo, paties per stebuklą likusio gyvo ir išgelbėto krikščionių Antano ir Marijos Macenavičių, pastebėjimu, Holokausto metu Lietuvoje įvyko tai, kas būtų įvykę bet kokioje kitoje šalyje: viena mažuma žudė, kita gelbėjo, o dauguma tyliai ir baugščiai viską stebėjo, apsimesdama, kad tai su ja visiškai nesusiję dalykai. Pagaliau būta tiesiog šoką patyrusių ir traumuotų lietuvių, kurie gal ir atsisakė tikėti savo akimis, kad jų kaimynai ir klasės draugai gali būti šitokiais tempais ir baisiai būdais žudomi.
Pasimetimas ir nežinojimas ką daryti nėra smerktinas ar nusikalstamas silpnumas. Deja, tai žmogiškosios tikrovės dalis. Kitaip elgiasi tik mažuma – išimtys, patvirtinančios taisyklę. Štromas buvo giliai įsitikinęs, kad tokioje situacijoje, kurioje atsidūrė lietuviai – dviejų totalitarinių režimų konfrontacijoje ir sandūroje, sykiu ir atviro bei nebaudžiamo politinio teroro situacijoje – bet kurios kitos tautos atstovai, įskaitant ir pačius žydus, būtų elgęsi daugmaž taip pat. Viena mažuma būtų žudžiusi tuos, kuriuos vieną režimą išstumiantis kitas režimas būtų paskelbęs mirtinais priešais, kita mažuma gi būtų aktyviai gelbėjusi nekaltai žudomus žmones, o dauguma būtų nieko nedariusi. Pagaliau, panašūs dalykai vyko Latvijoje, Ukrainoje ir kitose artimo likimo šalyse.
Dviejų genocidų teorijos autoriai, šiek tiek modifikuodami Goebbelso propagandos perlus, teigė, jog pirmasis genocidas buvo 1940 metų lietuvių žudynės, kurias kurstė ir kuriose masiškai dalyvavo žydai. Nepradėsiu dar kartą įrodinėti to, ką jau yra įrodę istorikai – kad žydų dalyvavimas pogrindinėje Lietuvos kompartijoje pagal jų skaičių Lietuvoje buvo juokingai menkas, kad lyginant su Antanu Sniečkumi, Mečiu Gedvilu ar buvusiu socialdemokratu Justu Paleckiu, žydų tariamas ypatingas vaidmuo kompartijos viršūnėse buvo paprasčiausia fikcija.
Anot šios teorijos, esą žydų nelojalumas ir Lietuvos išdavystė tapo tuo lašu, kuris perpildė tolerantiškos ir taurios lietuvių tautos kantrybės taurę. Tada lietuviai iš pasipiktinimo ir keršto dalyvavo (nors ir pavieniais bei izoliuotais atvejais) nacių organizuotose žydų žudynėse. Beje, galėčiau cituoti ir nurodyti šaltinius, kuriuose garsūs ir kone kanonizuoti mūsų filosofai juodu ant balto dėsto šią poziciją. Ko tada norėti nuo tų, kurie viso labo tik negrabiai ir pavėluotai prisigraibė šitos išminties krislų?
Kitaip tariant, vienas genocidas, kurį vykdė bolševikai (visų pirma žydai) ir kurio auka tapo lietuvių tauta, sukėlė kitą genocidą, kurį vykdė naciai ir negausūs su jais bendradarbiavę lietuviai. Privedus šios konstrukcijos vidinę logiką iki galutinės ribos, tektų pripažinti, kad Holokaustas buvo tiesiog Vokietijos kerštas žydams už bolševizmą ir pasaulio nukariavimą bei susimokymą prieš Europos tautas. Bet juk čia jau būtų dėstoma kiek papildyta nacių doktrina, juodu ant balto surašyta Hitlerio „Mein Kampf“.
Tad pripažinkime akivaizdų faktą – dviejų genocidų teorijos esmė yra ne ta, kad vyko ne tik žydų, bet ir kitų tautų genocidas, o ta, kad Holokaustas buvo Europos kerštas ir bausmė žydams už bolševizmą. Tai lygybės ženklas tarp žydijos ir komunizmo, sykiu tarp bolševiko ir žydo, kurį padėjo Goebbelsas, o vėliau mielai išplėtojo patikėjusieji naciais kaip išvaduotojais. Ką ir reikėjo įrodyti...
Ne veltui Tomas Venclova dviejų genocidų teoriją yra pavadinęs trogloditiška – iš tiesų, tik moraliniai trogloditai gali nuoširdžiai tikėti, kad senių, vaikų ir moterų išžudymas gali būti bausmė už daugiataučio ir internacionalinio režimo sudėtyje buvusių žydų (ten veikusių kartu su rusais, ukrainiečiais, gruzinais, armėnais, latviais, lietuviais, lenkais ir kitų tautų atstovais) veiksmais. Beje, tai, ką kai kurie Izraelio istorikai vadina dviejų tautų kančių simetrijos teorija (skelbiančia, kad mes negalime analizuoti Holokausto nepriėmę domėn jame dalyvavusių lietuvių kančių patirties bei nuoskaudų arba tiesiog komunizmo nusikaltimų prieš juos), neretai taikoma Lietuvoje, yra viso labo tik kiek sušvelninta dviejų genocidų teorijos atmaina. Koks skirtumas, ką išgyveno žudikai, jei svarbiausia yra nežudyti ir neatimti gyvybės, o ne žudyti po savo traumos ir kažkiek gailėtis?
Pereikime prie graudaus šios teorijos aido, kuris jau nuskambėjo ir nūdienos Lietuvoje. Teisinis buvusių geto kalinių ir sovietinių partizanų persekiojimas (vėliau teisininkų pavadintas ne persekiojimu, o kvietimu liudyti) yra pati tikriausia dviejų genocidų teorijos tąsa. Sunku patikėti, kad ja šitaip giliai ir beviltiškai gali būti persiėmę mūsų teisininkai, bet atrodo, kad būtent taip ir yra. Jei geto kalinės ir partizanės Rachel Margolis bei Fania Brancovskaja (Brantsovsky), o taip pat ir Izraelio istorikas, Holokausto memorialinio muziejaus „Yad Vashem“ Izraelyje vadovas Yitzchakas Aradas, beje, vienintelis iš Izraelio istorikų dalyvavęs Lietuvos vyriausybės sukurtos komisijos nacizmo ir komunizmo nusikaltimams tirti darbe (nepaisant to, kad net ir pats komisijos pavadinimas, kad ir netiesiogiai, bet vis dėlto dvelkia kančių simetrijos teorija), kviečiami po viso šito kaip nusikaltimų prieš Lietuvą liudininkai, kyla keletas paprastų klausimų.
O ką gi turėjo daryti jauni žydai, kurių akyse buvo išžudyti jų tėvai? Prisijungti prie juos metodiškai naikinusių nacių ir jų vietinių pagalbininkų? Ar tiesiog žūti patiems ir taip išspręsti šią painią dilemą? Jei vienintelė prieš nacius kovojanti jėga tuo metu buvo sovietiniai partizanai, su kuo gi dar tad žydai partizanai turėjo kartu kovoti prieš savo žudikus? Regis, vienintelis problemos sprendimo būdas, kurį implikuoja mūsų teisininkų moralinė logika, būtų buvęs tiesiog neišgyventi Holokausto ir mirti. Pasirodo, šitie žmonės komplikavo savo gyvenimą ir nusikalto būtent tuo, kad liko gyvi. Gal nepradėsime ginčytis dėl to, kad kiekviena teisinė praktika remiasi tam tikra moraline logika ir vertybių sistema, kuri nėra tiesiogiai deklaruojama teisiniuose dokumentuose. Nejaugi dviejų genocidų teorija ir yra buvusių geto kalinių ir prieš nacius kovojusių partizanų persekiojimo moralinis bei vertybinis pamatas?
Turbūt nebeįmanoma labiau diskredituoti Lietuvos pasaulyje, nei tokie veiksmai, nukreipti prieš Holokausto aukas. Sunku patikėti, kad mąstantys žmonės, net jei jie ir labai nemėgsta žydų (ką gi, tai jų teisė, tegul nemėgsta – neprivalo jie žydų mėgti ir juolab mylėti, pagaliau, niekam šito ir nereikia), galėtų šitaip menkinti Lietuvos reputaciją ir demoralizuoti savo visuomenę, o ypač – jaunimą. Ar tai paprasčiausia provokacija, po kurios ją inkorporuos ir savo atgrasios bei agresyvaus melo kupinos antibaltiškos ir antilietuviškos propagandos dalimi pavers Rusija, nuolat žaidžianti „pribaltų fašistų“ korta? Ar tiesiog dalies mūsų teisininkų mąstymo trombai bei negalėjimas kitaip interpretuoti tikrovės, o tik per dviejų genocidų, kančių simetrijos, žydų nelojalumo Lietuvai arba įslaptinto dvigubo lojalumo prietarus? Nejaugi prieš mus – pomirtinė Goebbelso grimasa ir dar nepasibaigusio Antrojo pasaulinio karo atšvaitai?
Ir dar. „Economist“, aukšto lygio ir, beje, Edwardo Lucaso dėka didelių simpatijų Lietuvai bei Baltijos šalims neslepiantis žurnalas, publikavo tekstą apie šią baisią žalą, daromą mūsų šaliai ir jos reputacijai (lietuviška santrauka). Lietuvoje netruko atsirasti žurnalistų, paskubėjusių šią publikaciją paskelbti ir šantažu, ir grasinimu Lietuvai. Norėčiau aš mums palinkėti kaip galima daugiau tokių priešų ir šantažuotojų kaip šis žurnalas – tiek šalies viduje, tiek svetur. Suprantu kai kurių žurnalistų nonkonformizmą ir nenorą mechaniškai sutikti su viskuo, kas rašoma. Provokatyvumas ir nonkonformizmas yra neabejotinai puikūs dalykai žurnalistikoje – bet tik ne tiesos, moralės ir žmoniškumo sąskaita.
O logika čia paprasta. Jei tavo šalis arba tau artima ir simpatinga šalis klysta, ir pavojingai klysta, tau skauda ir tu darai viską įmanoma, kad sustabdytum arba bent įspėtum ją. Kitų šalių politiniai ir moraliniai klystkeliai mus domina gerokai mažiau – priešingai, jų dėka padaugėja temų, kuriomis analitikai ir žurnalistai gali rašyti. Tiesą sakant, dėl antisemitizmo Rusijoje, Lenkijoje ar Vokietijoje man nesidaro labai liūdna – visada ten jo buvo ir visada atsirasdavo tų, kurie drąsiai, bebaimiškai ir kilniai stodavo į kovą prieš jį.
Bet dėl to, kad mano Tėvynė, pasirodo, yra vis dar apnuodyta neapykantos bebaigiantiems išnykti Lietuvos žydams, man yra liūdna ir skaudu.
