Portalas tv3.lt jau rašė, jog kultūros srityje šiuo metu jau trūksta ne tik pinigų, bet ir darbuotojų. Esą vos keliais eurais kilę atlyginimai, vos didesni už minimalią mėnesinę nekvalifikuoto darbininko algą. Dėl šių priežasčių dirbti muziejuje ar bibliotekoje norinčių nėra.
Ne visi gali leisti sau taip mažai uždirbti
„Galiu konstatuoti, ta finansinė situacija yra nepakitusi. Ne visi gali sau leisti dirbti už tuos simbolinius 500 eurų iki mokesčių. Pinigų trūkumas verčia galvoti, kaip išvažiuoti ar kur kitur užsidirbti,“ - situaciją komentavo Lietuvos muziejų asociacijos vadovas Raimundas Balza.
„Muziejuje reikalingi specialistai su aukštuoju išsilavinimu. Žmonės baigia mokslus, tad jų alga negali būti labai arti minimalaus atlyginimo, kuris mokamas už nekvalifikuotą darbą. Atlyginimai turi skirtis ženkliai,“ - mano R. Balza, tačiau tikina, jog vis dažniau kalbama apie finansavimo mažinimą.
Bibliotekininkų atstovai sako, jog gyvenimas pastaruoju metu negerėja. Dirbti tenka kur kas daugiau negu uždirbti.
„Darbo daug, juk tai ne vien tik knygų išdavimas. Bibliotekos yra informacijos, kultūros ir mokymo centrai, bendruomenių centrai, teikiame įvairias paslaugas. Bibliotekininkai niekada negyveno gerai finansiškai, jie dirba žymiai daugiau negu uždirba. Į rankas gauna vidutiniškai apie 500 eurų, o juk šiai dienai reikia apie 1000 – 1200 eurų į rankas,“ - kalbėjo Danguolė Abazoriuvienė, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos vadovė.
Anot moters, šalies bibliotekose trūksta ir jaunų specialistų. Pagrindinė to priežastis – maži atlyginimai.
„Sparčiais žingsniais brangsta ir prekės, ir paslaugas, o apie mūsų atlyginimus niekas negalvoja... Sako, jog žiūri pozityviai į mūsų algų kėlimą, tačiau viskas tik kalbų lygyje, niekas nieko nedaro. Dar pasigirdo kalbos apie lėšų knygoms įsigyti mažinimą, tad bibliotekoms tai yra katastrofa,“ - teigė D. Abazoriuvienė.
Streikuojantis kultūros darbuotojas - niekam neįdomus
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narė Nina Puteikienė sako, jog situaciją kultūros centrų darbuotojų flange nyki. Esą net ir kilus streikui, tikėtina, jog niekas nė nesureaguos.
„Įsivaizduokit: streikuos muziejininkai. Na ir sakys, tegu streikuoja ir taip jūs nieko nedarote,“ - įsitikinusi N. Puteikienė.
Anot jos, taip yra dėl to, jog kultūros centrų nauda valstybėje nepamatuojama, dažnai nė nematoma.
„Tas indėlis į valstybę yra nepaskaičiuojamas. O juk jeigu žmogus lankosi kultūros įstaigoje, tai jis tuo metu nesėdi bare. Lankydamasis kultūros įstaigoje, jis tobulėja ir profesine prasme, nebūtinai tai turi būti susiję su jo specialybe. Kaip rodo sociologų, psichologų tyrimai, laisvas laikas žmogui duotas ne tik fiziškai ir protiškai pailsėti, bet ir pasisemtų idėjų, kad grįžęs į darbo vietą dirbtų kūrybingiau ir geriau. Aš jau nekalbu apie edukacines, šviečiamąsias funkcijas,“ - teigė N. Puteikienė.
Dėl to nepaskaičiuojamo indėlio į valstybę, dažniausiai kultūros centrai traktuojami kaip našta, kurią ir nešti sunku, ir padėti nėra kur.
„Kultūra nėra valstybės išlaikytinė, kultūros darbuotojai turi puikias kvalifikacijas, be šių darbuotojų nebus mūsų valstybės. Kitais metais minėsime šimtmetį, tad jeigu išimsime kultūros darbuotojų indėlį, kas liks? Saujelė valdžios ant pliko lauko, besidairančių valstybės? Kitąmet šiek tiek prisidėsime prie valstybės šimtmečio šimtais nemokamų renginių. Mes - valstybei - kaip kupra, kurią taip norisi nusimesti, bet gi ant ko tada pasilypės mūsų valdžia, kalbėdama apie valstybę? Be mūsų - kultūros kupros - bus tokia maža, tokia be balsė, tokia bespalvė, tokia be atminties, kad kaži, ar begalės vadintis valdžia? “ - retoriškai klausė N. Puteikienė.
Dėl šios situacijos kalti patys kultūros atstovai
Matydami juos netenkinančią situaciją, tiek medikai, tiek aukštojo mokslo ar pedagogų atstovai kyla į kovą už savo atlyginimus bei geresnes darbo sąlygas. Tuo tarpu kultūros srityje - spengianti tyla.
Anot N. Puteikienės, taip susidaro įspūdis, kad šios srities atstovams patinka būti mindomiems ir jaustis nevertingais. Šie net negeba sukurti veiklių, darbuotojų teises ginančių sąjungų.
„Yra profsąjungos. Aš buvau, o gal dar ir esu vienoje iš jų. Taip sakau todėl, kad keletą metų mokėjau nario mokestį, bet sąjunga nebuvo veikli, net nedalyvavo streike, kurį rengė kita profsąjunga, kai buvo sumažinti atlyginimai krizės metu ir nepadidinti. Profsąjungos susiskaldžiusios, nėra vienos, kuri galėtų apginti žmogų jo darbovietėje,“ - teigė N. Puteikienė.
Maža to, patys darbuotojai bijo jungtis į profesines sąjungas.
„Lietuvos kultūros įstaigose dažnu atveju stagnacinė bala. Kalbant apie muziejus, vadovai nepasikeitę nuo sovietmečio, tad susiklosto santykiai tarp vadovų ir pavaldinių. Nebėra skaidrumo. Nežinai kiek uždirba kitas su priedais, tu žinai tik savo atlyginimą. Nežinau tokių muziejų, kuriuose veiktų aktyvios profesinės sąjungos, žmonės nenori į jas stoti, nes bijo, kad situacija darbovietėje nepagerės, kad į jų kalbas bus žiūrima per padidinimo stiklą. Darbuotojams riekia atsikratyti vergo simptomų, nelaukti pragyvenimo minimumo garantuojančios pensijos,“ - įsitikinusi N. Puteikienė.
Jos nuomone, pokyčiai prasidės tik tuomet, kai sustiprės kultūros darbuotojų bendruomenė.
„Pasakysiu būdama labai atvira. Mūsų sektorius nesikeičia arba labai nestipriai keičiasi. Lankydamasi viename muziejuje Vilniuje, pamačiau puikius eksponatus, tačiau jie eksponuojami kaip sovietmečiu. Darbuotojai nėra suinteresuoti pakeisti kažką šioje srityje. Tad jeigu mes nesikeičiame, ar mes verti, kad mūsų atlyginimai keistųsi?“ - svarstė N. Puteikienė.
