Kas gi yra tas postimperializmas? Taip būtų galima pavadinti keistoką politikos ir tarptautinių santykių būklę, kada buvusios imperijos išsižada savo kolonijinės praeities, bet išlaiko didelę įtaką tarp buvusių savo satelitų, kurie politinio korektiškumo ir gero tono sumetimais vadinami draugiškomis šalimis ir tradiciniais sąjungininkais. Be to, postimperializmas neįsivaizduojamas be paternalistinio ir globėjiško požiūrio į mažesnes arba ekonomiškai ir politiškai silpnesnes šalis.
Dabartinės ES vizija, vaizduojanti ją kaip Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos išskirtinį klubą, į kurį patenka ir mažiau galios bei įtakos turinčios šalys (svarbiomis akimirkomis de facto neturinčios lemiamo balso), yra tipinga postimperializmo, arba postimperinio sindromo, apraiška.
Egzistuoja ir kita Europos ateities galimybė – tai Europa, kurioje mažosios valstybės ir tautos turėtų paskutinio žodžio teisę, kada kalba eina apie šimtmečiais susiklosčiusią jų kultūros ar bendruomeninio gyvenimo specifiką. Tai būtų Europa, kurioje danai, flamandai, lietuviai, latviai, estai ir islandai vaidintų ne mažesnį politinį vaidmenį, nei prancūzai, vokiečiai ir britai.
Buvusiam Prancūzijos prezidentui Jacques’ui Chiracui išsprūdusi frazė apie tai, kad Rytų Europos šalys praleido progą patylėti, neabejotinai apnuogino kruopščiai maskuojamą postimperinį sindromą. Juk ji atvėrė pačią tikriausią prarają tarp dviejų Europų – nesvarbu kaip mes jas įvardinsime.
Postimperinis sindromas gali reikštis ir šalyse, senokai praradusiose turėtas pozicijas tarptautinėje arenoje, bet vis dar išlaikančiose sunkiai maskuojamą paternalistinį, moralistinį ir arogantišką požiūrį į buvusias savo kolonijas arba silpnas kaimynes. Čia net nebūtina minėti britų ir prancūzų – pakanka atkeipti dėmesį į dažną švedų politikų laikyseną Suomijos arba Baltijos šalių atžvilgiu.
Beje, įdomu, kad švedų imperinius sentimentus, kurie anaiptol nėra mirę keistoje švediško socializmo ir monarchijos amalgamoje, gaubia Švedijos, kaip „moralinės supergalybės“, vualis – teisingiausios ir pažangiausios pasaulio šalies reputacija, neretai tiesiog prisiskiriama sau patiems, leidžia švedams lengva ranka moralizuoti visas „nepažangias“ šalis.
Niekada neužmiršiu, kaip vieno seminaro metu Stokholme išoriškai respektabilus jo moderatorius, buvęs diplomatas, apie Baltijos valstybes pradėjo kalbėti kaip apie šalis, kurių mentalinę struktūrą ir papročius švedams sunku perprasti, nes viskas ten yra kitaip. Todėl esą tokie forumai turėtų tam pagelbėti. Žodžiu, Baltijos valstybės yra teritorija ubi leones....
Po šito postimperinio sindromo šedevro atsistojo suomių kino režisierius ir atvirai išsityčiojo iš jo, pavadindamas išsakytąsias mintis kolonijinio požiūrio į kaimynines šalis recidyvu. Turiu pastebėti, kad tai nebuvo koks izoliuotas atvejis – Švedijoje (beje, Vokietijoje taip pat) apie Baltijos šalis kur kas dažniau nei JAV kalbama taip, tarsi joms suprasti reikėtų mažų mažiausiai įvadinių baltų antropologijos kursų, turinčių atidengti Vakarams nesuprantamos elgsenos, jausenos ir mąstysenos kodus.
Kitaip tariant, postimperializmas yra kažkada turėtos, bet prarastos galios kaukė arba vualis, kuriais stipriai pasikeitusiam pasauliui vis dar mėginama priminti apie buvusį pasaulio politikos spektaklio vaidmenų pasiskirstymą. Postimperinis sindromas reiškiasi ne tik nostalgija, politinio ritualo bei savojo reikšmingumo išlaikymo siekiu, bet ir intelektualinėmis strategijomis, kuriomis siekiama skausmingų nūdienos problemų ištakas nukreipti nuo savęs ir priskirti naujiesiems politikos aktoriams. Kitaip tariant, savo istorines kaltes permesti ant naujokų pečių.
Pavyzdžiui, tipingas postimperinio sindromo diskursyvinis elementas yra abejonės šešėlio metimas ant mažųjų tautų patekimo į pasaulio politinį žemėlapį – tai daroma visiškai sąmoningai diskredituojant dabartinę pasaulio tvarką arba tą emancipacijos logiką, kuri mažosioms tautoms padėjo išsivaduoti iš imperijų ir sukurti modernias valstybes.
Paprastai tariant, tai pasaulio gąsdinimas nacionalizmo baubu, sykiu nuoširdžiai apgailestaujant, kad išnyko buvusi pasaulio tvarka, kurioje tapatybės logikos buvo visiškai kitokios ir kurioje esą nebuvo jokio tautų antagonizmo. Dažnai XX a. dramos aiškinamos nacionalizmu bei jo pavojingu įsiveržimu į tarptautinių santykių sistemą bei pasaulinę politiką. Didžiavalstybinis sentimentas pristatomas kaip autentiškas patriotizmas, o mažųjų tautų reakcijos į jį – kaip savižudiškas (beje, tai George’o Busho vyresniojo pavartotas epitetas) nacionalizmas.
Visų pirma, XX a. socialines katastrofas mėginti aiškinti ne imperijų griūtimi, pakitusia galios konsteliacija ir totalitarine pasaulio „modernizacija“, o nacionalizmu yra mažų mažiausiai nesąžininga, o gal net kvailoka. Abu pasaulinius karus sukėlė ne nacionalizmas, o griūvančios imperijos ir jų vieton stoję naujieji buvusios galios kompensacijos bei totalitarinio projekto įgyvendinimo siekę, globalinėmis komunizmo ir nacistinio rasizmo ideologijomis vadovavęsi režimai.
Antra, nacionalizmo dėka griuvo imperijos. Rusijos imperijos dezintegracijos dėka nepriklausomos tapo Lenkija, Suomija ir Baltijos šalys (Suomija tuo metu taip pat buvo laikoma Baltijos valstybe). Britų imperija rimtai subraškėjo airių išsivadavimo kovose, o malonės smūgį jai sudavė Mahatmos Gandhi sąjūdis. Paskutinė vinis į Prancūzijos imperijos karstą buvo Alžyro karas.
Tad kyla paprastas klausimas, kam mes turime simpatizuoti – iš imperijų (tiesa, kai kada gan liberalių, kaip Austrijos-Vengrijos imperija, bet vis dėlto imperijų) išsivadavusioms tautoms ar žlugusioms imperijoms? Kieno gi pusėje mes esame? Imperializmo ar laisvės pusėje? Baltojo žmogaus naštos ar buvusių kolonijų emancipacijos pusėje? Civilizavimo misija slapta tikinčių postimperinių darinių ar naujųjų pasaulio valstybių pusėje?
Įtikėjimas, kad didžiosios galios stabilizuoja pasaulį, todėl esą jų nevalia ardyti, yra tiesiog komiškas. Juk šita logika ir sukėlė abu pasaulinius karus. Greičiausiai sukels dar vieną, jei bus laiku nereaguojama į pareiškimus apie tai, kad Sovietų Sąjungos griuvimas buvo didžiausia geopolitinė XX a. katastrofa. Tiesą sakant, šie Vladimiro Putino žodžiai yra kitokio nei Vakarų Europos šalių postimperinio sindromo apraiška – skirtingai nuo Vakarų politikų, Rusijos prezidentas nė nemano maskuoti savo kalbėjimo ir mąstymo būdą.
Kalba čia eina ne apie politinį fasadą, kuris turi priminti turėtą, bet prarastą galią, o apie jos ir buvusių imperijos sienų atkūrimą. Rusijai galima tik palinkėti vakarietiškojo postimperializmo – ypač jo britiškosios versijos, leidusios anglams puikiu politiniu humoru ir juokiantis iš buvusių savo pretenzijų bei didybės atsisveikinti su imperine praeitimi.
O kada prabylama apie buvusios Jugoslavijos tragediją mėginant ją paaiškinti nacionalizmu, sunku atsikratyti jausmo, kad čia paprasčiausiai bejėgiškai slystama problemos paviršiumi. Balkanai buvo uždelsto veikimo bomba iškart po Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo. Akivaizdu, kad po Antrojo pasaulinio karo šią fragmentuotą šalį dirbtinai į federaciją suklijavęs Josifas Broz-Tito tik užkonservavo Pandoros skrynią, kuri anksčiau ar vėliau turėjo atsidaryti.
Ne nacionalizmas, o pavėluotas imperijos griuvimo domino efektas sukėlė žudynes ten, kur Vakarai galėjo ir privalėjo laiku įsikišti, bet šito nepadarė. Nieko nebūna kruvinesnio tarptautinėje politikoje už pirmąją ir paskutiniąją imperijų ciklo fazes – būtent jų lipdymas ir griuvimas sukelia ilgalaikį žudymo ir destrukcijos efektą, bet savo stabilumo laikotarpiais jos gali atlikti kolonijų „civilizavimo misiją“ ir jėgų balansu pagrįstą santykinį politikos stabilumą.
Ar šiuo požiūriu nesama kraupaus panašumo tarp Jugoslavijos ir Ruandos žudynių? Abiem atvejais vienos grupės buvo favorizuojamos kitų sąskaita, o tai savaime pasėjo jų tarpusavio mirtiną neapykantą (Belgijos biurokratai ir administratoriai tutsius, o ne bhutus rinkosi darbui policijoje ar į smulkius klerkus.) Abiem atvejais Vakarų šalių nieko neveikimas ir stebėjimas, kuo viskas baigsis, buvo nusikalstamas. Abiem atvejais galutinai griuvo imperijos ir jų buvusiose kolonijose dirbtinai įdiegta etninių bei politinių santykių sankloda.
Po šitų įvykių – kaip ir Rusijos politikos agresyvėjimo akivaizdoje – tik visiški naivuoliai arba cinikai gali teigti, kad mažų ir silpnų tautų nacionalizmas yra didžiausia Europos ir pasaulio grėsmė. Tikroji grėsmė – tai pavėluotas senųjų imperijų griuvimas ir jų paskatintas naujų hegemoninių darinių formavimasis. Nesinori pranašauti, bet gali būti, kad baisų tikrojo Sovietų Sąjungos iširimo efektą mes pajusime tik ateityje – ir gal net netolimoje