Mirk iš juoko, žmogus, kuris garantuotai mokykloje miegojo ir niekada nėra ruošęs namų darbų, pasakoja kaip ten buvo sunku. Gal kam ir buvo sunku, pavyzdžiui, man, nes užknisdavo, kad beveik nebuvo jokio mokslo, bet jau tikrai mokykloje nebuvo sunku žmogeliui, kurio gyvenimo tikslas – kuo ilgesnė vegetacija.
Kai aš pradėjau eiti į mokyklą, mokykloje viskas buvo blogai. Nemeluoju: Lietuva buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę (1992 metai), vadovėlių nebuvo, nes papuoliau į pirmą kartą, kuri turėjo mokytis pagal naujus vadovėlius, valstybėje vyko tikra bezabrazija, niekam nerūpėjo mokslas, nes visi džiaugėsi laisve.
Mokytojai vertė kažką mokytis atmintinai, nes buvo nepagydomi homosovietikai, svarbiausi mokyklos tikslai buvo sovietiniai – įvaryti kiek įmanoma daugiau baimės, kuo labiau traumuoti, kiek įmanoma labiau pažeminti ir suniekinti jauną žmogų, disciplinuoti ir kuo stipriau nubausti. Vienas mokytojas man vis aiškino, kad už tiesos sakymą ir maištą kada nors tikrai atsidursiu kalėjime ir vis skundė auklėtojai. Aš auklėtojai paaiškinau, kad dėjau ant to mokytojo. Auklėtoja perspėjo: žiūrėk, kad tik nereikėtų nuimt. Žiūriu iki dabar: tikrai nereik. Tik kuo labiau ir kuo stipriau dėti. Visom prasmėm.
Mokykloje apskritai neprisimenu, jog būtų tekę ką nors išmokti klasikine prasme – įgyti įgūdžių, - greičiau reikėjo vaidinti, kad mokaisi ir „gerai elgtis“. Nes Lietuvoje iki šiol „doras elgesys“ yra svarbiausias dalykas. Man nuo gimimo keliantis šleikštulį.
Taigi, nesu patenkintas mokyklomis, kurias lankiau (nei pagrindine, nei vidurine), bet labai džiaugiuosi, kad vyksta kardinalūs pokyčiai, kurie leis būsimiems moksleiviams pasidžiaugti tuo, apie ką aš nė svajoti negalėjau – mokymusi, kuris yra pats nuostabiausias iš visų dalykų, kurie nėra tiesiogiai duoti gamtos.
Laisvės pradžioje nebuvo jokio mokslo, o vėliau, deja, įvyko kai kas tragiška: buvo iš karto aklai nukopijuota tai, kas Vakaruose yra blogai ir užuot mokyklas pavertus mokslo įstaigomis, jos buvo paverstos socialiai remtinų vaikų prieglaudom. Ačiū, buvusiems komunistas, išverstaskūriams, dabar save vadinantiems socialdemokratais. Kad jūs visi prasmektumėt! Kažkaip nesiseka Lietuvai – nesugeba suprasti žmonės, kas ir kam skirta. Jei mokykla – tai reik mokyti, ne varyti sovietinę baimę ir jau tikrai nereik pradėti jose auginti degeneratų. Blogai, kai nesuprantami elementarūs dalykai, bet pamažu viskas eina į gerą.
Kaip žinia, visur vyksta natūrali atranka. Kitaip sakant, ir Lietuvoje pagaliau, po tūkstančio metų, prasidėjo evoliucija. Tie, kas nori mokytis, eina į prestižines mokyklas, tie, kas yra sutverti dirbti praktinius darbus, eina į bet kokias mokyklas, kad tik gautų valgyti ir po to - vilko bilietą.
Taip turėjo būti visada, jei Lietuvoje nebūtų įvykusi SSRS nelaimė. Jeigu žmogus nenori mokytis – tai čia nei gėdinga, nei smerktina. Nereikia mokslo laikyti žmonių vertinimo kriterijumi. Kaip ir nereikia iš visų reikalauti praktinių gebėjimų. Vieni žmonės gimsta mąstyti, kiti gimsta statyti namus. Kiekvienam reikia leisti daryti tai, kas jam geriausia sekasi, o ne versti visus būti vienodais pilkais cepelinais.
Taigi, kaip mėgstu kartoti, teisybė yra – sveikas protas visada nugali. Nors ir po tūkstančio metų, bet Lietuvoje irgi pasirodė pirmieji evoliucijos požymiai. Mano mama, mokytoja, pastebi, jog vis daugiau mokinių jau nuo pirmos klasės suvokia, kad su mokslu savo gyvenimo nesies. Į mokyklą jie ateina tik pavalgyti ir niekas daugiau jiems nerūpi. Tai gerai. Nes kuo greičiau jie supras, kad jų vieta ne mokykloje, tuo mažiau nukentės tie, kas nori mokytis. Tokius apskritai reikėtų išmesti iš mokyklos po keturių klasių. Nes jie mokykloje išmoksta tik kuo ilgiau vegetuoti. Juos reikėtų ruošti praktiniams darbams, nes kitaip jie taps tuo, kuo yra jų tėvai – degradais.
Suprantu, kad norisi man priekaištauti ir aiškinti, kad visi iki šešiolikos metų privalo valgyti nemokamai, gadinti mokytojams sveikatą ir apskritai, kad visi turi būti vienodi, nes tada atseit bus lygūs. Pamirškit. Arba pradėkit gydytis sovietines traumas. Žmonės negimsta lygūs ir niekada nebūna lygūs. O pastangos įvesti lygybę, kaip ir sukurti žemėje rojų, pritariu filosofui Karlui Popperiui, baigiasi pragaru. Daugiausia, ką mes visi galime padaryti, tai suteikti progą visiems, gebantiems ir norintiems mokytis, mokytis nemokamai taip ilgai, kaip ilgai bus galimybės ir noras. Deja, nei sovietiniame košmare, nei dabar, taip nėra.
Kodėl? Nes nei sovietmečiu, nei dabar neatsižvelgiama į gebėjimus. Tik į norus. Kvailiai nori mokytis. Tai žiūrėk, jiems visos durys atdaros ir dar nemokamas maistas garuoja ant stalo. O kad galvose tuščia – niekam nesvarbu.
Blogai. Bet greitai Sodra nepajėgs visiems tinginių vaikams pakišti po nosyte maistelio, kad šie mokytųsi būti veltėdžiais. Ir kai taip įvyks, džiaugsiuosi dar labiau. Mokslas geriausiu atveju turi būti privalomas keturis metus – kad vaikučiai išmoktų skaityti ir rašyti (nors didelė dalis to niekada neišmoks, kaip ir dabar nemoka). Ir jokio nemokamo mokslo iki šešiolikos metų su nemokamu maisteliu negali būti! Nors jei būtų mano valia, nemokamų dalykų apskritai nebūtų. Jokių. Niekada.
Kai kurie žmonės gimsta debilais ir jiems tik skaitymo ir rašymo iš mokyklos užteks. Sakysite, kaip čia taip žiauru? Tai nueikite į mokyklą ir pažiūrėkite, ką daro vaikučiai, kurie ateina į mokyklą tik pavalgyti, bet turi sėdėti iki šešiolikos metų. Būtent tai yra žiauru. Ir žmogaus teisių čia nekiškite. Dauguma Lietuvos mokyklas lankančių pienburnių, mokytojus siuntinėjančius į visas puses, vadinti žmonėmis yra nusikaltimas. Teisingiausia žodis jiems įvardyti – degeneratai. Būsimi kalėjimų karaliai, arba nauja Anglijos fabrikų vergų pamaina. Kodėl taip žiauriai kalbu šventime tematika? Nes noriu parodyti, kokia didelė šventė, jog tai, ko neturėjau aš ir visi mano draugai, kurie kartu mokėsi, pamažu ateina į Lietuvą. Pamažu čia randasi mokyklų, kuriose mokomasi. Įsivaizduojate? Mokyklų, kurios ne baubai, kai reikia mokytis, nes reikia mokytis, o mokyklų, kuriose nereikia mokytis, bet galima mokytis, jei sugebi ir nori. Viešpatie, koks stebuklas! Lietuva – stebuklų kraštas!
Vienur pažangą žymi prestižinės gimnazijos, nepriimančios blogai besimokančiųjų – nesvarbu, turtingų ar vargšų, kitur pažangą žymi mokytojai, kurie supranta, kad kvailių nereikia mokyti, o reikia padėti tik protingiems. Dauguma mokytojų supranta, kad tie vaikai, kurie ateina į mokyklą pavalgyti, niekada nesidomės mokslu. Todėl per daug jiems galvos savo teorijomis apie mokslo svarbą ir nesuka. Visi, net sovietiniai mokytojai, yra protingesni už Švietimo ir mokslo ministerijos išminčius, kurie apie realią padėtį mokyklose neturi jokio, nei žalio, nei raudono supratimo.
Tas sovietinis jovalas, kai visur buvo vienos nesąmonės, nyksta.
Į Lietuvą ateina tai, kas pavertė Vakarų pasaulį pažangiu: dieviškas įstatymas – „kas ciesoriaus – ciesoriui“.
Todėl, kad viskas vis geriau ir geriau, man Rugsėjo 1-oji yra šventė. Nes linkiu gero tiems, kas mokosi, tiems, kam įdomu mokytis, tiems, kas geba gerai mokytis ir tiems, kas trokšta gyvenime daugiau nei kuo ilgesnė vegetacija. Linkiu gero visiems maištingiems, laisviems, ambicingiems žmonėms. Jie dar nesupranta, kaip jiems čia pasisekė. Bet supras. Kai pamatys, kad tik laisvas žmogus, kuris stengiasi, gali būti laimingas ir gerai gyventi. Kai pamatys, kad jų draugai, kurie mokykloje nieko nesimokė, tik trukdė kitiems, greitai apsigyveno kalėjime, kaip ne vienas, ne du ir ne trys mano buvę bendramoksliai. Tada jie supras ir padėkos Lietuvai, kad čia ne Rusija. Ir pabučiuos šventą Lietuvos žemę. Nes tai yra didžiausia laimė! Laisvė, lygybė ir galimybė dėti ant nesąmonių.
Iki šiol Lietuvoje buvo galvojama tik apie degeneratus. Bet tai nyksta. Nors L. Graužinienė dar vapalioja kažką apie MMA didinimą, bet greitai ir jos kliedesių negirdėsime, nes už tokias niekas nebalsuos. Tokias melžėjas iš sovietinių kolūkių greitai matysime tik muziejuose. Kur joms seniai vieta.
Švęskime Rugsėjo 1- ąją, nes ačiū, Dievui, pagaliau ji nėra tik sovietinė pasakėčia. Nemažai moksleivių ir studentų iš tiesų eis mokytis. Ir jokie būsimi kaliniai jiems netrukdys to daryti.
