Nors Darbo kodekse ne vienas straipsnis reglamentuoja kasmetinių atostogų klausimus, prioritetinių darbuotojų eilę nustato būtent DK 128 str. 4 dalis.
Penki prioritetai
Jame darbuotojų eilė prioriteto tvarka gauti atostogas nustatoma penkiais atvejais. Eilės viršuje stovi nėščios darbuotojos ir darbuotojai, auginantys bent vieną vaiką iki trejų metų.
„Tuomet darbuotojai, turintys bent vieną vaiką iki 14 metų arba bent vieną neįgalų vaiką iki 18 metų“, – portalui tv3.lt kalbėjo Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos (LBAA) prezidentė Daiva Čibirienė.
Tretieji prioritetų sąraše – darbuotojai, auginantys du ir daugiau vaikų iki 18 metų.
„Ketvirti eilėje – darbuotojai, kurie neturėjo atostogų arba turėjo atostogų mažiau nei 10 darbo dienų šiais metais. Priešpaskutiniai yra tie, kurie iš viso negalėjo atostogauti ir turi neišnaudotų atostogų, senesnių nei vieneri metai“, – sakė D. Čibirienė.
Na, o sąrašo pabaigoje – visi likę darbuotojai, kurie vaikų neturi, išnaudojo atostogas ir kt.
Darbuotojai, kurie gali atostogauti bet kada
Tame pačiame Darbo kodekso straipsnyje nurodomos ir keturios darbuotojų grupės, kurios, nepriklausomai nuo eilės tvarkos, atostogas gali gauti bet kada.
„Tai nėščiosios moterys, taip pat tėvystės atostogos – jeigu žmogus jų paprašė, tu privalai jas duoti, negali jam atsakyti“, – iškart dvi darbuotojų grupes nurodė D. Čibirienė.
O tiksliau, darbdavys nėščiosioms atostogas jų prašymu turi suteikti prieš neštumo ir gimdymo atostogas arba po jų. Taip pat darbuotojai, jei tik prašo, turi teisę gauti atostogas jų vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, prieš tėvystės atostogas arba po jų.
Kita grupė žmonių – besimokantieji. Darbo kodeksas numato, kad atostogas galima gauti egzaminų, įskaitų laikymo, bakalauro ar magistro darbo rengimo, laboratorinių darbų ar konsultacijų metu.
„Jeigu darbuotojas mokosi ir jam darbo metu papuola egzaminų laikymas ar diplominio darbo rengimas, laboratoriniai darbai ar reikalingos konsultacijos dėl egzaminų laikymo, tai jie irgi turi teisę į atostogas ir darbdavys negali atsakyti, kad neišleisiu, turi išleisti“, – sakė D. Čibirienė.
Teisę gauti atostogas paprašius turi ir sergantieji ar slaugantieji.
„Tai darbuotojai, kurie slaugo šeimos narį arba neįgalų asmenį ir turi sveikatos priežiūros įstaigos rekomendaciją, išvadą apie to asmens būklę. Tada jie turi teisę pasiimti atostogas tada, kada jiems reikia“, – teigė D. Čibirienė.
Atostogos priklauso ir darbuotojams, sergantiems chroniškomis ligomis, kurių paūmėjimas priklauso nuo atmosferos sąlygų, esant sveikatos priežiūros įstaigos rekomendacijai, bei asmenims, kurių prašymas pagrįstas sveikatos priežiūros įstaigos išvada apie jų sveikatos būklę.
Darbdaviui reikia įrodymų
Vis dėlto D. Čibirienė pažymi, kad prioritetinės darbuotojų grupės turi pateikti darbdaviui įrodymus, kad turi teisę į atostogas pirmiau kitų.
„Taip, reikia įrodyti. Negali pasakyti, kad aš noriu tėvystės atostogų ir neparodyti nei vaiko gimimo liudijimo, nei nieko, sakyti, kad esu daugybės vaikų tėvas. Ne, taip nepavyks“, – patikslino LBAA prezidentė.
Įdomu tai, kad darbovietėse gali kilti situacijų, kai keli prioritetinėms grupėms priklausantys darbuotojai atostogų nori išeiti vienu metu. Kaip tvarkytis tokioje situacijoje, palikta galvoti pačiam darbdaviui.
„Tai sudėtinga, didelė problema mažose įmonėse, kuriose nedaug darbuotojų. Jeigu darbuotojai papuola į prioritetines grupes, pavyzdžiui, visi turi vaikų, dar pas ką nors mama su negalia, kurią reikia slaugyti, tai darbdavys yra labai keblioje situacijoje. Vieną dieną jam trūks kantrybė ir jis gali uždaryti verslą“, – pastebėjo D. Čibirienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad darbdavys lygiai taip pat gali priklausyti vienam iš prioritetų, tačiau Darbo kodeksas numato jam pareigą užtikrinti darbo procesus darbovietėje.
„Arba jis gali uždaryti įmonę tam periodui. Yra veiklos, kurios atostogų periodu užsidaro“, – pridūrė pašnekovė.
Dalis darbuotojų visada nukenčia
D. Čibirienė darbuotojus, kurie atostogų prioritetų sąraše atsiduria paskutinėje vietoje, vadina visuomet nukenčia puse, nes „jie dirba daugiausiai ir turi mažiausiai teisių“. Ji stebisi, kodėl dėl dalies darbuotojų socialinės būklės turi atsakyti verslas, o ne valstybė.
„Tas žmogus, kuris sukuria didžiausią pridėtinę vertę visuomenėje ir mokesčių dėl jo įmonė daugiau sumoka, jis turi mažiau teisių.
Normaliose, išsivysčiusiose šalyse šitokios socialinės garantijos rūpi valstybei ir valstybė jas finansuoja. Tai nėra nukelta ant verslo, kurio įstatuose yra parašyta pelno uždribimas, bet ne socialinių paslaugų teikimas. Socialinės garantijos galėtų keliauti iš valstybės kišenės, ir Skandinavijos valstybėse taip yra“, – kalbėjo D. Čibirienė.
