Jis taip pat neįvertino JAV, Europos Sąjungos ir daugybės kitų, kad ir tolimų, šalių pasipiktinimo. JAV ir jos bendražygiai susitarė dėl griežtų ir iki šiol nematytų sankcijų, Maskvai tai jau kainuoja itin daug.
Istorijos nereiktų ignoruoti
Kiekvienas karas dar yra ir karas dėl visuomenės nuomonės, o šią Putinas pralaimi nuo pat pirmos dienos. Vakarų pasaulyje susidarė labai aiški nuomonė, kas yra Rusija ir kas yra Putinas, tai agresorius užpuolęs kaimyninę šalį ir sėjantis ten mirtį, kol vaikai ir naminiais gyvūnais nešini žmonės siekia pabėgti iš bombarduojamų namų ir šalies.
Ši nuomonė ir pasaulio žiniasklaidą apskrieję vaizdai dar ilgus metus bus pagaliai į Rusijos užsienio politikos ratus. Putino strateginė klaida buvo ir Rusijos armijos menamas pasirengimas kovai.
Turėdami galvoje, kaip sunku vertinti karo padarinius jam vos prasidėjus, kai kuriuos dalykus visgi jau galime įvertinti. Pirmiausia tai Rusijos armijos planavimas ir logistika yra neadekvati tam, ką jie nori pasiekti, o karių moralė ir nusiteikimas kariauti – nedžiuginantys pačių Rusijos generolų.
Karas turėjo baigtis greitai ir su žaibo kirčio tikslumu, kuris turėjo pabaigti Ukrainos vyriausybės gyvavimą. To tikėjosi Maskva. Ukrainiečiai turėjo pasiduoti, o Maskva sukurti naują marionetinę vyriausybę ir de fakto valdyti kaimyninę šalį.
Minimali agresija ir smurtas Ukrainoje turėjo išprovokuoti minimalias sankcijas iš Vakarų. Jei Ukrainos Vyriausybė būtų kritusi greitai, Putinas būtų turėjęs dar vieną įrodymą, esą Ukraina nėra suvereni valstybė, mat negali apsiginti, yra linkę greitai pasiduoti.
Bet Putinas negalės laimėti šio karo taip, kaip norėtų. Išties yra net keli būdai, kaip jis gali pralaimėti karą Ukrainoje. Jis gali įklimpinti savo kariuomenę į brangiai kainuojančią ir beprasmišką Ukrainos okupaciją, mažinti savo karių moralę, naudoti resursus ir nieko negauti mainais, tik žlugusį mitą apie Rusijos didybę ir nusiaubtą kaimyninę šalį.
Taip, jis gali sukurti tam tikrą okupuotos šalies modelį, gali valdyti rytinius ir pietinius regionus, gal net Kyjivą. Bet ukrainiečiai tikrai vykdys aršų pasipriešinimą iš Vakarų Ukrainos ir tai bus scenarijus, kuris primins partizaninį karą Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo.
Tuo pat metu kris ekonomikos lygis Rusijoje, augs jos izoliacija ir negebėjimas prikaupti tiek turto, kiek reikia didelei valstybei ir jos žmonėms, kad galėtų ramiai gyventi. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas, kad Putinas gali prarasti savo tautiečių pasitikėjimą, o dar svarbiau – elito paramą, to paties, nuo kurio jis ir priklauso, nors Rusija ir nėra demokratinė valstybė.
Iš to, kad dabar matome, galime padaryti išvadą, kad Putinas siekia tam tikra forma atkurti Rusijos imperiją. Bet jo lošimas pasirodė esąs kur kas pavojingesnis, nei manyta iš pradžių. Neapgalvojo Putinas ir apie istoriją, nors ją, sakoma, labai mėgsta.
Paskutinis Rusijos caras Nikolajus II pralaimėjo Japonijos karą, o vėliau tapo bolševikų auka. Tai buvo pamoka, kurią turėjo išmokti ir Putinas: autokratiški vadovai negali pralaimėti karų ir likti autokratais.
Karas be laimėtojų
Taigi, o kas toliau? Tikėtina, kad šio beprasmiško karo pasekmes Rusijai virškinti reiks dar ilgai. O jos negebėjimas planuoti dieną į priekį šiek tiek primena JAV invazijos į Iraką pamokas, kai ilgainiui buvo suprasta, kad įsivelta į nelaimimą karą.
Taip, Rusijos armija yra visai kitoje lygoje nei Ukrainos, jų daug, jie galingesni, o ir branduolinio ginklo mygtukas – jų pusėje. Kol kas ukrainiečiai kaunasi itin atkakliai ir šauniai, rusai juda lėtai, bet didžiausia problema jiems nėra Ukrainos armija, o karas pats iš savęs.
Bombarduodami miestus rusai gali Ukrainą paversti dykyne. Jie net gali panaudoti mažo galingumo branduolinius užtaisus. Jei Putinas nutartų kažką daryti, Rusijoje nėra nieko, kas galėtų jį sustabdyti. Jie gali sukurti dykumą Ukrainoje ir tai galėtų būti viena iš Putino opcijų kaimyninei šaliai. Visgi jei taip nutiks, jis negalės tiesiog pereiti dykumą ir ramiai žygiuoti toliau. Jis šį karą sukėlė norėdamas įkurti buferinę zoną tarp savęs ir NATO valstybių, bet jis nesugebės sukurti kokios nors politinės struktūros Ukrainoje ir jos valdyti, ukrainiečiai jau parodė, kad jie neturi jokio noro gyventi okupacijoje. Pasipriešinimas bus aktyvus ir, matyt, ilgas.
Čia į galvą ateina Alžyro karo analogas, kai Prancūzija turėjo karinės galios viršenybę, bet alžyriečiai rado būdų sumalti juos į miltus ir dar užsitikrinti politinę paramą Paryžiuje.
Okupuoti Ukrainą būtų labai brangu
Putinas gali mėginti sukurti marionetinę Vyriausybę Kyjive, savotišką Viši Ukraina atmainą. Bėda ta, kad okupacinei Vyriausybei reikia paramos, reikia policijos, saugumo, kariuomenės. Baltarusijos modelis netinka Ukraina, teisingiau, jis gerai atrodo popieriuje, bet blogai – realybėje. Ukraina didelė, o jos istorinė ir tautinė sąmonė – nubudusi.
Savo kalbose apie Ukrainą, Putinas atrodo pasiklydęs XX amžiuje, jam kažkodėl labai rūpi germanizuotas Ukrainos nacionalizmas 1940-aisiais, matyt, mano, kad dar iš tų laikų like „nacių“, todėl Ukrainą privalu denacifikuoti.
Taip, Ukrainoje yra kraštutinės dešinės politinių elementų, bet ko Putinas nemato, arba nenori matyti, yra tai, kad nacionalinis priklausomumo ir savigarbos jausmas augo pamažu nuo pat nepriklausomybės atgavimo, o paskutiniai 8 metai tam buvo itin palankūs.
Tai, kad 2014 metais Putinas „paleido iš rankų“ Maidono revoliuciją tik dar labiau pasitarnavo ukrainiečių tautinio atbudimo labui.
Nuo Rusijos invazijos pradžios Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis itin taikliai išnaudoja ukrainietišką nacionalizmo, tautos savigarbos ir priklausymo Ukrainai kortą. Rusijos okupacija Ukrainoje šiuo metu kuria ne tik stiprią tautą, bet ir nacionalinius herojus, tokius, kokius susikūrė Lenkija XIX amžiuje sukilimų prieš carinę Rusiją metu.
Taigi, jei okupacija ir yra Rusijos planuose, ji bus labai sunki ir labai brangi afera. Ukraina didžiulė, ją kontroliuoti reikės daug žmonių, daug pinigų ir atkaklumo.
Nežinia, ar Putinas tam pasiruošęs. Gal Putinas įsivaizduoja, kad Ukraina bus kaip viena iš buvusių Varšuvos Pakto valstybių, teoriškai savarankiška, praktiškai po Maskvos padu. Bet taip nebus, nes nors Varšuvos Pakto ramybė kainavo daug, ten nereikėjo kovoti su partizanais, kuriuos ginklais rėmė Vakarai. O čia reiks ir tai stekens Rusiją.
Kaip tai gali atsisukti prieš Putiną
Sankcijos, kurias taiko JAV ir Europos Sąjunga atskiria Rusiją nuo globalios ekonomikos. Investicijos sustos, akumuliuoti kapitalą bus sunku, o technologinės naujovės išseks, jų bus sunku gauti.
Gali būti, kad greitu laiku naftos ir dujų iš Rusijos pasauliui reiks gerokai mažiau nei iki karo Ukrainoje. Šie pinigai buvo itin svarbūs Rusijos ekonomikos modernizavimui. Verslas ir verslo talentai pamažu paliks Rusiją. Pasak specialistų, siekdama suvaldyti Ukrainą, Rusija gali suvalgyti pati save.
Svarbus veiksnys yra ir Rusijos visuomenė, nes iki šiol Putino sprendimas kariauti yra populiarus tarp Rusijos piliečių. Taip buvo ir praeityje. Tarkime, Krymo aneksija buvo labai populiarus žingsnis.
Taip, Rusija turės nuostolių, bet jie bus pateisinti, kaip ir visi karo nuostoliai, aukos. Rusijos izoliacija gali atsisukti ir prieš Vakarus, nes izoliuota šalis ims inkšti iš nuoskaudos, šauksis keršto už žuvusius. Tiesa, gali būti, kad karo siaubas visgi pasieks ir Putiną.
Taip, rusai nėjo į gatves, kai tie patys rusų lėktuvai bombardavo Alepą, bet Ukraina tai ne Sirija. Šalyje gyvena daugybė žmonių, kurių giminės – Ukrainoje.
Žmonės čia kalba panašia kalba, dalijasi kultūra ir religija. Tai, kas vyksta kaimyninėje šalyje Rusiją vienaip ar kitaip pasieks per socialinės medijos kanalus ar tiesiog iš lūpų į lūpas. Ir tai dilema, kurios Putinas negali išspręsti tik represijomis, kurios, beje, irgi gali atsisukti prieš jį. Taip jau yra buvę Rusijos istorijoje, paklauskite sovietų.
Pralaimėjimo atveju kiltų revanšo nuotaikos
Jei Rusija pralaimės Ukrainoje, ir tai, kaip ji tai padarys, neapsieis be pasekmių Europai ir JAV. Tarkime, kad Rusija vieną dieną pasitrauks, o Ukrainą reiks atstatyti, taip pat – priimti į ES ir NATO. Tai – Herkulio vertas darbas.
Tam reiks itin daug pastangų ir pinigų. Vakarai negalės Ukrainos atstumti dar kartą. Nes alternatyva būtų Rusijos silpnai, bet kontroliuojama, destabiziluota ir kariaujanti šalis greta NATO sienų. Tai būtų humanitarinė katastrofa, kurios Europa jau seniai nematė.
Nerimą kelia ir po karo galimai susilpnėjusi, bet revanšistinių nuotaikų kupina Rusija. Tokia, kokia buvo Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo. Jei Putinas liks valdžioje, Rusija liks atstumta valstybė, buvusi super galybė be stiprios kariuomenės, bet su branduolinio ginklo mygtuku.
Ukrainos karo kaltė ir dėmė ant Rusijos ir jos politikų kris dar dešimtmečius. Reta šalis gali laimėti pralaimėdama karą. Karo kaina pasimatys ne tik finansiniuose dokumentuose ar cinko karstų kiekyje, bet Rusijos užsienio politikoje.
Sunku įsivaizduoti, kad kas nors gero išeis iš šio siaubingo ir beprasmio karo. Gera Rusija tikrai ne. Net jei Putino neliks šalis netaps vakarietiška demokratija, bet ji gali skilti, tai ypač aktualu, jei kalbame apie Šiaurės Kaukazą. Arba šalis gali tapti karine diktatūra su branduoliniu ginklu lagamine. Žinoma, gali scenarijai būti ir šviesesni, bet Vakarų politikai būtų kvaili, jei nesiruoštų blogiausiam variantui.
Istorija parodė, kad labai sunku sukurti stabilią tarptautinę santvarką, jei pašonėje yra revanšistinių nuotaikų kupina pikta valstybė. Ypatingai, jei ji tokia didelė, kaip Rusija.
Visgi draugauti su jais dabar taip pat nepavyks, todėl „laikyti Rusiją jos vietoje“ bus ateities JAV ir Europos Sąjungos užduotis, beje, nelengva. Didžiausias darbas kris ES, nes Vašingtonas norės skirti dėmesio Kinijai, kuri, neabejojama mėgins dominuoti susilpnėjusioje Rusijoje. Taip gali susikurti blokas, kuriame dominuos Kinija, bet kurio labai nenorės Vakarai.
Niekas Rusijoje ir už jos ribų turėtų nenorėti, kad šį karą Putinas laimėtų. Geriau būtų pralaimėti. Visgi Rusijos pralaimėjimas suteiktų mažai pagrindo džiūgavimas, nes net jei Rusija nutrauks karo veiksmus, trauma ir prievarta, kurią jau patyrė ukrainiečiai juos persekios ne vienerius metus. O rusai šios invazijos stabdyti kol kas neketina.
JAV ir Europa turi telktis ir atskirti Putiną nuo likusio pasaulio, bet ir parodyti Kinijai, kad judinant tarptautines normas, tokias, kaip valstybės suverenumas, neatsieina pigiai. Kilus karui silpna visi, ta šalis, kuri puola – taip pat.
JAV ir Europa vieną dieną tikrai padės atstatyti Ukrainą, bet tai bus sunkus kelias, kuriuo einant dar reikės parodyti Rusijai ir Kinijai jų vietą tarptautinių santykių žemėlapyje.
