Iš Seimo tribūnos prezidentė perspėjo G. Nausėdą, kad gyvenimas nebebus toks, koks buvo. „Krepšyje vežiodavausi į užsienį kai kuriuos dokumentus, kurie saugumo situacijai pasikeitus turėjo būti man po ranka. Tą turės daryti ir naujasis. Nes kiekvieną minutę, kur bebūtume, namuose ar užsienyje, esame ir būsime prezidentai, kurie atsako už valstybės ir mūsų žmonių saugumą išorinės agresijos atveju ar vidinio nesusipratimo ar sudėtingos problemos atveju“, – kalbėjo prezidentė.
Tikėtina, kad šalies vadovė kartu su savimi vežiojosi slaptus dokumentus kalbančius apie šalies padėtį arba prezidento dekretus, jų „paruoštukus“, kurių galėtų prireikti kritiniu atveju. Kaip skelbia BNS, prezidentė Grybauskaitė manė, kad Rusijos grėsmė yra reali, todėl elitiniai kariai turi likti šalyje – ji atmetė amerikiečių ir prancūzų prašymus atsiųsti specialiųjų operacijų karius į Iraką ir Afriką. Toks pavojaus pojūtis ypatingai apėmė po 2014 metų įvykių Ukrainoje ir Krymo okupacijos.
Skirtingi prezidentai ir jų tradicijos
Politikos mokslų ekspertas Lauras Bielinis, dirbęs Valdo Adamkaus patarėju, tikino, kad apie ką tiksliai kalbėjo prezidentė, nėra aišku, bet gali būti keli dokumentai, kuriuos ji būtų norėjusi turėti.
„Yra keletas dokumentų, kurie galėtų būti taip vežiojami. Tai dokumentai suteikiantys prezidentui tam tikras galias ir įsipareigojimus, jei situacija jo valdomoje šalyje kardinaliai pasikeičia kelionės į užsienį metu. Tai, matyt, dokumentai skirti tam tikram valdymui iš toliau. Visgi neteko girdėti, ar taip darė prezidentas Valdas Adamkus. Tai, matyt, dokumentai, kurių prireiktų konflikto atveju“, – svarstė politologas Lauras Bielinis.
Politikos mokslų specialistė ir buvusi Algirdo Brazausko prezidentinės komandos narė Lidija Šabajevaitė sakė, kad kiekvienas prezidentas dirbo skirtingai.
„Žinoma, buvo vežamasi dalis dokumentų, žinota, ko reikės užsienyje. Tai tvarkydavo protokolo skyrius, Užsienio reikalų ministerija. Prezidentė, sakydama, kad reikėjo vežtis tam tikrus dokumentus, gal pasakė per plačiai, juk nesiveši visų svarbių valstybės dokumentų. A. Brazausko laikais net nekilo mintis, kad gali nutikti kažkoks karinis konfliktas, nebuvo akcentuojama, galvojama, ką darys prezidentas ar visa komanda“, – kalbėjo politikos mokslų specialistė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas prezidentas turi savo darbo stilių, poreikius.
„Brazauskas buvo ūkiškas, jis aiškiai sudėliodavo, ką reikia padaryti. Jis reikalavo iš visų, kad visi padarytų savo darbą. Tiesa, atsakomybę prisiimdavo jis, net jei kažkas nepavykdavo, juk nesakys prezidentas, kad mes pasielgėme blogai, nes taip patarė patarėjai. Taip pat labai svarbu pasitikėjimas ir „susidirbimas“, kiek patarėjai sutaria su vadovu ir kiek šis pasitiki“, – pasakojo L. Šabajevaitė.
Prezidentas Valdas Adamkus prisiminė, kad prezidentavimo laikais į užsienį jokių svarbių dokumentų nesivežiojo, bet visada savo patarėjams buvo pasiekiamas, o ir informaciją, kas vyksta Lietuvoje gaudavo kasdien ir operatyviai.
„Dokumentų vežimo atvejų tikrai nebuvo, mūsų technologijos leido susijungti su asmenimis, kurie lieka namuose ir jie žinojo, kaip tvarkytis su dokumentais, jei yra kokių slaptų dokumentų ar žinių. Aš nemačiau reikalo, kad dokumentai keliautų su manimi aplink pasaulį. Tokių atvejų nebuvo ir nebuvo jokių svarstymų“, – tv3.lt portalui sakė prezidentas V. Adamkus, patikinęs, kad kelionių metu palaikydavo nuolatinį ryšį su savo patarėjais.
„Būdavau tiek tolimas nuo Lietuvos reikalų, kiek ranka pasiekia telefono ragelį. Anksčiau iš vizito teko grįžti tik kartą, kai pirmosios mano kadencijos metu būnant Kanadoje kilo krizė dėl „Mažeikių naftos“ ir aš turėjau sutrumpinti savo vizitą, grįžti atgal į Vilnių“, – pasakojo prezidentas V. Adamkus.
Slapti dokumentai visada po ranka
Tiesa, Seimo narys ir Nacionalinio Saugumo bei gynybos komiteto (NSGK) narys Arvydas Anušauskas tikino, kad slaptos informacijos saugojimo ir dalijimosi taisyklės prezidento V. Adamkaus ir prezidentės D. Grybauskaitės laikais buvo visiškai skirtingos, todėl jo nestebina ir skirtinga dokumentų vežiojimo tradicija. O ir tarptautinė situacija buvo kita.
„Adamkaus ir Grybauskaitės stiliai ir susipažinimas su slapta informacija buvo tiesiog skirtingi. Jie vienas kitam nėra pavyzdys. Ar gali prezidentas turėti įslaptintus dokumentus? Žinoma, gali. Į užsienį vežtis taip pat gali, bet tam reikia specialios apsaugos. Aš tarkime negalėčiau vežtis, bet prezidentė gali, nes reikia fizinės apsaugos dokumentams. Ar yra poreikis turėti įslaptintą informaciją prie savęs užsienyje? Čia jau valstybės vadovas sprendžia pats, yra skirtingos įslaptintos informacijos laipsniai. Mes kalbame, matyt, apie visus dokumentus. Gali būto riboto naudojimo, slapti arba visiškai slapti dokumentai, niekas nedetalizavo, kokie tai dokumentai“, – svarstė A. Anušauskas.
Dekretai, tarkime, nėra riboto naudojimo, bet gali būti ir tokio tipo dokumentai, kurie buvo vežti su savimi, nors greičiausiai tai buvo slapti dokumentai, kurie keliaudavo kartu su prezidente.
„Tarkime, riboto naudojimo dokumentams reikia mažiausiai apsaugos, o jei slapti, tai juos ir saugoti reikia kitaip. Kiekviena institucija yra atsakinga už įslaptintos dokumentacijos apsaugą, dokumentai persiunčiami arba yra atnešami, tam naudojami saugūs kanalai“, – pasakojo A. Anušauskas.
Pagal žvalgybos informacijos teikimo įstatymą analogišką informaciją gauna nurodytas skaičius adresatų. „Mes tuos poreikius esame nustatę. NSGK iš esmės gauna tuos pačius dokumentus, kaip ir prezidentūra“, – kalbėjo NSGK narys.
Jis pasakojo, kad V. Adamkaus laikais su slaptos informacijos perdavimu buvo susiklosčiusi kita praktika, ją teko keisti.
„Iš tuomečio saugumo departamento kai kurią informaciją teikdavo tik valstybės vadovui, bet neteikdavo NSGK, teko susidurti, kai nepatvirtinta informacija buvo teikiama, kaip įslaptinta, nors ji dar neturėjo patikimumo statuso. Ta informacija buvo pateikiama kai kuriems atskiriems politikams siekiant formuoti poziciją ir nuomonę, Valstybės saugumo departamento aukščiausi pareigūnai tuomet Seime praleisdavo daugiau laiko, nei savo institucijoje“, – sakė A. Anušauskas.
Todėl, anot jo, negalima lyginti dviejų prezidentų slaptos informacijos naudojimo praktikų.
D. Grybauskaitės prezidentavimo metu premjeru buvęs Andrius Kubilius sakė pats nesivežiojęs jokių slaptų dokumentų.
„Aš slaptus dokumentus turėjau seife ir tikėjau tuo, kad mano kabinete laikomi dokumentai nepražus“, – sakė buvęs premjeras, tikinęs, kad nežino, kokius dokumentus kartu su savimi į užsienį vežiodavosi prezidentė, galbūt tai buvo kitokie dokumentai nei gaudavo ministras pirmininkas.
Kitas situaciją tv3.lt komentavęs politikas, D. Grybauskaitės prezidentavimo laikais Valstybės gynimo tarybai priklausęs žmogus, tikino, kad prezidentė galimai kartu su savimi vežiodavosi kai kuriuos dekretus, kuriuos gali paskelbti prezidentas susiklosčius nepaprastai situacijai valstybėje.
„Prezidento pareigos užsienyje nenutrūksta, taigi gal ji veždavosi kažkokius „paruoštukus“, kurių galėtų prireikti kritiniu atveju“, – svarstė buvęs ministras.
JAV Merilando universiteto mokslininkė, tarptautinio saugumo ir nekonvencinių grėsmių specialistė Eglė Murauskaitė tv3.lt portalui kiek anksčiau yra komentavusi, kad mes nežinome, o gal ir neturime plano, kaip veiktų šalies vadovai, jei Lietuvai kiltų reali grėsmė.
„Kitas dalykas, kurį reiktų aptarti – vyriausybės ir prezidento darbas egzilyje, išvykus. Iki šiol nėra aišku, kokia mūsų strategija, nors estai jau senokai yra pasakę, kad jie planuotų vyriausybę egzilyje, tai nėra paslaptis, piliečiai tai žino. Įsivaizduokite, pas mus pradeda kaukti sirenos, įsijungia radijas ir pasako, kad šalies vadovai prieš kelias valandas paliko šalį ir vadovaus iš užsienio. Net jei tai būtų politiškai logiškas žingsnis, toks elgesys prieš tai apie jį neinformavus būtų visiškai nepriimtinas. Būtų prisiminta istorija, Antano Smetonos pabėgimas ir šalies vadovai žmonių akyse netektų legitimumo. Visuomenė turi žinoti ir diskutuoti apie visus įmanomus scenarijus, ji turi būti informuota“, – sakė tarptautinio saugumo ekspertė.
Konstitucijoje numatyta, kad prezidentas ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
Šalies vadovas įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais taip pat skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
