Seimo Darbo partijos frakcijos narė Dangutė Mikutienė mano, kad teikiantieji paslaugas turi įrodyti, kad jos nėra kenksmingos.
Telefonas – prilipęs prie kūno
– Jūs viena tų, kuri keliate bangas dėl mobiliųjų telefonų poveikio žmonių, ypač vaikų, sveikatai. Belaidės ryšio priemonės reikalingos kaip kitados rašiklis. Nejau tikrai manote, kad pavyks priversti riboti jų naudojimą?
– Telefonas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) su Tarptautine vėžio tyrimo agentūra paskelbė tyrimais pagrįstus duomenis, patvirtinančius, kad intensyvus naudojimasis mobiliaisiais telefonais padidina smegenų vėžio riziką.
Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja, kurioje dirbu deleguota Lietuvos Seimo, priėmė ganėtinai griežtą raportą – dar griežtesnį, nei siūlo PSO. Reikia suprasti, kad pokalbio mobiliuoju telefonu metu ar iš karto po jo ryškios žalos nebus padaryta. Tyrimai, atlikti bene 13 šalių, rodo, kad intensyvus naudojimasis mobiliuoju ryšiu didina riziką.
– Kas yra intensyvus? Ar galite patikslinti, kiek valandų kasdien reikia kalbėti, kad ta rizika padidėtų?
– Kiek teko domėtis tyrimais, rizika didėja, kai kalbama daugiau nei pusę valandos per dieną. Mūsų kūno ląstelės daugiausia sudarytos iš vandens. Vanduo yra geras laidininkas. Būtent ląstelėms elektromagnetinė spinduliuotė ir padaro žalą, nes pažeidžia ląstelės struktūrą, daro įtaką jose užkoduotai informacijai reguliuoti biologinius procesus. Medikai pasisako yra dar aštriau: dirginama centrinė ir periferinė nervų sistema, mažina baltymines kraujo ląsteles, didina leukocitų ir cukraus kiekį organizme ir t. t.
– Kaip į šią problemą žiūri Lietuvos sveikatos sargai?
– Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) esu parašiusi daugybę raštų. Tai darau ne pirmus metus. Dabar, kai PSO paskelbė šį pranešimą, ministerija tik išplatino laišką Savivaldybių asociacijai, kad mokyklose vaikams būtų draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais. Daugelyje Europos šalių pamokų metu naudotis mobiliaisiais telefonais draudžiama dėl etikos sumetimų. Tai yra drausmės priemonė. O SAM suverčia mokykloms atsakomybę ir dėl poveikio sveikatai. Manau, SAM turėtų parengti higienos normas, kuriose būtų išaiškintos visos taisyklės ir grėsmė.
Tiek mokiniai, tiek tėveliai turėtų būti šviečiami. Tėvai skundžiasi, kad randa vaikus miegančius su telefonais ant krūtinės ir besiklausančius muzikos. Vaikams tai jau žaislas, o ne ryšio su tėvais priemonė. Jie nešioja aparatus prie kūno ir visiškai nemokomi, kaip juos nešioti, atsiliepti. Ispanijoje atlikti tyrimai rodo, kad nėščiosioms naudojantis mobiliaisiais telefonais padidėja rizika pagimdyti vaiką su emociniais sutrikimais.
Negali telefonas būti panaudojamas kaip rinkodaros priemonė, įtraukiant vaikus per reklamines akcijas. Yra ir teisinės sistemos klausimas. Pavyzdžiui, Prancūzijos apeliacinis teismas įrodinėjimo pareigą dėl mobiliojo telefono antenų ir atsargumo principo laikymosi perkėlė nuo visuomenės ant operatoriaus pečių. Tie, kas stato ir teikia paslaugas, turi įrodyti, kad tai nėra kenksminga, skirti lėšų tyrimams atlikti. Kai kuriose šalyse draudžiama telefonų reklamą nukreipti į mažesnius nei 12 metų vaikus, neleidžiama jų reklamuoti kaip kalėdinių dovanų ir panašiai. Vien draudimais nieko nepasieksime – reikalingas švietimas.
Kaliniams geriau
– Kita sritis, kurioje daug ginčijamasi ir daroma keistų reformų, yra moksleivių maitinimas. Kai kurios reformos, siekiant maitinti sveikai, davė keistų rezultatų. Kai kur moksleiviai negauna sriubos ar bėga maitintis kioskuose parduodamais produktais.
– SAM viską šioje srityje liberalizavo. Kai pradėjome lyginti įkalinimo įstaigose laikomų nuteistųjų maitinimąsi su švietimo įstaigose, aptikome netikėtų rezultatų.
– Norite pasakyti, kad įkalinimo įstaigose maitinama sveikiau nei švietimo įstaigose?
– Taip. Meniu sudaromas 30 dienų į priekį, yra pasirinkimo galimybė. Vyrams ir moterims, nuteistiesiems, atliekantiems sunkesnį ar lengvesnį darbą, meniu modifikuojamas. Kai pasidomėjau, man atsakė, kad Kalėjimų departamentas turėjo pinigų, pateikė užsakymą SAM ir pastaroji parengė išsamų, reglamentuojantį dokumentą. Sako, kad švietimo įstaigoms „niekas nedavė pinigų“. Bet juk didelio proto nereikia.
Pati domėjausi, kaip tai daroma Didžiojoje Britanijoje. Atvežiau ministerijai visą leidinį ir parodžiau, kaip viską galima daryti. Galima remtis užsienio šalių patirtimi. Tai, ką SAM padarė dabar – įrašė į valgiaraščius nepagrįstų dalykų, suerzino žmones ir paskui dėl šventos ramybės griežtą higienos normą pakeitė niekuo neįpareigojančiu tvarkos aprašu. Einama visiško liberalizmo link ir aiškinama, kad kai kur griežtų normų neįmanoma įgyvendinti. Bet juk teisinės normos tam ir leidžiamos, kad būtų jų įgyvendinimo priemonės, numatomas finansavimas.
– Kai kas siūlo grįžti prie ankstesnių laikų sistemos, kai verslas nebuvo leidžiamas į šią sritį, o viską tvarkė pačių mokyklų virėjai. Ką manote jūs?
– Nemanau, kad savaime blogai yra verslininkų dalyvavimas, nes ir anais laikais būdavo žinoma, jog daugelis tų virėjų grįžta su pilnais krepšiais maisto produktų ir net jais prekiauja. Valstybė tiesiog turi užtikrinti kontrolę ir sistemos efektyvumą, kad ir kokia būtų pasirinkta.
Skalpeliu neišgydysi
– Kol diskutuojame apie vaikų sveikatą, netyla audros dėl to, ar Ligonių kasos turi mokėti už lyties keitimo operacijas. Vėl bus teismų?
– Nemanau, kad valstybė turi už tai mokėti. Sumanymą pasikeisti lytį lemia psichinė liga, o jos niekas skalpeliais netvarko. Civiliniame kodekse nustatyta, kad lyties pakeitimo sąlygos nustatomos specialiu įstatymu. Iš esmės lyties pakeisti negalima. Galima pakeisti išorinius požymius. Tai yra tas pats, kaip plastinė operacija, todėl ją taip ir reikia vertinti, atsižvelgti į apsigimimus ir panašiai. Sveikatos apsaugos sistemoje yra svarbesnių problemų, nei kad galimybė iš vyro tapti moterimi, o paskui persigalvoti.
