Netapo išimtimi ir šie metai. Nematydami ar nenorėdami matyti kitų, gyvenančių ne mažiau sunkiai, bet savarankiškai ieškančių tiek naujų karjeros galimybių, tiek ir būdų užsidirbti papildomai, mokytojai, ar bent jau jų interesus atstovaujančių profesinių sąjungų atstovai vieni per kitus ėmė šaukti, kad toliau taip tęstis negali, kad mokyklose mažėja vaikų ir pamokų, todėl mokytojai dalinasi tas kelias pamokas, neturi viso darbo krūvio ir yra „pusiau bedarbiai“. Ir žinoma, neišgyvena.
Vakar jau rašėme, kokios pozicijos laikosi skirtingos pedagogus vienijančios profesinės sąjungos. Šįkart jūsų dėmesiui – švietimo ir mokslo viceministro Rimanto Vaitkaus komentaras, žinomos ekonomistės Aušros Maldeikienės, kuri yra dirbusi ir mokykloje, kitų mokytojų bei Laisvosios rinkos instituto ekspertų nuomonė.
Viceministras įžvelgia politikavimą
Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus teigia manantis, kad streikų mokyklose nebus, nes mokytojai bus sąmoningi ir supras, kad „pinigai iš dangaus nenukrenta“, ir reikalavimų patenkinti taip greitai, kaip protestais grasinantys profsąjungiečiai nori, neįmanoma.
„Staiga atkurti „mokinio krepšelio“ dydį (buvusį iki krizės) reikia 246 mln. litų. Arba atkurti bazinę mėnesinę algą – staiga. Švietimo sistemai 100 mln. reikėtų, bet visi biudžetininkai to paties reikalautų. Tų dalykų negalima padaryti per vieną dieną. Staiga iš kažkur pinigai neatsiranda. „Krepšelis“ po truputį didėja, o problemos dėl krūvių kyla dėl to, kad mokyklose mažėja vaikų“, – rugsėjo 1-osios išvakarėse kalbėdamas vienos televizijos laidoje sakė viceministras.
Priminęs, kad reikalavimai (memorandumas – red. past.) buvo pateikti liepos mėnesį, jis sakė, kad „reikalavimas nuo rugsėjo 1-osios jau šiais metais surasti 246 mln. litų nelogiškas“, jis pabrėžė, kad „tokių kategoriškų reikalavimų nepalaikė ir tarptautinių profsąjungų vadovai“. Viceministras taip pat pabrėžė, kad dabartinė vyriausybė švietimo biudžete ir taip jau paliko sumą, kurią ankstesnė vyriausybė „nubraukdavo“, o 2015 metų biudžetas jau bus didesnis. Prioritetą viceministras norėtų teikti ikimokyklinių įstaigų ir bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų algų sulyginimui. Tam skirtumui panaikinti reikėtų apie 50 mln. litų.
„Man tai panašu į tam tikrą politikavimą, ir aš neatmesčiau, kad čia veikia priešiškos valstybei jėgos. Reikėtų pasižiūrėti į kolegų atlapus, ar ten kokia „Georgijaus juostelė“ neužslėpta“, – pridūrė R. Vaitkus, kalbėdamas apie švietimo darbuotojų profesinių sąjungų keliamus reikalavimus.
Buvusi mokytoja: mane išlaikė vyras
Žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė, kurį laiką dirbusi mokytoja vienoje prestižinėje Vilniaus gimnazijoje teigia, kad pedagogų reikalavimai jos nešokiruoja.
„Aš manau, kad jų reikalavimai protingi. Kas norėtų dirbti darbą, kurį aš dirbau už 600 litų 11 metų išlaikoma vyro? Aš iki šiol dirbčiau mokykloje, bet mano šeima negalėjo ilgiau manęs „tempti“. Lietuvių kalbos mokytojai, istorikai, matematikai – tie, kur yra valstybiniai egzaminai, gali korepetitoriaudami prisidurti ir pamokų mokykloje daug. O ką daryti visiems kitiems mokytojams? Dauguma mokytojų uždirba labai mažai, nes turi pusę krūvio. O iš kur jie turės daugiau, jei mažas miestas ir yra vienas ekonomikos mokytojas? Chemijos, biologijos, geografijos? Ką jam daryti? Jūs norite, kad jūsų vaiko mokytojas po pamokų eitų turgelyje „targavoti“? Augintų kiaules? Prašau, bet kodėl jūs norite, kad jis ko nors išmokytų vaikus?“, – savo patirtimi dalijosi ekonomistė.
Anot A. Maldeikienės, „jeigu yra mokykla, nustatytas mokymo planas, kuriame yra ekonomika, geografija, tai mokytojas turi gauti atlyginimą“ už kurį galėtų išgyventi. Baigė Edukologijos universitetą ir eina dėstyti į mokyklą. Jis gaus 7-8 šimtus. Ką jis darys? Jis negali turėti šeimos, jis negali turėti būsto, jis nieko negali turėti... Kaip jis liks toj mokykloj, ką jis ten veiks? Arba jis turi turėti turtingus tėvus, arba vyrą milijonierių...“, – karščiavosi ekonomistė.
Pasak A. Maldeikienės, sujungti mažas mokyklas ir pavėžėti vaikus – viena iš išeičių, bet vos pabandžius tai daryti „kyla klaikus klyksmas – dažnai iš tų pačių mokytojų“, nes dalis jų netenka darbo. Kita vertus, teigia ji, uždaryti mokyklą – ne visada pati geriausia išeitis, nes reikia rūpintis ir regionine plėtra, o klasėje sėdi vos keli vaikai. „Jeigu yra mokykla, ji turi būti finansuojama ne pagal vaikų skaičių, o pagal tai, ko vaikus reikia išmokyti. Jeigu klasėje sėdi 5 vaikai, tai mes jų nemokysime? Ar klasėje sėdi 5 vaikai, ar 30, mokytojui vis tiek reikia algą gaut. Bet jeigu mokytojas gaus tik už 5 vaikų mokymą, iš ko jis turi gyventi?“, – tęsia ji.
Dėl galimybės mokytojus anksčiau išleisti į pensiją A. Maldeikienė sakė tvirtos nuomonės neturinti, tačiau mananti, kad mokykloje greta patyrusio pedagogo turėtų dirbti jaunas – lyg koks asistentas ar rezidentas. Tiesa, atlyginimas, kurį anot ekonomistės, jie turėtų gauti, daugelį šokiruos.
„Reikia ir jaunų, ir vyresnių, kad turėtų iš ko mokytis, bet jauni turi turėti galimybę išgyventi. Dėl to daugelyje šalių jauni mokytojai siunčiami mokytojais pagalbininkais, ir jiems mokamas nelabai didelis, bet adekvatus atlyginimas. Mano supratimu tai turėtų būti mažiausia pora tūkstančių (litų) į rankas. Senam mokytojui, kuris turėtų gauti apie 4 tūkst., būtų lengviau, o jaunas iš jo mokytųsi ir jį pakeistų“, – siūlo ji.
Nori ne ,,mokinio“, o ,,mokytojo krepšelio“
Komentuodamas pedagogų profsąjungų pageidavimus Laisvosios rinkos instituto (LRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas Balsas.lt savaitei sakė pastebintis, kad jie prieštarauja vienas kitam.
„Juokaudamas galėčiau pasakyti, kad atrodo, jog jie nori ,,mokytojo krepšelio“. Nesvarbu, yra mokinių ar ne, mokytoją reikia išlaikyti – mokėti jam pinigus. O jei rimtai, tai prieštarauja jų pačių pripažįstamai problemai, kad mokytojų yra per daug. Vienur jie teigia, kad mokytojai turi per mažai darbo, ir akivaizdu, kad tai vienas iš motyvų, kodėl reikia anksčiau išleisti juos į pensiją, tačiau kitame pasiūlyme jie sako ,,darykime taip, kad mokytojų būtų daug, ir mokėkime jiems daug, net jeigu mokinių mažėja“, – sako jis.
„Mano manymu,– tęsia Ž. Šilėnas, – tai prieštarauja vienas kitam. Jie pripažįsta, kad problema – mokytojų yra per daug, kita vertus, jie sako „toleruokime tokią situaciją, kuomet vienas mokytojas moko 5 mokinius“. Bet galima ir dar vieną klausimą užduoti: ką pasakys mokytojas, mokantis 25 mokinius, savo kolegai, kuris moko 5 mokinius ir gauna tokį patį atlyginimą? Ar tai reiškia, kad tas, kuris moko 25, yra mažiau mokytojas, ar jo darbas yra mažiau vertas?“
Pasak Ž. Šilėno, vadovaujantis tokia logika, gali susiklostyti situacija, kai vienam vaikui teks vienas mokytojas. „Bet kuo geresnis vaikas, kuris mokosi 5 mokinių klasėje ir gauna didelę dalį mokytojo dėmesio, už tą, kuris mokosi 25 vaikų klasėje?“, – klausia jis ir primena, kad net itin prestižiniuose universitetuose, disponuojančiuose milžiniškais mūsų akimis biudžetais, profesorių ir studentų santykis yra 1 su 7-8.
Eksperto teigimu, su tomis mokyklomis, kuriose yra mažai mokinių, tikrai reikia ką nors daryti. „Vieno sprendimo, tinkančio visiems, nėra, bet manau, kad mokėti mokytojams, net jeigu ten nėra moksleivių – tikrai nebūtų geras sprendimas. Jei jie galvoja, kad vieniems išėjus į pensiją, kitiems padidės krūviai ir algos, toks problemos sprendimo būdas taip pat neteisingas. Jeigu yra per daug mokytojų, reikia mažiau jų įdarbinti“, – svarsto LRI vadovas.
„Be to ankstesnis pedagogų išleidimas į pensiją reiškia, kad jų išlaikymo našta užkraunama visai pensijų sistemai. Tai naštos perkėlimas ant kitų žmonių pečių“, – priduria Ž. Šilėnas. Bet kuriame kitame sektoriuje dirbantys diplomuoti ir ne mažiau savo srityje kvalifikuoti specialistai, jei dėl tos pačios emigracijos ir pasikeitusios demografinės padėties sumažėja jų prekių ar paslaugų poreikis ir atitinkamai darbo vietų skaičius bei atlyginimai, patys ieško ir susiranda sau naujos veiklos. Todėl ekspertą stebina pedagogų nenoras ieškoti kitos nišos darbo rinkoje ir persikvalifikuoti.
„Mokyklos yra kone vienintelis pedagogų darbdavys nuo to laiko, kai jie pradeda dirbti mokytojais. Jie nori iki pat pensijos dirbti tą patį darbą, ir judėjimo iš mokytojų į kitus darbus yra santykinai labai nedaug. Bet ar tai reiškia, kad jis jokio kito darbo negalės susirasti? Mokytojai turi daugybę gerų savybių ir galėtų save realizuoti įvairiose srityse“, – sakė Ž. Šilėnas.
„Ir aš buvau mokytojas, todėl toks požiūris į mane, nuostata, kad aš sugebu tik vienintelį dalyką – dirbti mokykloje, mane žeistų“, – pridūrė jis.
Mokytojos iš bado nemiršta
Balsas.lt kalbintos mokytojos – 30-metė lituanistė Edita, dirbanti Vilniuje, ir 60-metė pradinukų mokytoja Janina, dirbanti provincijoje pietryčių Lietuvoje, sakė, kad jų algos ne tokios mažos, kaip galima įsivaizduoti girdint nuolatinius verkšlenimus. O jei nori ant duonos storai užsitepti sviesto, tikrai susirasi papildomos veiklos.
„Vaikų kaimo mokykloje nedaug, bet juk dirbti su mažesniu būriu lengviau. Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus, norėčiau gauti daugiau, bet iš bado tikrai nemirštame, nors laisvalaikio tikrai nepraleidžiu daržo lysvėje ar prie kiaulių gardo. Aš ir ansamblyje dainuoju, ir į visokias šventes nuvažiuoti suspėju, – pasakoja Janina. – Be abejo, rašau įvairius su švietimu susijusius projektus ir gaunu finansavimą jiems įgyvendinti“.
Moteris pridūrė jau kelerius metus nuolat važinėjanti į Baltarusiją – sekmadieninėje mokykloje moko lietuvių kalbos kaimyninės šalies vaikus. „Ir nors man jau nemažai metų, tikrai viskam užtenka ir jėgų, ir noro“, – sakė ji.
„Kuo daugiau skirtingos veiklos, tuo aš pati jaučiuosi dvasiškai turtingesnė. Dėstydama mokykloje, bendraudama su vaikais, atiduodu jiems ir dalelę tos patirties, kurią sukaupiu dirbdama mokslinį darbą“, – dėl pernelyg didelio užimtumo, kad reikia bėgioti po kelias darbovietes nesielvartauja ir Edita. Jaunos moters teigimu, dėl to įvairiapusės patirties ji turi daugiau, o jos piniginė gerokai storesnė už kolegų, kurie „sėdi užsimetę koją ant kojos dienų dienas ir skundžiasi“.
„Žinote, man kartais atrodo, kad profsąjungų vadovai vos ne specialiai „drumsčia vandenį“, nes tada visi mokytojai mato, kaip gerai jie gina jų interesus“, – atsargiai prasitarė ji.
