Tikslas – visus susodinti prie derybų stalo
Balsas.lt: Vienos profesinės sąjungos sutinka laukti, kol premjero Algirdo Butkevičiaus sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta spręsti švietimo problemas, ras visiems priimtinus problemų sprendimo būdus, kitos surengė apklausą ir toliau rengiasi streikams. Kaip ministerijai sekasi susitarti su skirtingas pozicijas užimančiomis profsąjungomis ir spręsti švietimo sistemos bėdas?
D. Pavalkis: Suprantama, kad pridėjus švietimo sistemai vieną ar du šimtus milijonų, šiuo metu padėtis pagerėtų. Bet tai neišspręstų visos švietimo sistemos problemų, mokytojų užimtumo, darbo krūvio ir uždarbio ilgalaikėje perspektyvoje.
Su Audriaus Jurgelevičiaus ir Eugenijaus Jesino vadovaujamomis profesinėmis sąjungomis esame pasirašę tarpusavio supratimo memorandumą, vyko derybos su Europos švietimo profsąjungų komiteto generaliniu direktoriumi Martinu Romeriu, ir buvo sutarta, kokius klausimus nagrinės darbo grupė. Negali ministras vienas surašyti, kaip viskas bus, turi vykti socialinis dialogas ir mes norėtume, kad profesinės sąjungos, mokytojų bendruomenė prisidėtų priimant sprendimus.
O tai, kad dalis profesinių sąjungų rengia apklausas ir ketina streikuoti, manau, yra pačių profesinių sąjungų aiškinimosi, kurios turės daugiau įtakos, rezultatas. Bet valstybė yra suinteresuota, kas socialinis dialogas vyktų ne kur nors gatvėse streikuojant ir reikalaujant pusės milijardo litų iki metų pabaigos. Mes turime susėsti ir susitarti, kaip darome, o tada kietai laikytis tų susitarimų. Manau, kad darbo grupei 3 mėnesių pakaks, o po to pagrindiniai teiginiai, dėl kurių susitarsime, turėtų būti įtraukti į šakos kolektyvinę sutartį. O artimiausias mūsų tikslas – pabandyti visus susodinti prie derybų stalo.
Algą reikia ne „gauti“, bet užsidirbti
Balsas.lt: Mokyklose, ypač kai kuriuose regionuose ar atokesnėse vietovėse, mažėja vaikų. Dėl to mažėja ir mokytojų darbo krūviai. Tačiau pedagogai teigia, kad uždaryti mažas mokyklas, o vaikus pavėžėti į didesnes ir geriau aprūpintas „geltonaisiais autobusiukais“ – ne išeitis. Tačiau dėl to, kad pamokų kai kuriems mokytojams tenka tik už pusę etato, jie tampa „pusiau bedarbiais“. Kokias dar išeitis matote Jūs?
D. Pavalkis: Mano retorikoje yra žodis ne „gauti“, bet „užsidirbti“ algą. O čia sakoma, kad „noriu ne uždirbti daugiau“, bet „gauti daugiau“. Skandinavai taip pat neišlaiko 8 mokinius turinčio mokytojo. Visuomenės išlaidas ir jų racionalumą jie skaičiuoja labai kruopščiai. Deja, ankstesnės vyriausybės pasirinko mažų mokyklų, kuriose mokytojai gauna nepadoriai mažas algas dėl to, kad nepakankamas krūvis, išsaugojimo kelią. Aš nesu tikras, ar toks sprendimas nebuvo pasirinktas dėl profsąjungų, kurios gynė savo narių darbo vietas, spaudimo, bet vertinant iš visuomenės pozicijų taip neturėtų būti. Manau, kad tai bus vienas iš klausimų, kuriuos dėsime ant derybų stalo ir diskutuosime.
Sprendimo būdų yra ne vienas, ne tik „geltonieji autobusiukai“. Vienas iš jų – sulaukusius pensinio amžiaus mokytojus būtų galima būtų išleisti į pensiją, o jų darbo krūvis atitektų jaunesniems kolegoms. Žmonės jau turi socialines garantijas, gauna pensiją, nors jos Lietuvoje nėra didelės, beje, ne vien mokytojų. Žinoma, vien dėl to, kad žmogui sukako pavyzdžiui, 62 metai, jis neturėtų būti atleistas – ir gaudamas pensiją jis galėtų dirbti pedagoginį darbą, bet gal jo neterminuota darbo sutartis galėtų tapti terminuota, o mokykla, kuriai reikia matematiko 3-4 valandoms, jį galėtų samdyti atskira sutartimi? Manau, šį klausimą reikėtų svarstyti pirmiausia, jis jau „subrendęs“.
Antras dalykas – yra didelė grupė mokytojų, kurie ne visai atitinka tuos kvalifikacinius reikalavimus, kuriuos kelia šiuolaikinis mokymas, ir dėl kurių mokiniai dažnai skundžiasi... Mokytojams teks persikvalifikuoti
Balsas: Vienas iš pedagogų reikalavimų ir yra anksčiau išleisti juos į pensiją. Kokias tokio reikalavimo priežastis, kai pensinis amžius visiems kitiems tik tolsta, Jūs įžvelgiate ir ko galėtų imtis tie pedagogai, kuriems dėl amžiaus ar sveikatos problemų iš tikrųjų mokykloje dirbti per sunku?
D. Pavalkis: Aš manau, kad jie (profesinių sąjungų vadovai – red. past.) taip nori sumažinti dirbančių mokytojų skaičių, kad kitiems padidėtų algos. Tai teisinga, bet kadangi atstovauja profsąjungų nariams, patys nedrįsta tiesiai to įvardinti.
Siūlymų dėl išankstinės pensijos ne kartą buvo ir Seime, bet yra Europos Sąjungos (ES) direktyva netrumpinti darbingo amžiaus, nes Europoje dirbančių žmonių trūksta. Todėl Lietuva labai nekaip atrodytų, jeigu imtume kai kurių specialybių darbuotojus anksčiau išleisti į pensiją. Kita vertus, tam tikrais atvejais galima kalbėti apie išmokas, kurias žmogus gautų pasitraukdamas iš darbo rinkos, bet lengvesnis kelias – perkvalifikuoti juos į ikimokyklinio, neformalaus ugdymo specialistus, būrelių vadovus ir kita. Veiklos Lietuvoje tikrai yra pakankamai.
Balsas.lt: Ko linkėtumėte Rugsėjo 1-osios proga mokytojams ir mokiniams, studentams ir dėstytojams, visiems, kurie mokosi ir moko kitus?
D. Pavalkis: Švietimas, mokslas, naujomis technologijomis paremta gamyba ir eksportas yra tai, kas Lietuvą padarys turtingesne, todėl kokybiška švietimo sistema yra labai svarbi kuriant ateities Lietuvos gerovę. Dabartinėje geopolitinėje krizėje prioritetas turi būti ne perdirbamoji gamyba. Mes turime kurti naujus, mokslu grįstus produktus, kurie padidins Lietuvos konkurencingumą įvairiose srityse. Todėl linkiu visiems daugiau proto, daugiau išminties, daugiau kalbėti ir susikalbėti, kad švietimo sistema būtų tobulesnė.
