Statistika sako, kad per 15 nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvažiavo daugiau, nei pusė milijono gyventojų. Visuomenės apklausos taip pat rodo, kad daugelis jaunimo savo ateitį sieja ne su Lietuva, o su daug geresnes gyvenimo ir karjeros galimybes siūlančiomis Vakarų Europos šalimis.
Globalizacijos procesui nepasipriešinsi. Lietuvos vyriausybė emigracijos klausimui pastaruoju metu skiria ypač daug dėmesio. Užsienio lietuvių bendruomenės per Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą gauna nemažai lėšų, tačiau kiek gi užsienyje gyvenančių lietuvių priklauso toms bendruomenėms? Žinia, kad ne taip daug. Daugelis jų netgi skeptiškai nusiteikę bendruomenių atžvilgiu. Kyla klausimas – kodėl? Ir ar yra stebuklingas receptas, kaip tautiečius ten pritraukti?
Emigracija – grėsmė lietuvių tautai
„Toje pačioje gadynėje dar minavotina notis nutiko Lietuvos tautoj, jog daugybė lietuviško svieto išsidangino į Ameriką, nesgi (...) didžturčiai Lietuvoj svietą vergė, kursai, vengdamas nuo tos vergybos, smuko į Kuršą, kuriame kunigaikščiai didžiai išmintingai rėdės ir savo valsčiuose žmonių nei baudžiavomis, nei didžiomis donimis nesunkino“.
Tai ištrauka iš prieš beveik 200 metų parašytos Simono Daukanto knygos „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.
Dabar vėl vyksta tas pats, ir nereikia toli ieškoti atsakymo, kodėl į užsienius danginasi mūsų tauta. Į tai atsako jau ir pats Simonas Daukantas. Vyksta nebežinia kelintoji lietuvių emigracijos banga.
Emigracijos tema svarbi, ir pastaruoju metu jai abejingų nėra. Apie emigraciją ir emigrantus nuolat kalba ir žiniasklaida. Mums, išvykusiems, tačiau neatitrūkusiems nuo Lietuvos, o besistengiantiems palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Tėvyne, toji tema ypač svarbi. Mus emigracija liečia tiesiogiai, tą procesą mes ne pasyviai stebime, o išgyvename.
Lietuvis ir užsienyje – lietuvis
Jau nutilo nuomonė, kad išvykę iš Lietuvos į Vakarų Europos šalis yra Lietuvai prarasti. Nebereikia įrodinėti, kad emigrantai Lietuvai labai svarbūs, ypač tie, kurie yra aktyvūs. Būtent jie, lietuvių bendruomenių užsienio šalyse aktyvieji nariai, gali įnešti savo indėlį, siekdami kad lietuviai neatitrūktų nuo Lietuvos, išlaikytų savo tautinį atsparumą – gimtąją kalbą, tradicijas, net ir būdami užsienyje aktyviai dalyvautų savo šalies gyvenime, taip pat vienytųsi, taptų įtakinga jėga ir prisidėtų prie Lietuvos pažangos. Būtent tokia buvo JAV Lietuvių bendruomenė, ilgainiui padariusi ir didžiulės įtakos, kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo 1990-1991 m.
Daug kam pasirodys, kad tai tik pompastiškai skambantys žodžiai. Bet tai – tiesa, ir tai gerai žino tie, kurie pasaulio lietuvių bendruomenėse dirba jau nebe vienerius metus. Užsienio lietuvių įtakos Lietuvai ir jos pažangai niekas nenuneigs.
Kam man ta bendruomenė?
Į užsienį tik atvykusiam lietuviui dažniausiai iš viso neaišku, kas ta bendruomenė, ką ji veikia ir kodėl ten reikėtų eiti.
Kaip naujai atvykę lietuviai įsitraukia į tų bendruomenių veiklą – noriai ar sunkiai, ir kaip juos ta veikla sudominti – klausimas, keliantis frustraciją ne vienam aktyviam bendruomenės nariui.
Niekam ne paslaptis, kad lietuviai į savo bendruomenes, įsikūrusias užsienyje, neina. Mieliau net patraukia pas vadinamuosius „rusakalbius“, kaip, taikydamiesi prie rinkos reikalavimų, skubiai persivadino rusų bendruomenės, dabar besigiriančios gausia buvusiųjų Sovietų sąjungos respublikų piliečių naryste ir pagal tą gausų narių skaičių gaunančių nemenką paramą iš šalių, kuriose egzistuoja, valdžios.
Pasipūtusi ponia su skrybėle
Manyčiau, kad pagrindinės nenoro dalyvauti bendruomenių veikloje priežastys yra kelios. Pirmoji – tai apskritai prigesęs visuomenės aktyvumas. Juk visi užsiėmę savo asmeniniais reikalais – kuriasi gražų gyvenimą, gražius namus, siekia karjeros. Visuomeniniai reikalai dažniausiai niekam nerūpi.
Antroji – lietuviams visuomeninis judėjimas asocijuojasi su neigiama sovietine patirtimi, kai dalyvavimas visuomeninėje organizacijoje buvo paremtas prievarta dalyvauti komjaunimo, KP organizacijose. Jos buvo, kaip visi gerai žinome – veidmainių, žmonių be principų, prisitaikėlių – peryklos. Net terminologija ta pati – suvažiavimas, sąskrydis, protokolas... Daugumai ji kelia neigiamas asociacijas su sovietine praeitimi. Pagyvenę užsienyje supranta, kad visuomeninis judėjimas, visuomeninės organizacijos yra pats aktyviausias, ne iš viršaus primestas savanoriškas pilietinis dalyvavimas visuomenėje. Tai savo pilietinės aktyvumo misijos suvokimas, kai žmogus žino, jog ne kas nors kitas, o jis pats kuria savo gyvenimiškąją ir visuomeninę aplinką.
Trečioji nenoro priežastis ypač liečia atvažiuojančius į užsienį pastaraisiais metais – visiškas nepasitikėjimas bet kokia Lietuvos valdžia. Atvyksta žmonės, atsiveždami ne tik nepasitikėjimą, bet net neapykantą Lietuvai ir bet kokioms jos institucijoms. Jie garbina užsienietiškas, jau sutvarkytas ir darnias visuomenes, skubiai prie jų taikosi, integruojasi. Lietuva jiems primena laikus, kai jie savo šalyje jautėsi bejėgiai, neturėjo jokios įtakos daryti poveikį visuomenei. Jų visuomeniškumo jausmas yra labai pažeistas. Tai sąlygoja Lietuvos realybė, kur stipriai priaugę prie savo postų sėdi „postsovietikai“, kurie tvarkosi savaip ir gniaužia bet kokias visuomenines, „liaudiškas“ iniciatyvas. Žmonės paprasčiausiai neįpratę, kad jų kas klausytų, atsižvelgtų į jų nuomones, todėl nemato jokios prasmės visuomeniniuose judėjimuose. Galioja tik viena taisyklė – išlikti pačiam.
Paskutinė priežastis – neigiamas visuomenės veikėjo įvaizdis. Visuomenės veikėjas dažnai asocijuojasi su oria, nelabai protingus dalykus šnekančia ponia su skrybėlė, arba senuku – pensininku, kuriam kalbant visi išeina iš salės arba užmiega.
Ar dar yra dirbančių iš idėjos?
Nepaisant to, atsiranda saujelės entuziastų, kurių dėka lietuviškos užsienio bendruomenės vis dėlto gyvuoja. Tai dažniausiai yra žmonės, jau susitvarkę savo asmenines ir buitines problemas, iškylančias tik atvažiavus į šalį, dažnai – asmenybės, jaučiantys atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, dirbantys dėl idėjos, o ne dėl asmeninės naudos. Tačiau ir jie dažnai nusivilia, kai jų darbas būna neįvertintas, kai rodoma atvira panieka jų „draskymuisi“ nežinia dėl ko. Jie laikomi kvailiais, dirbančiais už „ačiū“. Ir, beje, tuo niekas netiki. Sklando gandai, kad bendruomenės valdyba „vis tiek iš to kažką gauna, kitaip – argi dirbtų?“ Nors visi bendruomenės pajamų ir išlaidų dokumentai yra prieinami kiekvienam nariui, žmonės linkę įtarti klastą. Juk pripratę, kad Lietuvos profsąjungų ir kitokie veikėjai, deklaruodami, kad dirba visų labui, sau į kišenes šluodavosi ne tik pinigus, bet ir nekilnojamąjį turtą. Dėl kitų nesąžiningumo ir tikri altruistai tampa įtartini.
Būti lietuviu – gėda ar garbė?
Prieš kalbėdama apie lietuvių bendruomenių dalyvius, pirmiausiai noriu trumpai aptarti lietuvių santykį su savo tautybe, kuris ir lemia, ar tas lietuvis išvis ieškos lietuviškos bendruomenės.
Pirmoji grupė – lietuviai, norintys būti užsieniečiais. Dar neatvykę į užsienį jie jau nebenori būti lietuviais, nes būti užsieniečiais jiems atrodo garbingiau. Jie atsiriboja nuo lietuvių, skubiai integruojasi, po kelių metų sunkiai, su akcentu kalba lietuviškai, kai kurie net pasikeičia pavardes ir vardus, nes būti lietuviais jiems „gėda“. Į bendruomenes jie, žinoma, neina. Tokie žmonės Lietuvai tikrai yra prarasti. Sakoma, kad alkoholiko ir narkomano neįmanoma išgydyti, jei jis pats to nenori. Tas pats galioja ir šios grupės tautiečiams – kviesk nekvietęs – jie neateis. Tokie dažniausiai asimiliuojasi su vietiniais, nutautėja. Lietuvos betgi nepamiršta, nes ten važiuoja pirkti pigesnių prekių, paveikslų, gydytis dantų ar lepintis sanatorijose.
Antroji grupė – grynuoliai – patriotai. Ši grupė sukuria užsienyje Mažąją Lietuvą. Jie žiūri LTV, klauso Lietuvos radijo. Paprastai visai nežino ir nesidomi vietinėmis aktualijomis, kritikuoja visuomenę ir šalį, kurioje gyvena. Šie žmonės dažniausiai turi grynai asmeninį, merkantilinį interesą – gerai gyventi. LB veikloje jie dalyvauja dažniausiai kaip vartotojai, leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas, ateina į renginius. Tai potenciali aktyvių bendruomenių narių grupė.
Trečioji grupė – integravęsi lietuviai. Tokie aktyvistai duoda daugiausiai naudos bendruomenei. Jie turi aukštą visuomeninį statusą, gerą reputaciją, puikius kontaktus ir vietinėje visuomenėje, ir Lietuvoje. Jie didžiuojasi savo kilme. Jų įsitikinimu, jų kita tautybė yra tik pliusas, suteikiantis jiems platesnį požiūrį į pasaulį. Tokie žmonės inicijuoja renginius, aktyviai organizuoja ar prisideda prie dvišalių bendradarbiavimo projektų.
Ar bendruomenė man duos, ar aš kažką duosiu bendruomenei?
Dviejų pastarųjų grupių lietuvių sulaukia lietuviškosios bendruomenės. Jų dalyvavimas veikloje, tačiau, yra skirtingas – aktyvus ir pasyvus, todėl galime kalbėti apie bendruomenių vartotojus ir aktyviuosius narius.
Daugelis neseniai atvykusiųjų į šalį ieško bendruomenių, tačiau ne norėdami aktyviai prisidėti prie renginių. Dažniausiai juos atveda grynai asmeniniai interesai. Jie ieško naudingų pažinčių, nori susirasti draugų, informacijos, pramogų, mokyklos. „Suraskite darbą, pasakykite, kaip atgauti mokesčius, kaip atidaryti firmą, išverskite dokumentus“ – reikalauja jie. Žinoma, pageidauja šių paslaugų veltui.
Ką tik į šalį atvykusieji visi yra vartotojai, nes bendruomenei duoti jie dar nieko negali.
Kai kurie, beje, dauguma, patenkinę savo asmeninius poreikius, dažnai veikloje nebedalyvauja. Susiranda draugų, gauna pagalbą, informaciją – ir bendruomenės jiems nebereikia.
Kiti, susitvarkę būtinuosius egzistencijai dalykus – darbą, būstą – ieško prasmingesnės veiklos ir sugrįžta kaip aktyvūs lietuviškų bendruomenių dalyviai.
Kritiški stebėtojai
Išskirčiau dar vieną grupę žmonių, kurie turi potenciją, tačiau prie bendruomenių veiklos neprisideda. Tai – skeptikai. Jie į aktyvią bendruomenės veiklą nesijungia, nors ją nuolatos stebi. Kai kurių pozicija net demonstratyviai priešiška – kam man ta bendruomenė? Jie užima stebėtojų ir kritikų vaidmenį. Visgi tokie žmonės galėtų tapti labai gerais bendruomenių nariais, jei į juos būtų kreipiamasi asmeniškai ir prašoma jų pagalbos, prisidėjimo prie veiklos. Tai dažnai labai naudingi ir turintys daug potencijos žmonės. Deja, dažnai bendruomenės valdybos ar pirmininkas to nepadaro – trūksta laiko ar geros valios....
Naujų narių viliotinis
Kyla klausimas, ar įmanoma ir kaip potencialius narius pritraukti prie bendruomenių veiklos? Manyčiau, kad tai padaryti galima. Pirmas pritraukimo prie bendruomenės etapas būtų naujai atvykusiųjų vartotojiško intereso tenkinimas – informacijos suteikimas taip pat socialinio bendravimo – pažinčių, pramogų, mokyklos – poreikio patenkinimas. Tokiu būdu žmonės susipažintų su bendruomene, dalyvautų renginiuose.
Po kurio laiko turėtų būti pereinama į antrąjį etapą – bendruomenės narį iš vartotojo reikėtų paversti į aktyvistą. Čia svarbų vaidmenį vaidina bendruomenės valdybos elgesys. Svarbu įžvelgti atskirų žmonių potenciją ir pritraukti juos prie aktyvios veiklos. Norint turėti stiprią bendruomenę, labai svarbu sudominti ir į veiklą įtraukti žmones, kurie turi konstruktyvių iniciatyvų. Reikia suteikti progos pasireikšti asmenybėms, turinčioms idėjų, žinių, kūrybinės drąsos jas įgyvendinti.
Be tradicinių ir didelių masinių renginių galima skatinti ir kitas veiklos kryptis, kurios pritrauktų naujus žmones, suteiktų jiems galimybę pasireikšti. Tokia veikla būtų vykdoma tik nedidelėse grupelės. Tai, pavyzdžiui, įvairi klubinė veikla, į kurią žmonės burtųsi pagal pomėgius – literatūros, žvejų, sporto, dainavimo ir kt. – kartu leistų laisvalaikį. Klubų vadovai galėtų teikti paraiškas savo projektų finansavimui.
Kita priemonė – privačių iniciatyvų organizuoti įvairius renginius rėmimas. Reikėtų raginti žmones pačius ateiti su pasiūlymais, kokius renginius jie norėtų organizutoti ir padėti šias idėjas įgyvendinti, surasti lėšų. Norvegijos Lietuvių Bendruomenėje taip buvo sėkmingai įgyvendinti du projektai – monospektaklis „Šaukštaveidė“ (vadovė Jovita Bansevičienė) ir choreografės Airos Naginavičiūtės šokio spektaklio „Procesus“ pasirodymas (vadovė Evelina Čiapaitė).
Teoriškai arklys, praktiškai – neatsikelia
Deja, turiu pasakyti, kad nors teoriškai visos šios priemonės atrodo įmanomos, tačiau praktiškai bendruomenėse tam nebelieka nei laiko, nei noro. Jei valdybos nariai yra vieninteliai didelių renginių organizatoriai, jie nebeturi jėgų ką nors įkalbinėti asmeniškai ir „įžvelginėti kieno nors potenciją“.
Juolab tada, kai kelių asmenų didžiulėmis pastangomis surengtas renginys susilaukia kritikos. Tuomet visuomenininkai apkritai gali pulti į depresiją.
Bet juk labai sunku įtikti visiems. Vieniems patiks Dž. Butkutė, kiti norės „Armonikos“ ansamblio, dar kiti – Aliukų, o kitiems patinka pvz. Cholinos šokio spektakliai, Labučio džiazas arba Čiurlionio kvartetas.
Žmonių požiūris toks – jei renginys man bus priimtinas – ateisiu. Organizuoti nenoriu, neturiu laiko. „Ką man duos ta veikla?“ – klausia ne vienas. Ir nematydami jokios asmeninės naudos veikla nesidomi. Labai mažai beliko altruizmo, atsakomybės ne tik už save, bet ir už kitus, už bendruomenę. Dažnas meta: „Ai, tie lietuviai, daro gėdą...“ Bet juk čia eina kalba apie mus pačius... Tokiu pasakymu žmogus tarsi atsiriboja – čia jie. Kiti lietuviai blogi, o aš geras...
Psichoterapinė pagalba bendruomenių pirmininkams
Manau, kad kiekvienoje užsienio lietuvių bendruomenėje iškyla aukščiau paminėtos dilemos, apie kurias dažnai diskutuoja į PLB suvažiavimus susirinkę bendruomenių pirmininkai. Pasiguodžia, atlieka „grupinę psichoterapiją“ ir vėl išsiskirsto iki kito karto, kitų metų. O dirbti reikia toliau, dažnai pavargus ir nuolat kovojant su noru viską mesti...
Aktyvūs LB žmonės nori, kad jų veikla būtų vertinama. Tačiau dažnai susiduria su aplinkinių nuomonėmis: „Kam tu tą darai?“, „Kas tau iš to?“, „Pats durnas!“ Jų nepalaiko. Jie nusivilia, kai jų savanoriškas ir neapmokamas, laisvalaikio sąskaita atliekamas darbas nevertinamas, kai rodoma atvira panieka jų „drąskymuisi“ nežinia dėl ko.
Susidaro dviprasmiška situacija, kai saujelė aktyviųjų savo laisvalaikio sąskaita dirba visų labui ir dar turi išlaidų. Kaip sakė vieno PLB suvažiavimo metu Vokietijos lietuvių bendruomenės aktyvistas Vincas Bartusevičius: „Mus jau ir taip kvailiais laiko, ir dar savo pinigus už tą veiklą turime mokėti“. Ir jis, deja, teisus.
Žmogus turi būti tikrai įsitikinęs savo veiklos reikalingumu, kad sugebėtų nepaisyti tokio požiūrio. O supratimas, kad aptarnauji vartotojus, kurie to nevertina, tikrai nėra malonus.
Atpildas – medalis po mirties?
Tik virš minios pakilę žmonės, suvokiantys savo darbo svarbą ir misiją, išlieka. Tie žmonės – atramos, laikančios bendruomenių veiklą. Juos reikėtų skatinti. Vieni žmonės, bendruomenių aktyvistai, tiesiog dirba ir, atrodo, nereikalauja jokių pagyrų. Kiti nuolat purkštauja, kad jų darbas nevertinamas, prašosi pagiriami. Tačiau malonus žodis, dėmesys yra svarbus visiems.
Bendruomenių aktyvistams dėmesį galima parodyti įvairiais būdais. Reikėtų juos kviesti į renginius, susitikimus su svarbiais žmonėmis. Svarbus ambasados palaikymas, bendradarbiavimas, jų dėmesys suteikia bendruomenės veiklai aukštesnį statusą. Pavyzdžiui, LR ambasada Norvegijoje puikiai suvokia, kviečia mūsų valdybos narius ir kitus aktyvistus į įvairius susitikimus. Buvo suorganizuoti susitikimai su LR Seimo nariu Gintaru Steponavičiumi, LR UR ministru Petru Vaitiekūnu, premjeru Gediminu Kirkilu. Tokiu būdu buvo parodyta, kad ambasada suvokia ir vertina mūsų darbą.
Kiti skatinimo būdai – tai nusipelniusių žmonių vieši pagyrimai, padėkos, apdovanojimai.
Svarbus paskatinimas yra kvietimas į renginius – seminarus, konferencijas ir panašiai – Lietuvoje. Ten žmogus ne tik gali pasisemti žinių, reikalingų visuomeniniame darbe, bet ir susitikti su kitų šalių visuomenininkais, pasidalinti su jais patirtimi. Tai padeda atsikratyti jausmo, kad esi „balta varna“, surandi bendraminčių, gauni įkvėpimą, naują motyvaciją, impulsus tęsti darbą.
Pirmininkas – viršininkas ar juodadarbis?
Keisčiausia figūra visuomeninėje veikloje yra valdybos pirmininkas. Jis visiems ant akių, jis sako kalbas, jis atstovauja visą bendruomenei ir kai kuriais atvejai – ir visiems lietuviams. Tai – didžiulė atsakomybė. Viena vertus, galvojama, kad pirmininkas veržiasi į postą, nes nori garbės. Deja (bent pas mus), kai reikia į šį postą kandidatų, norinčių neatsiranda. Pirmininkas turi vadovauti, nurodyti, tačiau jis turi ir užbaigti visus iki galo nepadarytus darbus, jam tenka ir daugiausiai kritikos.
Labai svarbu valdybos nariams suvokti, kad visuomeniniame darbe nėra nei viršininkų, nei pavaldinių, reikia dirbti kartu, kad už renginius atsakingi visi organizatoriai ir kad kaltų ieškojimas gali privesti prie didelių nesutarimų. Ir klaidos, ir laimėjimai yra bendri, iš klaidų turim mokytis, o laimėjimas džiaugtis visi kartu.
Svarbus tinkamas pirmininko vadovavimas taikant komandinį darbą. Žmogui reikia leisti pasijusti svarbiu. Betgi išbalansuoti labai sunku. Reikia, kad darbas būtų padarytas, bet reikalauti ar kritikuoti – neįmanoma. Savanoriškas darbas nepakenčia tvirtos rankos politikos, žmonės gali bet kada pasitraukti iš veiklos.
Šaukštas deguto medaus statinėje, arba atvirkščiai
To medaus visuomeniniame darbe beveik ir nėra. Vienintelis mūsų atpildas – dvasinis pasitenkinimas, supratimas kad, dirbdami daugelio labui, elgiamės teisingai, aukštesnės prasmės matymas savo darbe. Kai kam tai – tik tuščias žodžių skambesys. Iš tokios motyvacijos dažnas lietuvis tik juokiasi, mat altruizmas – visiškai nebemadingas. Nepaisant to, visi žavimės kažkada taip gyvenusiais žymiais žmonėmis.
Tačiau ir altruizmas išsisemia, ir altruistai nusivilia.
Bendruomenių rykštė – intrigos. Žmonėms dirbant kartu susipina asmeninis ir visuomeninis gyvenimas, į bendruomenes įsijungia visos šeimos – vyrai, žmonos, vaikai. Kartu švenčiamos ir valstybinės, ir asmeninės šventės, tampama ir draugais, ir priešais. Tokioje terpėje išlikti profesionaliems labai sunku. Ne laiku ir ne vietoj leptelėtas žodis gali sukelti skausmingas pasekmes. Sakoma, kad intrigos visuomeninėse organizacijose – klasika, o to išvengti – didžiulis menas.
Parengta pagal panešimą PLB suvažiavime Kernavėje 2007-08-6-9
Daina Bogdanienė yra Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos primininkė
