Raketoms skriejant iš Gazos į Izraelį, skaičiuojama, kiek kuri pusė patyrė nuostolių, kur pataikė netaiklios teroristų raketos ir kiek jų numušė Izraelio savigynos pajėgos.
Pripažinti – nepripažinti
Karo dūmuose pasimiršta, kad šaudyta iš teritorijos, kuri siekia valstybingumo. Pernai vadinamoji Palestina buvo priimta į UNESCO, o Lietuva buvo viena iš 14 valstybių, balsavusių prieš. UNESCO už tai sumokėjo kainą, prilygstančią JAV paramai tai organizacijai – Amerika liovėsi mokėti, vos tik Palestina tapo nare.
Tačiau palestiniečių ir likusio pasaulio auklėjimas pinigais turi ribas, kadangi būtų skandalinga marinti palestiniečius badu. Nors galimybės auklėti didžiulės – užsienio pagalba sudaro apie trečdalį Palestinos teritorijų bendrojo vidaus produkto. JAV, ES ir kitų šalių paramos ten kažkiek patenka, nors tai bandoma sieti su sąlyga, kad Gazoje viešpataujanti organizacija „Hamas“ turėtų liautis apšaudžiusi Izraelį, maža to – pripažinti žydų valstybę.
Ne Leningrado blokada
Mėgstantieji naršyti internete gali nesunkiai rasti informacijos, kada ir kodėl prasidėjo Gazos blokada sausumoje ir jūroje, kaip keičiasi Egipto ir Izraelio vykdomos blokados sąlygos, ekonominės sankcijos, kada ir ką Gazai leidžiama importuoti bei eksportuoti.
Kad ir kaip egiptiečiai bei izraeliečiai saugojo Gazos sienas, Irane pagamintos raketų dalys per Sudaną pateko į Gazą, buvo tenai surinktos ir ėmė lėkti link Tel Avivo ir Jeruzalės.
Donorai, tarp kurių dosniausia Europos Sąjunga, suteikianti Palestinai maždaug pusę tarptautinės pagalbos (arabų šalys duoda dvigubai mažiau), labai stengiasi, kad pinigai nebūtų konvertuoti į ginklus.
Tačiau juk paplotėlį suvalgiusiam žmogui neuždrausi paimti „kalašnikovą“. Didesnis nei bado davinys ne vien pamaitina teroristus, bet ir didina jų populiaciją.
Vyrai gimsta smurtui
2009 m. „The Wall Street Journal“ atspausdino vokiečių demografo Gunnaro Heinsohno straipsnį, kuriame jisai siūlė arabų ir žydų konflikto aukų skaičių palyginti su pilietinio karo Gazoje aukomis.
Teigiama, kad nuo 2008 m. iki šiol žuvo daugiau kaip 300 palestiniečių ir arti 30 izraeliečių (aukų skaičius dabar nuolatos didėja). G.Heinsohnas rašo, kad 2007 m. Gazoje kilus karui tarp organizacijų „Hamas“ ir „Fatah“ vien reguliarių kovotojų iš abiejų pusių žuvo 350 ir apie 1000 buvo sužeista. Pridėkime dar 600 žuvusiųjų per civilių riaušes. Palestiniečių pilietinio karo aukų yra mažne trigubai daugiau nei žuvusių per Izraelio antpuolius.
G.Heinsohno nuomone, smurtas – įprastas dalykas visuomenėse, kur apie 30 proc. vyrų sudaro 15-29 m. jaunimas. Jis vardija pavyzdžius: Libano pilietiniame kare 1975-1990 m. žuvo 150 tūkst. žmonių; Alžyro islamistų teroras 1999-2006 m. nusinešė 200 tūkst. gyvybių. Pasak demografo, skerdynės ėmė rimti, kada moterys tose šalyse ėmė gimdyti ne po septynis vaikus, o po du. „Karas pasibaigė, nes daugiau negimė karių“, – rašo jis. Gazoje ištekėjusi moteris vidutiniškai pagimdo 6 vaikus. Vadinasi, taikos greitai nebus.
Nežinia, dėl ko braukti ašarą susipratusiam lietuviui – ar dėl kenčiančių palestiniečių ir žydų, ar dėl šlovingų Mindaugo laikų, kada dėl pagerėjusios mitybos išgyvendavo, tarkime, ne 2 kaip anksčiau, o visi 5 vienos motinos vaikai (skaičiai sąlyginiai, istorikai juos patikslins). Tai skatino lietuvių žygius, svetimų žemių grobimą. Valstybės plėtros formulė: gausesnis maistas – padidėjęs gimstamumas – agresija.
Kada populiacija uždaryta mažame plote, kaip Gazoje, kuri negali tapti valstybe ir plėstis, toks darinys panašėja į skerdyklą.