Prezidentinė kampanija, nors dar beveik be kandidatų, ima darytis aršesnė. Įsivardijusių kandidatų vos keli, bet užtat tikri mūšiai užvirė aplink dar neapsisprendusiuosius arba slepiančiuosius savo sprendimą. Į mūšio lauką išridenta sunkioji artilerija - šalies politologų direktorius ir vienas iš „būtovės ainių“.
Planas - dešinės sunaikinimas.
Raimundas Lopata ir Alfredas Bumblauskas nusitaikė į ne bet ką. Viešai reiškiama ūmai pabudusia meile bei pagarba profesoriui Vytautui Landsbergiui siekiama tiek jo paties, tiek visos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politinės mirties. Ir tai dar ne visi tikslai, kuriuos tikimasi įgyvendinti persikūnijant į Lietuvos nepriklausomybės architekto prezidentinės kampanijos iniciatorius bei rėmėjus. Ne kartą viešai užsipuolusiam paties V.Landsbergio formuluotus šalies užsienio reikalų politikos principus (pavyzdžiui, reikalavimą atlyginti okupacijos padarytą žalą) R.Lopatai nieko nekainuoja viešai prapliupti adoracijomis ir ditirambais jų autoriui. Net nepaisant to, kad būtent užsienio politika yra ta sritis, kurioje pirmiausia tektų darbuotis prezidentui.
Į sąjungininkus ponams jau puikiausiai tinka net ir TS-LKD bažnytininkų sparnas bei Lietuvos sąjūdis. Be to, partijoje, kaip atrodo, yra ir šiaip kam paagituoti už padraugavimą su vyriausiojo politologo aplinkos nomenklatūra. Grynai pragmatinių, tegul ir naivių argumentų tam galima rasti. Vienas jų - sausio vidurio įvykiai, kai dalies žiniasklaidos „pamišėliais ir socialiniais vampyrais“ pravardžiuojama Vyriausybė bei parlamento dauguma buvo „subtiliai įspėta“. Būtent tokiu signalu, o ne vien tik klaikia nekompetencija laikytinas tariamas atsitiktinumas, kad generolo Povilo Malakausko adjutantai pramiegojimo smurtautojų planus. Gali juk ir nepramiegoti, kad tik nepaliesta liktų pati kontora ir jos realiai saugoma nomenklatūra - su visais „Leo LT“, „Dujotekanų“, dvaro institutų, neliustruotų KGB rezervininkų, praktikuojančių ir į atsargą išėjusių Konstitucijos dvasininkų bei Temidės prievartautojų bastionais.
Įvėlus profesorių ir bent dalį TS-LKD vadovybės į tokį sandėrį, jau galima nesunkiai pasinaudoti stipriąja „valstybininkų“ korta - užkulisinių ir aparatinių žaidimų įgūdžiais. Idėjiškai pakrikusią TS-LKD, nekalbant apie atsitiktinių sugyventinių guolį primenančią koaliciją, šiandien, deja, galima suskaldyti lengviau nei atrodo. Bent jau de facto. Mat ir dabar valdančiųjų stovykloje pakanka procesų, primenančių pasakėčią apie žąsies, vėžio ir lydekos tampomą vežimą.
Tiesą sakant, visai nenuostabu, kad net ir Algirdas Mykolas Brazauskas bei Arūnas Valinskas nemato nieko blogo prisidėti skatinant ir provokuojant TS-LKD patriarchą šiai avantiūrai. Juk abu gali balotiruotis patys, be to, visi šie „rėmėjai“ nuo tikrų, bet dažnai naivių profesoriaus politinio talento gerbėjų skiriasi tik tuo, kad tiksliai žino - pergalės galimybė beveik nulinė. Ilgametis propagandinis triūsas yra davęs vaisių - pernelyg dideliam „nuskriaustųjų“ ir tikrų nuskriaustųjų skaičiui įkalta į galvą, kad V.Landsbergis sugriovė „brangiuosius kolchozus“ ar „atėmė pigią dešrą“. Resursų šiems instinktams pakurstyti nomenklatūra turi į valias. Balotiravimasis ir pralaimėjimas paliks visą dešinįjį flangą prie suskilusios geldos, o to, akivaizdu, ir siekiama.
Nekalbant jau apie tai, kad siūlydami savo paslaugas gražuoliai profesoriai akivaizdžiai įgyvendina Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybės planą - atskirti TS-LKD lyderius nuo vadinamųjų „vanagų“ - „valstybininkams“ nepalankių politikos analitikų bei jiems nepriklausančios žiniasklaidos.
Sprendimams laiko mažai
Be abejo, šis dviejų Lietuvos mokslo korifėjų demaršas sumanytas ne jų pačių, nors kartu ir atskirai jie jau yra reiškęsi realiojoje politikoje. Tiesą sakant, gana egzotiškai.
Vyriausiasis politologas, žinia, specializavosi moderuodamas pogrindinių „sprendyklų“, parenkančių ministrus pirmininkus, posėdžius. A.Bumblauskas redagavo Rolando Pakso inauguracinį opusą, o 2002 metais, kai buvo renkama Vilniaus savivaldybės taryba, net buvo įsirašęs pirmasis jo partijos sąraše. Pabėgti iš ten nutarė taip vėlai, kad net nebuvo kada jo pakeisti. Sąrašas prasidėjo nuo Nr. 2.
Prieš kiek laiko šis tandemas jau vykdė ir bendrą projektą, kai rodė į Lietuvą iš Brazilijos atvežtą Gediminaitį ir nedrąsiai siūlė Valdovų rūmams rasti gyventoją. Tada jis nebuvo labai sėkmingas. Ar pasiseks dabar?
Dabar viskas priklauso labiausiai nuo paties profesoriaus, jo tikrųjų rėmėjų ir TS-LKD partijos vadovybės, kuri neturi jokios bendros strategijos. Ilgą laiką kuluaruose ir viešai svaičiota apie Vygaudo Ušacko rėmimą. Neseniai intencijas apreiškė Europos parlamentarė Laima Andrikienė. Pastarasis variantas gal ir nieko, bet startas akivaizdžiai pavėluotas. Visa Andriaus Kubiliaus strategija, jei tokia egzistavo, buvo paremta vienu vieninteliu dalyku - laukimu: ką pasakys Dalia Grybauskaitė. O ji nesako nieko.
Visos viltys - moterys?
D.Grybauskaitės nenoras aiškiai įsivardyti kandidate ir pristatyti savo politines pažiūras bei poziciją pagrindiniais Lietuvos aktualijų klausimais (šiek tiek išsitarta apie energetiką, bet nieko - apie teismų reformą, VSD ir kt.) irgi privertė bent nemažą dalį potencialių rėmėjų lūkuriuoti. Taip pat paskatino kelti klausimus dėl tikrai ar tariamai reikšmingų biografijos faktų - partinių mokslų ir kitų bulvarinei bendruomenei įdomių aspektų. Taigi dabar, kai laiko lieka nedaug, Europos komisarė lieka generolė be armijos - su reitingais, bet be komandos.
Tikrai sunku remti (arba neremti) tiesaus atsakymo vengiantį ir politinių siekių nedeklaruojantį asmenį. Tačiau naujausi įvykiai lyg ir byloja, kad būtent šiai kandidatei savo paslaugų dar nesugebėjęs įsiūlyti klanas ieško įvairiausių priešnuodžių būtent jos „grėsmei“ neutralizuoti. Todėl, būdamas optimistas ir tikėdamasis, kad profesorius V.Landsbergis nelips ant kišamo grėblio, drįstu teigti, kad visame šiame nežinios jovale idealiausia būtų rinktis tarp dviejų Europoje besidarbuojančių politikių. Tiesa, pirmiausia reikia aiškiai ir tvirtai pasisakyti joms pačioms ir profesoriui.
