Nežinau, ar šeštadienio (gegužės 21-ą) vakarą TV3 televizija užsiėmė komercija ar vykdė dvasinio tautos turtinimo misiją. Gal – ir viena, ir kita. Tokia jau ta demokratija ir laisvas eteris. Šįkart pastarajame vėl išdygo prieš kelis metus šalies kino teatrų ekranus „padabinęs“ ruso Aleksejaus Balabanovo filmas „Karas“, su dviejų „Brolių“ garsenybe Sergejumi Bodrovu.
Internete radau tokį siužeto aprašymą: „Į čečėnų nelaisvę patenka keli rusų kareivėliai ir anglų teatro aktoriai, gastroliavę Gruzijoje. Ką gali čečėnai veikti su kareiviais? Nužudyti arba paversti vergais, o štai už anglus galima gauti nemažą išpirką. Čečėnų karo vadas pareikalauja 2 mln. svarų už anglų porą ir vyrą paleidžia surinkti pinigų. Kartu paleidžia ir jauną kareivį. Pastarasis skuba į tėviškę Sibire, o anglas - rinkti pinigų už žmoną, likusią nelaisvėje. Jam pavyksta surinkti tik dalį, be to niekas Rusijoje nenori jam padėti, tad vienintelė viltis - pažįstamas kareivėlis. Abu leidžiasi į pavojingą kelionę Čečėnijon, gelbėti įkaitų.“
Beveik tikslu, tik nutylėtos kelios „smulkmenos“. Kaip ir ankstesnėse savo juostose „Brolis“ ir „Brolis-2“, svarbiausia yra ne įkaitai, laiminga pabaiga ir net ne meilė. Tegul su tuo seilėjasi koks komercinis Holivudas. Kaip pabrėžia visi šiuolaikiniai rusofilai – svarbiausia yra dvasingumas. Svarbiausia – mesianistinė („Brolis2“ atveju – ties fašizmo riba balansuojanti) „dvasinga“ užduotis – perspjauti ir apspjauti Vakarus bei pabrėžti rusiškos dvasios didybę. Antrojo „Brolio“ personažui – tokiam „didvyriui Ivanuškai“ – žūtbūt reikėjo įveikti suktą ir niekingą jankių plutokratą, kol šis filmo pabaigoje atsiprašė ir herojaus, ir visos Rusijos.
„Kare“ A. Balabanovas dar kartą pakartoja: joks vakarietis – šiuo atveju anglas – niekada neišsivers be paprasto ruso. Net anglę vaidinanti, visą filmą bemaž pamazgų duobėje sėdėti sutikusi, Ingeborga Dapkūnaitė gali įsimylėti tik chamavotą, apžėlusį rusų karininką, nes jis „dvasingas“.
Antroji pagal svarbumą šio filmo užduotis parodyti, kokie žvėrys ir laukiniai yra čečėnai, ir dar kartą pasakyti, kad juodašikniai (šitaip dalis rusų vadina visus kaukaziečius, o ir kitus pietiečius) „ne broliai rusams“. Filme, be abejo, net mikroskopiškai neužsiminta apie tai, kaip „dvasingieji“ išvaduotojai išžudė apie trečdalį tautos, nušlavė nuo žemės paviršius miestus ir kaimus, kankino (o gal ir tebekankina) žmones lageriuose.
Yra tekę matyti menkiau rafinuotos ir bukesnės ideologinės propagandos vaidybinį šedevrą. Bet tik vieną - sovietų saulėlydyje TV dar spėjo parodyti „Ignotas grįžo namo“ (pagal A. Gudaičio-Guzevičiaus romaną „Kalvio Ignoto teisybė“).
Nežinau, kokia komercinė šitos bjaurasties sėkmė – nujaučiu, kad nebloga – bet kurios rūšies pornografija yra pelninga. Todėl aš suprasčiau, jei rusams tektų šios įsivaizduojamos sėkmės pinigais pasidalinti, ir kokia nors Rusijos federalinė agentūra filmui „Karas“ rodyti nupirko iš TV3 reklaminį laiką. Suprasčiau, nes kanalas komercinis ir gyventi reikia.
Bet jei TV3 už TAI dar ir sumokėjo... Ei, švedai savininkai, jus apgaudinėja!
