Penktosios kolonos (isp. Quinta columna) posakį pasauliui „padovanojo“ ispanai. Ispanijos pilietinio karo metu (1936 – 1939) būsimo diktatoriaus Fransisco Franco generolas E.Mola, vadovavęs Madrido šturmui, per radiją kreipėsi į miestiečius, pranešęs, kad šturmuoti miestą jis pasiuntė keturias kolonas, kurioms į pagalbą dar ateis ir penktoji, esanti pačiame mieste. Nuo to laiko posakis „penktoji kolona“ tapo bendriniu, sparnuotu ir įvairių kūrinių autorių yra naudojamas tada, kai norima pasakyti apie priešą, kenkiantį iš vidaus, apie išdavystę – smūgį į nugarą, apie siekimą pažeisti tautos vienybę ir pan.
Mūsų valstybės istorijoje „penktąją koloną“ įprasmina 1940 metų įvykiai: komunistuojančių asmenų kolaboravimas su ateinančiu priešu, pasibaigęs Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo praradimu. Manau, tradicinė penktoji kolona ir šiandien yra Lietuvoje, ji veikia, yra aiškios ir išorės jėgos, kurios ją remia. Bet yra ir tarnybos, kurios turi jas „ganyti“. Lai jos tą ir daro.
Istorija, kaip žinia, vystosi spirale ir dažnai mėgsta kartotis. Šiandien, minint naujai atkurtos valstybės dvidešimtmetį, galime jį palyginanti su Pirmąja Respublika (1918 – 1940). Dabartiniu metu esame kažkur apie 1939 metus. Ir, deja, Lietuvoje vėl dramatiškas susiskaldymo laikotarpis: kada valdžia – sau, o tauta – sau, palikta likimo valiai, nes visus vienijančios idėjos neturime. Nors, įstojus į ES, mums buvo duotas ir savotiškas garo išleidimo mechanizmas: teisė laisvai judėti ES erdvėje, bet jau spėjome įsitikinti, kad emigracija nėra panacėja – su laiku ji atneša dar daugiau ir kitokių problemų. Visa civilizacijos istorija moko, kad sunkmetį pragyventi yra lengviau, kai visi po lygiai dalinasi „ir dideliu vargu, ir mažu džiaugsmu“. Apie tai geriausiai galėtų papasakoti tie, kas sovietų buvo ištremti į Šiaurę. Nei vienas jų nebūtų sugrįžęs iš Tolimųjų Rytų, jeigu tautiečiai būtų elgęsi kaip dabartinė valdžia: lipama iš duobės kito, silpnesnio ir neturtingesnio, sąskaita. Ekonominė krizė čia niekuo dėta, ji tik dar labiau išryškina Lietuvoje naudojamus politikų veiklos principus.
Neseniai internete, radau naują ir šiuolaikinį „penktosios kolonos“ apibrėžimą: „tai ideologinis desantas kitos šalies teritorijoje. Priešiškų jėgų remiama bei kurstoma, „penktoji kolona“ iš vidaus griauna valstybės pamatus ir dažnai veikia pavojingiau už realią karinę jėgą“. Perskaičiau ir sustingau, nes teksto prasmė pasirodė labai pažįstama...
Iki šiol nesusimąstydavau apie tai, kokios organizacijos ir kodėl veikia šalia mūsų, kokie jų tikslai. Daugelis supratome, kad organizacijos pavadinime esantis Lietuvos vardas, reiškė, kad ši organizacija dirba Lietuvoje ir dirba savo bei čia gyvenančių žmonių labui. Deja, įsitikinau, kad taip nėra. Štai, kad ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atsiradimo istorija Lietuvoje ir jo paskesnė įtaka valstybės raidai. Kam ir kodėl jis atsirado? Gal jį sukūrė kažkokia valstybė ar jų slapta sąjunga? – tikrai ne... Žinoma tik tai, kad LLRI ir panašių į jį įstaigų ir struktūrų „gimdytojai“ yra tarptautiniai finansų centrai. Tokių „institutų“ vaidmuo: formuoti visuomenės nuomonę (-es), skleisti idėją (-as), atstovaujant radikaliausią liberalizmo ideologijos sparną, kurio moto: „asmuo yra visko pagrindas, valstybė – miręs reikalas“ ir įvairiais būdais įtakoti viso pasaulio politikus ir šalių vyriausybes. Dar ne visi suvokėm, kad tuomet Lietuvoje LLRI asmenyje atsirado globalizavimo idėjas propaguojantis ruporas ir jas įgyvendinanti siekiantis šauklys. Kai kūrėsi LLRI, Lietuva tik kūrė savo politinę sistemą, politikų nepatyrimas bei pilietinės visuomenės nebuvimas, laukinis privatizavimas ir vykdomos ekonominės reformos, sudarė palankias sąlygas įsitvirtinti LLRI. Šiandien LLRI jau nereikia paramos iš išorės. Jis dirba tiems, kas remia šį institutą. Matyt, labai nepatogiai pasijuto LLRI vadovai, kai savo pasiūlymais privatizuoti Sodrą sukėlė tikrą skandalą, o visuomenė panoro daugiau sužinoti apie instituto rėmėjus. Matyt, todėl staiga buvo pradėtas „remontuoti“ LLRI rėmėjus išvardinantis puslapis. Nors apie valdžios paėmimą į savo rankas LLRI ir nešneka, bet instituto atstovai dirbo ir dirba patarėjais visose ligšiolinėse vyriausybėse ir jos organizuojamose darbo grupėse. Dabar jau turime ir pirmąją LLRI kregždę vyriausybės narių tarpe. Aš, asmeniškai, LLRI sulyginčiau su pipirų sklidina pipirine: sveikam ir skaniam maistui paruošti – pipirų daug nereikia, bet kai turi juodų minčių: bandai paslėpti neskanų ar vartojimui netinkantį maistą – pipirų dozei ribų nejaučiama. Sakot: skonio dalykas? Vargu bau...
Kokios LLRI veiklos pasekmės Lietuvai? Kultūros sritis – privatizuota, aukštasis mokslas – privatizuotas, sveikatos apsauga – baigiama privatizuoti, darbo birža – privatizuojama, darbo rinką siekiama liberalizuoti, panaikinant rašytines darbo sutartis bei pailginant savaitės darbo trukmę, darbuotojų ir profsąjungų teisės – siaurinamos, darbdavių - plečiamos, valstybės strateginiai objektai – parduoti, valstybės tarnyba – naikinama, o viešųjų paslaugų teikimą perima privačios struktūros, Sodra - jei ne visa, tai dalinai bus privatizuota, miškai siūlomi parduoti. Pasekmių sąrašą galima tęsti, bet ar reikia? Kas dabar gali paneigti, kad LLRI veiksmai nėra nukreipti prieš valstybę? Manau, tokios žalos valstybei per 15 instituto veiklos metų, nepadarė nei viena tradicinė „penktoji kolona“, veikusi Lietuvoje. Pataisykite mane, bet nepamenu nei vieno LLRI siūlymo, kuris stiprintų Lietuvos valstybę ar jos įtaką tarptautiniu mastu. Todėl LLRI nėra Lietuvai ar jos interesams atstovaujanti struktūra, nes jo veikla nė iš tolo nesisieja nei su tautiškumu, nei su pilietiškumu, nei su valstybingumu, t.y. su tomis vertybėmis, kurios rūpi visiems mums. Nori – nenori, bet galvoje vis sukasi mintis apie kokybiškai naują „penktosios kolonos“ apibrėžimą: „Ideologinis desantas iš vidaus griaunantis valstybės pamatus ir dažnai veikia pavojingiau už realią karinę jėgą“. Pridėkime dar neeilinį įžūlumą, agresyvumą ir faktiškai neribotas galimybes reikštis viešoje erdvėje plaunant tautai smegenis, turėsime pilną LLRI veiksmų arsenalą.
Iš tiesų šiuolaikinis „penktosios kolonos“ požymių apibrėžimas visiškai „sutalpintų“ LLRI veiklą, jeigu ne vienas „bet“. LLRI pasiūlymai yra savotiškai „legalizuojami“ tuo metu prie valstybės vairo esančios politinės jėgos: politikai juos įgyvendina savo vardu, suteikdami LLRI pasiūlymams oficialų politinės valios statusą. Tai veda prie kitų išvadų: supranti, jog politinė sistema Lietuvoje „sumodernėjo“ iki tokio laipsnio, kad jos pagrindinės politinės partijos tapo belytėmis – atsisakė savo tapatybės – ideologijų. Idėjų trūkumas ir verčia politikus keliaklupsčiauti prieš LLRI. Sąmoningai ar ne, bet visos valdžioje (Seime) buvusios ir esamos partijos yra ne tik oligarchų tarnai, ką, beje, jau patvirtina ir mūsų politologai, bet, kas baisiausia – LLRI pastangomis globalistai mūsų politikus paverčia zombiais, kurie nesuvokdami pasekmių, savo rankomis smaugia ir naikina jauną ir nesustiprėjusią valstybę.
Kovo 11-ji yra gera proga mūsų politikams sustoti ir pamąstyti: į kurią pusę sukti valstybės laivą – ten, kur nori Lietuvos piliečiai, tikėdamiesi savo interesų apsaugos, ar ten, kur kviečia svetimiems interesams atstovaujantis LLRI?
Dainius Paukštė, LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas
