Taigi sugrįžkime į Lietuvą. Mūsų šalis bendrame darbo migracijos procese yra donorė. Vertinant per pastaruosius metus išvykusiųjų piliečių dalį 100 tūkst. gyventojų, Lietuva „sėkmingai“ konkuruoja su Šiaurės Afrikos valstybėmis. Diskutuojant migracijos klausimu teko išgirsti tokią nuomonę: „Airijoje irgi gyveno 8 mln. Pusė išvyko, tačiau šalis tik sustiprėjo“. Tačiau...
Kaip ir minėjau, reikėtų suvokti, ką mes traktuojame kaip naudą, o ką būsime priversti laikyti praradimu. Neabejotina, kad po alinančios emigracijos bangos ir dabartinės vadinamosios krizės prasidės atsigavimas. Žinant, kad išvykusių darbingų žmonių skaičius kai kuriose Lietuvos vietovėse sudaro trečdalį, akivaizdu, jog jau artimiausiu metu susidursime su darbo jėgos trūkumu. Kažką panašaus jau buvome mate prie trejetą metų, kuomet iš stambių pramonininkų ir statybos sektoriaus pagrindinių žaidėjų buvo reikalaujama nedelsiant supaprastinti darbo jėgos įvežimą ir tai buvo iš dalies padaryta, bet ekonomikos krizė neleido procesui įsisiūbuoti. Kapitalistinė „laisvos rinkos“ principu paremta ekonomika, kaip mes žinome, turi tik vieną progreso ir gerovės matą – pelną, kuris iš esmės nubraukia visus nematerialius dalykus – nebent juos irgi pavyktų įrašyti debeto/kredito stulpeliuose. Pigi darbo jėga ir jos dėka mažinamos kapitalo išlaidos, pasak liberalios pakraipos ekonomistų, yra gėris, leisiantis valstybei tapti konkurencinga ir dėl to galbūt turtingesne. Taip, neabejotina, kad įmanomas kelias, kuomet kurį laiką eksploatuojama pigi darbo jėga ir didėjančių įplaukų dėka kuriama stipresnė socialinė sistema. Tik va, būtent tokį kelią jau nuėjo „senosios“ ES valstybės, kurios galiausiai prie pradžioje vien saviems sukurtos socialinės sistemos (su didelėmis pašalpomis, socialiniais projektais, bedarbio išmokomis) buvo priverstos prijungti ir buvusius darbo imigrantus.
Pirminis menkas dėmesys atvykusiems sukėlė tai, kad siekiant suvaldyti naujai atvykusiųjų (ir jų palikuonių) masę, teko atsisakyti nemažos dalies tradicinės Vakarų Europos kultūros dalykų. Jau dabar Londono centre parduotuvės vitrinoje vargiai pamatysite užrašą „Linksmų Šv, Kalėdų“ – tik politkorektišką „Su Šventėmis“.
Vis dėlto, verta pabrėžti kad multikultūriškumas pats savaime nėra problema, o atvykusieji gali puikiai papildyti ir praturtinti visuomenę. Lietuva yra kaip tik geras pavyzdys, kaip turėtu sugyventi įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, tačiau skirtingų tautų integracijos procesas kartais vyko šimtmečiais.
Pabandykime įvertinti, kokia darbo jėga gali tapti paklausia Lietuvoje? Tariamo (pakilimas skolon iš esmes tegali būti vertinamas kaip „tariamas pakilimas“) ekonominio pakilimo metu Lietuvoje ženklią pridėtines vertės dalį sukurdavo statybos sektorius. Pramonei susikurti laikotarpis buvo pernelyg trumpas, o ir pramonė nebuvo tiek dosniai bankų finansuojama. Nenuostabu, kad stipriausioje tuomet ūkio šakoje dirbo pagrindinė dalis mažiau kvalifikuotos darbo jėgos. Lygiai taip pat natūralu, kad netekę darbo šie žmonės galiausiai papildė emigrantų gretas.
Krentant ekonomikai susitraukė aptarnavimo sfera, išmetusi į gatves dar nemenką dalį buvusių darbuotojų, kurie irgi išvyko svetur. Taigi pirmutinis poreikis vėl atsirasiantis Lietuvoje bus neabejotinai „pigių“ žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Galime spėlioti, kokiomis sąlygomis bus įdarbinami užsieniečiai Lietuvoje, tačiau šios sąlygos, kalbant apie įdarbintųjų socialines garantijas, negalės būti prastesnės, nei tai nurodo ES teises aktai. Braškanti Lietuvos socialinės apsaugos sistema susidurs su būtinybe užtikrinti lygias atvykusių ir vietinių darbuotojų socialines teises daug greičiau, nei pajėgs susitvarkyti su jau esamomis problemomis.
Tačiau didžiausias praradimas laukia tikrai ne socialinėje ar ekonominėje plotmėje. Pradėjau šį straipsnį, minėdamas tautiškumo sąvoką ir ne veltui. Globalinio kapitalizmo sąlygomis migracijos procesai yra skatinami. Tai dar vadinama „darbo jėgos mobilumo didinimu“. Ne veltui esu ne kartą paminėjęs, kad vienintelis kapitalizmo matas yra pelnas, o visi procesai yra geri, jei tai teigiamai atsispindi banko sąskaitoje. Tapatumo išsaugojimas nėra pelningas dalykas, jau vien dėl to, kad lietuvis darbuotojas Lietuvoje gali tapti pernelyg brangus. Ko gero atkreipėte dėmesį, kad dabartinėje Lietuvos politinėje padangėje iki šiol neatsirado emigravusiems tautiečiams atstovaujančios politinė jėgos. Net ir žinant tragiškus emigracijos mastus, valdžia (buvusioji ir esamoji) nerodo jokio noro sudaryti sąlygas žmonėms sugrįžti.
Bandant kalbėti darbo migracijos tema teko girdėti, esą bet kokie apribojimai yra žmogaus teisių pažeidimas ir tai „neeuropietiška“ . Su paskutiniu teiginiu sutikčiau, nes kaip jau matėme „senoji“ Europa iš tiesu buvo priversta (būtent priversta) sudaryti ypač palankias sąlygas atvykusiems ir tai, beje, buvo dėl jos pačios politikos darbo imigracijos proceso pradžioje. Tačiau vargu ar reikalavimai atvykusiam bent jau minimaliai integruotis iki jis bus įtrauktas į šalies socialinę sistemą yra žmogaus teisių pažeidimas.
Koks kelias būtų optimalus Lietuvai, kad jai netektų spręsti problemų, kurios kamuoja ispanus, airius ar olandus? Pirmiausiai reikėtu pasidžiaugti, kad mes dar turime bent kelerius metus, per kurios darbo jėgos trūkumas taps akivaizdus ir atsinaujins procesai, jau buvę juntami 2008 metais.
Kalbant apie Lietuvos žmogiškuosius išteklius reikia įvertinti tai, kad už šalies ribų atsidūrė virš ketvirtadalio darbingų piliečių, o tai yra resursas nuo kurio – galiu teigti visiškai drąsiai – priklausys, kokia linkme judės Lietuva. Dabartinė padėtis rodo, kad pastaraisiais metais šalį valdžiusiam (ir valdančiam) politiniam elitui reemigracijos problemos sprendimas nėra reikalingas. Manyčiau pirmiausiai tai nulemta vietinio kapitalo interesų – jam grįžtantys darbuotojai gali kelti reikalavimus, analogiškus tiems, apie ką kalba Vakarų dirbantieji ir kuriuos patenkinti vietinis kapitalas nėra linkęs.
Beje, kalbos apie tai, kad Lietuvoje negalima sudaryti samdomiems darbuotojams sąlygų, panašiu į Vakarų darbuotojų sąlygas, tėra pagrįstos tik iš dalies. Panagrinėjus stambių įmonių rodiklius net ir vadinamosios „krizes“ metu, atrodo, kad įmonių galimybės sumažėjo gana neženkliai. Taip, stambios prekybos įmonės deklaravo 17 proc. sumažėjusia apyvartą, tuo tarpu realaus darbo užmokesčio kritimas sudarė 30% ir daugiau. Per vadinamosios „krizės“ laikotarpį daugelis net nesustabdė plėtros projektų ir tai puikiai parodo, kieno sąskaitą taupo lietuviškasis kapitalas. Kiek prastesnė padėtis statybų sektoriuje, tačiau ir ten nėra taip blogai, kaip kartais teigiama. Jei smulkieji statybos rinkos dalyviai iš tiesu smarkiai nukentėjo nuo vadinamosios krizės, tai didieji per tris piko metus sugeneravo milžiniškas lėšas, kurios buvo dažnai išvedamos per antrines įmones.
Todėl kalbant apie reemigraciją kaip pagrindinę užduotį ypač svarbus tampa Lietuvos politinės vadovybės vaidmuo. Kapitalo ir samdomo darbuotojo santykių gerinimas susidariusioje situacijoje, dėja, tampa įmanomas tik taikant išorinio poveikio priemonės.
Antruoju svarbiu žingsnių turi tapti praktinių klausimų sprendimas. Svarbiausiais klausimais laikyčiau: darbo, būsto ir šeimos politikos dalykus. Darbo problemų sprendimai yra iš esmės žinomi, bet apie galimą būsto programą (kuri yra svarbi tiek reemigravusiems, tiek jaunoms šeimoms) reikėtu pakalbėti plačiau. Apie valstybės investicijas į ilgalaikį nuomojamą būstą (ne painioti su socialinių būstų) jau buvo kalbėta, tačiau viskas atsiremia į nenorą pradėti procesą motyvuojant tariamu lėšų trūkumu. Apsiginklavau kalkuliatoriumi ir prisiminiau, kad net pačios karštinės laikais būsto kvadratinio metro savikainą (įskaitant visą darbo užmokestį statantiems darbininkams) tesiekė 1700 Lt. Atlikęs nesudėtingą aritmetinį veiksmą, suskaičiavau kad į „Koliziejaus“ (vadinamojo Nacionalinio stadiono) statyba jau „investuoti“ 88 235 kvadratinių metrų gyvenamojo būsto arba 1764 šeimyniniai butai. Į vieno žmogaus tuštybės paminklą prie Katedros – beveik tiek pat. Pusė tiek – į laivą, kuris kartkarčiais suranda kokią nors miną, ar šiaip plaukiojantį metalo laužą. Na ir dar 1600 kvadratinių metrų būtų buvę paaukoti amerikietiškoms tankų vežiojimo priemonėms pirkti.
Taigi vien tik atsisakius šių beprasmiškų statinių ar pirkinių buvo galimą pastatyti 5900 šeimyninių butų, kuriuos bent jau tam tikrą laiką galėtu nuomotis jaunos šeimos – iki jos taptų iš tiesų pajėgios, nesiveriant kilpą ant kaklo, įsigyti ar pasistatyti nuosavą būstą. Kai kas gali manę pavadinti sovietinio laikotarpio statybų besiilginčiu piliečiu, tačiau pasvarstykite patys, ar geriau turėti dvidešimt tūkstančių savų piliečių, likusių ar sugrįžusiu čia, ar vežioti svetimus tankus po tokią pat svetimą dykumą ir nedažnai atvykstančius užsienio klerkus girdyti šampanu pseudoistoriniame pastate?
Bet ar mes nesame liudininkai tam tikro „nekonkurencijos susitarimo“ tarp vadinamųjų nekilnojamojo turto vystytojų, bankininkų ir valdžioje buvusių (ir esančių) politinių grupuočių? Kaip ir minėjau, stambių statybos sektoriaus žaidėjų viršpelniai tikrai darė įtaką politiniams sprendimas.
Tačiau ar Lietuva, nors ir pritaikius reemigracijos skatinimo priemones ateityje, galės apsieiti be įvežtinės darbo jėgos? Akivaizdu kad ne, tačiau nuo dabartinių veiksmų priklausys, ar bus einama nekvalifikuotos darbo jėgos kvietimo keliu, skatinant menką pridėtinę vertę kariančias ūkio šakas, ar darbo imigracija įgaus, pavyzdžiui, JAV būdingus požymius, kuomet valstybė pageidauja matyti tik tuos, kurie gali sukurti kažką naujo. Ir jei pirmasis kelias akivaizdžiai veda į socialinių ir tautinių problemų stiprėjimą, tai antrasis neabejotinai paskatins šalies progresą ir nesukels grėsmės nei šalies identitetui, nei atvykstantiems.
