Šiandien Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų giminaičiai lankysis pas prezidentę Dalią Grybauskaitę, tarp jų bus ir Ona Žiugždienė: ši 80 metų guvi senolė - antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio vyriausiojo brolio Benedikto vaikaitė.
Ilgą laiką lotynų kalbą dėsčiusi, šiuo metu Vilniuje gyvenanti O.Žiugždienė sako, kad be Vasario 16-osios neįsivaizduojama šiandieninė Lietuva, todėl kiekvienam lietuviui ji turėtų būti bene svarbiausia šventė.
Laisvi, bet sutrikę
“Man labai smalsu, kaip dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė mus sutiks, - sako senolė. - Taip pat bus minėjimas, šventinė programa, bet man, pergyvenusiai net penkis istorinius Lietuvos pasikeitimus, ši šventė ne tik džiugi, bet ir liūdna. O liūdesį kelia tai, kad lietuviai pamiršta savo istoriją”.
Ponia Ona neslepia susirūpinimo dėl šių laikų Lietuvos valdžios, anot jos, jei antrasis Lietuvos prezidentas prisikeltų iš kapo, jis būtų šokiruotas, pamatęs tokią “sudirbtą” valdžią.
“Matyt, mūsų tautinė dvasia sumenkėjo, tai yra sumažėjo dvasingumo, didelė dalis tautos pasinėrė į asmeninės naudos, turto siekimą, 1990 metais atkūrus nepriklausomybę vienur prasidėjo draskymai, kitur - vogimai, ne veltui jau prieš 20 metų visi kartojo žodį “prichvatizacija”. Tarpukario laikais nė vienas Seimo narys nebuvo milijonierius, o dabar jų yra apie 40. Dar baisiau, kad ne vienas valdžioje esantysis - teistas, prie A.Stulginskio apie tokius dalykus nė nebūtum pagalvojęs, visi buvo padorūs, - piktinasi pašnekovė. - Neneigiu, šviesuolių Lietuvoje ir dabar yra, tik aplinka pasidarė tokia bjauri, kad jie nenori į ją įsimaišyti, juk tikrasis inteligentas - joks paskalų nešiotojas ar intrigantas”.
Pirmumo teisė - Jonui Basanavičiui
Jos atmintyje 1918 metų vasario 16-oji - šventa diena. Tuomet 20 Lietuvos didžiavyrių vienas po kito pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
“Tie vyrai turėjo labai didelę pilietinę sąžinę, pareigos jausmą ir pasiaukojimą, lietuvių tautos suvokimą, - sako ponia Ona. - Juk į Tarybą, galima sakyti, susirinko tuometinis Lietuvos inteligentijos žiedas, kuris dar gerokai prieš 1918 metus galvojo, kaip savo šaliai iškovoti laisvę, ją paskelbti ir padaryti taip, kad visas pasaulis ją pripažintų. Aleksandras Stulginskis man pasakojo, kad vasario 16-ąją, atlikus paskutines Akto redakcijas, teko nuspręsti, kas pirmasis jį pasirašys, ir visi vienbalsiai nusprendė, kad tai turėtų būti Jonas Basanavičius.”
Prisiminimai apie prezidentą
Ponia Ona piešia tokį prezidento portretą: “Aleksandras Stulginskis buvo nepaprastai sąžiningas, darbštus ir labai kuklus. Prezidentavimo laikais - 1923-1926 metais - jam nereikėjo pulko sargybinių, turėjo vieną adjutantą, vieną kanceliarijos ryšininkę, ir viskas, - o žiūrėkite, kiek daug buvo nuveikta: priimta Konstitucija, įvestas litas, atlikta žemės reforma, įsteigtas Kauno universitetas - sutvirtinti valstybiniai pagrindai”.
A.Stulginskis visą laiką rūpinosi Lietuva, galvojo, ko jai reikia, todėl baigęs kunigų seminariją atsisakė įšventinimo į kunigus ir išvažiavo mokytis į Vokietiją, nes suprato, kad ko jau ko, o kunigų Lietuvoje tikrai užtenka. Juk ir Steigiamajame Seime 60 procentų buvo kunigų, o A.Stulginskiui norėjosi daugiau agronomų, daugiau pasaulietiškos inteligentijos.
Prezidentas labiausiai rūpinosi žemės ūkiu, kuris, matė, nususęs, taip pat švietimu. Juk vokiečių laikais vyko visos Lietuvos vokietinimo procesas, todėl tarpukario laikais jis visaip stengėsi, kad gyventojai kuo daugiau kalbėtų lietuviškai, kad lietuviškos mokyklos kurtųsi ir provincijose. O mokytojų tuomet labai trūko, dauguma lietuvių buvo baigę nebent progimnazijas ir tik vienas kitas - mokslus užsienyje, tad A.Stulginskis pats organizavo pedagoginius kursus, buvo jų direktorius, dėstė gamtos mokslus, chemiją, žemės ūkio pagrindus. Jo prezidentavimo metais mokslus baigė 100 kursantų, vėliau jie pasklido po Lietuvą.
1941 metais A.Stulginskį rusų valdžia ištrėmė į Krasnojarską. “Tai buvo didelis sukrėtimas visai mūsų šeimai, juk tuo metu jis gyveno Klaipėdos krašte, Jokūbave, tereikėjo žengti du žingsnius, ir būtų atsidūręs Vakaruose, - dramatiškus įvykius pasakoja ponia Ona, - tačiau A.Stulginskis labai mylėjo Lietuvą ir neketino jos palikti, jis naiviai tikėjosi, kad, jau tiek metų pasitraukęs iš valdžios, neužklius rusams”.
1956 metais grįžęs į Lietuvą ir iš pradžių apsigyvenęs mažame kambarėlyje Kaune, kuriame tebuvo dvi sudedamosios kėdutės, A.Stulginskis neprarado optimizmo.
“Jis nuolat kartojo, kad tai negali trukti amžinai ir kad kada nors vis tiek Lietuva bus laisva”, - atsiminimais apie šį žmogų dalijasi senolė.
Dingsta lietuvybės dvasia
“Vasario 16-oji - nepaprastai svarbi lietuviams diena, - sako O.Žiugždienė. - Kovo 11-oji jai neprilygsta, nes jeigu nebūtų tos 20 metų egzistavusios tarpukario Lietuvos, tai vargu ar būtų ir dabartinė Lietuva”.
Prisiminusi paskutinius metus iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai jai tebuvo penkeri septyneri metai, ponia Ona sako, kad tais laikais kiekvienam lietuviui Vasario-16 buvo bene vienintelė tikra šventė: “Su tėvais gyvenome Raudonės mokykloje, kur iš virtuvės patekdavai tiesiai į didelę klasę. Ten rinkdavosi ūkininkaičiai, lentpjūvės, malūno darbininkai, kaimo vaikinai ir merginos, dar kelios savaitės iki Nepriklausomybės dienos paminėjimo jie repetuodavo, rengdavo visokius vaidinimus, kad kuo gražiau atšvęstų savo laisvę”.
O.Žiugždienė prisimena kunigo Juliaus Sasnausko prosenelę, kuri dar karo metais vokiečius pasitiko su trispalve, iškelta virš laukinės kriaušės. Tarybiniais laikais ta močiutė taip pat nevengdavo papokštauti: tai išduria viešai kabančio J.Stalino portreto akis, o vietoj jų įkiša du kaštonus, tai kitą kartą pripaišo ūsus, ir visai nesvarbu, kad už tai grėsė supūti kalėjime. “Kiek žinau, ji nugyveno apie 90 metų, tačiau niekada neturėjo tarybinio paso, laikė save tikra lietuve”, - su šypsena pasakoja pašnekovė.
Prezidento A.Stulginskio giminaitei apmaudu, kad tiek daug jaunimo emigruoja į užsienį, o ten prakutę nė nesiruošia grįžti. “Galime kaltinti rusus, - sako, - tačiau tiems, kurie augo nepriklausomoje Lietuvoje, jau 20 ir daugiau metų, vadinasi, patys blogai auklėjame: ar tėvai skaito vaikams lietuviškas pasakas? Ar skaito Lietuvos istoriją? Ne. Ar leidžia į atitinkamus būrelius? Ne. Vaikai daugiausia laiko praleidžia prie interneto ir televizoriaus, o paskui per karnavalus ir matai visokius nindzes bei digimonus”.
Signatarai, kurie pasirašė 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą:
Saliamonas Banaitis
Jonas Basanavičius
Mykolas Biržiška
Kazimieras Bizauskas
Pranas Dovydaitis
Steponas Kairys
Petras Klimas
Donatas Malinauskas
Vladas Mironas
Stanislovas Narutavičius
Alfonsas Petrulis
Antanas Smetona
Jonas Smilgevičius
Justinas Staugaitis
Aleksandras Stulginskis
Jurgis Šaulys
Kazimieras Steponas Šaulys
Jokūbas Šernas
Jonas Vailokaitis
Jonas Vileišis
Aivaras VEIKNYS
