Gal 40-os Lietuvos politinės partijos – Lietuvos liaudies sąjungos (LLS) - įsteigimas nebūtų sukėlęs tokios reakcijos, jei ne drastiški ir stebinantys pareiškimai jos suvažiavime praėjusį šeštadienį. Galima suprasti K.Prunskienės ambicijas tęsti politinę veiklą po viso ruožo nesėkmių, nes 66-rių vasarį sulaukusi ekonomikos profesorė nepaprastai gyvybinga ir darbšti ir nė nemano sudėti rankų bei nuteisti save rezignacijai atokioje Labanoro sodyboje.
K.Prunskienės kelias iš tiesų ne rožėmis klotas. Jau taip atsitinka, kad net nuo sovietų valdžios nukentėję politikų tėvai arba jie patys ar iš didelio dėkingumo, ar iš nuoskaudų ir užsispyrimo ima ir puola į kojas „aukščiau stovinčiam“. Profesorės biografijoje rašoma, kad jos tėvą – 1941 m. birželio sukilimo prieš sovietus dalyvį – 1944 m. nužudė NKVD. Vadinasi, kažkur būsimos mokslininkės, politikės ir valstybės veikėjos genuose turėjo užsifiksuoti baisi nuoskauda sovietinei valdžiai, jos darytiems žvėriškumams. Bet atsitiko atvirkščiai: ji buvo susidėjusi su KGB – ta pačia NKVD atmaina...
Kaip sakoma, gerais norais kelias į pragarą grįstas. Daugelio talentingų žmonių ir net lagerius kentėjusių karjerą nulėmė kiti motyvai – noras geriau gyventi, padėti sotų pagrindą savo vaikams, iškilti patiems, patenkinti savo ambicijas bet kokiu būdu. Sovietai tai puikiai išnaudodavo. Kiek tokių pavyzdžių ir iš dabartinių valdžios žmonių, ir iš buvusių KGB kankinių bei tremtinių galima pateikti: pirštais, kaip sakoma, nerodysime...
Nėra pagrindo netikėti, kad guvi profesorė ketino įrodyti savo kompetenciją ne tik ūkio valdyme, bet ir politiniuose dirvonuose. Bet tame kelyje buvo ne tik žvaigždžių valandų – susitikimų su garsiais pasaulio žmonėmis, sėkmingų derybų, puikių mokslinių darbų, kūrybinio pasitenkinimo. Pirmoji nesėkmė – premjerės poste 1990-ųjų pabaigoje – 1991-ųjų pačioje pradžioje. Kažkas ambicingą jaunos valstybės premjerę įtikino, kad, kainas būtiniausioms prekėms pakėlus 3,2 karto, nepriklausoma Lietuva staiga šoktels į pirmaujančių pasaulio valstybių gretas. Kai kam pasirodė įtartina, kad toks veiksmas buvo atliktas po K.Prunskienės pasivaikščiojimo Kremliuje.
Ir tarsi tokio ekonominio akibrokšto rezultatas – „Jedinstvos“ maištas ir baisusis Sausio 13-osios sprogimas. Žinoma, reikia būti neįžvalgiam radikalui, kad visą kaltę dėl tų dienų įvykių suverstum tuomet dar net 48-rių nesulaukusiai ekonomikos profesorei. Bet nuolatinis jos kritikas (o juk iškart paskelbus Nepriklausomybę Aukščiausioji Taryba kovo 17 d. nutarė K.Prunskienę skirti pirmosios Vyriausybės vadove) kitas profesorius V.Landsbergis ne kartą teisingai pastebėjo, kad premjerės sąmoningi ir esą su Kremlium suderinti sprendimai tapo rimtu Sausio įvykių detonatoriumi...
Ką gi, palikime istorijai tuos neramius laikus. Tik tiek, kad jie tarsi užprogramavo tolesnį politinį K.Prunskienės kelią. Nuožmi kritika jos adresu ją lyg pastūmėjo šlietis prie kairiųjų jėgų, kurios profesorės laukė iškėstomis rankomis. Ilgas vingiuotas kelias nuo Lietuvos moterų asociacijos prezidentės, vėliau virtusios Lietuvos moterų partija, per agrarinę Valstiečių liaudininkų partiją, tuoktuvės su Naujaisiais demokratais ir dar balažin kuo, veržimasis į ministrės postą galų gale baigėsi skaudžiu fiasco: po pralaimėjimo pernai Seimo ir šiemet gegužę Prezidento rinkimuose (K.Prunskienė juose tegavo 3,86 proc. rinkėjų balsų) profesorė turėjo užleisti valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkės vietą jaunam ir ambicingam varžovui Ramūnui Karbauskiui. Liepą ambicingoji profesorė visiškai iš jos pasitraukė.
Tačiau nepraėjo nė pusmetis, ir ji – vėl ant balto žirgo. Ir dar kokio eiklaus! Gruodžio 5-ąją įkurta Lietuvos liaudies sąjunga (kažkiek asocijuojasi su triukšmingąja Lietuvos laisvės sąjunga (LLS) ar Lyga (LLL), gal todėl pirmose eilėse suvažiavime matėme nerimastingąjį V.Šustauską) savo politinę orientaciją įvardija kaip centro kairės. Gali būti, kad ji bus atsvara skaitlingesnei centro dešinei, tačiau šiais laikais nereikia guostis tokiomis aiškiomis politinių flangų ribomis, kurios gerokai nusitrynę. Pasiskirstymą į flangus mes daugiau nustatome iš realios partijų veiklos, o ne iš deklaracijų.
O jų LLS suvažiavime būta įžūlių. Kadangi tarp daugiau kaip 1000 delegatų ir svečių buvo aukšto rango politikų iš Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, K.Prunskienė savo pagrindinėje kalboje mėgino jiems daryti žemus reveransus. Ji sakė, kad nesibaiminanti, jeigu partija bus laikoma prorusiška, nes būtent šia kryptimi reikia ieškoti strateginės kaimynystės santykių. „Kai kurios partijos iki šiol spekuliuoja užsienio politikoje, pabrėždamos savo nedraugiškumą kai kuriems mūsų kaimynams, ignoruoja juos – Rusiją, Baltarusiją“, - toliau kalbėjo ji, ir, kaip sovietiniais „gensekų“ laikais, šią kalbą nutraukdavo „ilgai trunkantys plojimai“.
Atvirai deklaruoti savo prorusišką orientaciją Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, nėra populiaru. Tautos – ir ne tik lietuvių - per daug nukentėjo nuo stalininio - brežnevinio režimo, kad jį vadintų draugišku, patraukliu, kaimynišku.
Žinoma, vienas garbingiausių naujosios partijos svečių – Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas neliko skolingas šeimininkei. Jis įteikė valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ simbolį dekoratyvinę mešką, pridurdamas, kad ji „tikrai draugiška ir lietuvių nenuskriaus“. Svečias iš Maskvos taip pat perdavė Dūmos pirmininko Boriso Gryzlovo sveikinimus K.Prunskienei, tiesa, tai padarė dar prieš jos išrinkimą partijos pirmininke.
Būdamas svečiuose K.Kosačiovas nesikuklino savo pasisakymuose. Jis kritikavo Lietuvos partijas, kurios “savo politines platformas Rusijos atžvilgiu kuria ant antagonizmo, Rusijos, kaip Lietuvos kaimynės, demonizacijos. Savaime suprantama, su tokiomis partijomis mums nėra apie ką kalbėti”. K. Kosačiovas sakė, kad nė vienos politinės partijos kaip nuolatinio partnerio, su kuria galima būtų kalbėtis, iki šiol mūsų šalyje nebuvo, priešingai nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Jis, matyt, galvoje turėjo tas politines jėgas kaimyninėse Baltijos šalyse, kurios sukurtos rusakalbių pagrindu ir veikia pagal Maskvos nurodymus.
„Politinis gyvenimas Lietuvoje, mano požiūriu, atsiliko nuo realių procesų, vykstančių pasaulyje, užsienio politikoje, tarptautiniuose santykiuose, - toliau pylė kritiką Rusijos parlamentaras. - Džiaugiuosi, kad dabar, akivaizdu, šis atsilikimas mažės. Tikiuosi, kad „Vieningoji Rusija“ ir Liaudies sąjunga galės realiai pasitarnauti normalizuojant Lietuvos ir Rusijos santykius“. Jis prisipažino „sunerimęs ir negalintis rasti protingo paaiškinimo, kodėl Lietuvos politinis elitas šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose retkarčiais imasi antirusiškų kampanijų“.
Bet Dūmos komiteto vadovui galima priminti ir jo antilietuvišką retoriką. Kai 2006 m. birželį Seimas priėmė įstatymą dėl nacių ir sovietinės simbolikos draudimo, Maskvoje, prie Lietuvos ambasados, pastato vyko piketas. Žmonės, atėję su SSRS ženklais bei sovietiniais plakatais, protestavo, kad Lietuva priima, jų manymu, tokius keistus ir nedraugiškus įstatymus. K.Kosačiovas Maskvos laikraščiui tuomet kalbėjo: „Lietuva atsisakė 50 metų savosios istorijos, oficialiai uždraudė sovietinę simboliką ir sulygino ją su fašistine. Mes tai suprantame, kaip eilinį norą užgauti Rusiją. Tai didžiausia Lietuvos politikų klaida, ir tai tas atvejis, kai klaida žiauresnė už nusikaltimą“.
Beje, kai K.Kosačiovas 2006 m. lankėsi Lietuvoje, pažadėjo greitai suremontuoti naftotiekio „Družba“ liniją. Ar tuomet jis nežinojo, kad vamzdis užsuktas amžiams, ir tai buvo Lietuvos nedalyvavimo Pergalės 60-mečio iškilmėse kaina...
Dūmos deputatas, žinoma, tik išreiškia Rusijos politinio elito nuomonę. Dažnai tai yra ne kas kita, kaip kišimasis į kitos šalies vidaus reikalus ir bandymas senais metodais nurodinėti, kaip lietuviai turi traktuoti sovietinę okupaciją, istorijos faktus, kaip turi vertinti, pavyzdžiui, II pasaulinį karą ar įvykius Gruzijoje ir Ukrainoje.
Dabar gi aukštas V.Putino partijos pasiuntinys maloniai nutarė globoti naująją K.Prunskienės partiją, iš kurios pareikalavo prorusiškų deklaracijų. Vienas iš suvažiavimo svečių suabejojo tokia LLS pozicija. „Sakykime, kaip reaguotų Kremlius, jei Rusijoje įsikūrusi partija skelbtųsi esanti proamerikietiška?“, - retoriškai klausė jis žurnalisto suvažiavimo pertraukoje.
Maskvos ideologai tikrai drąsiai jaučiasi Lietuvoje, nes čia jie turi užtarėjų. Jau nekalbame apie Rusijos patarėjais pasikliovusius R.Pakso „tvarkiečius“ ar V.Uspaskicho „darbiečius“. Savotiškas konfliktas įvyko Seimo Užsienio reikalų komitete. Jo pirmininkas A.Ažubalis nepanoro neformalioje aplinkoje susitikti su į Lietuvą atvykusiu K.Kosačiovu, tuo tarpu pirmininko pavaduotojas J.Karosas A.Ažubalį pavadino „talibu“, jeigu jis vengia tokių susitikimų. BNS jis sakė: „Komiteto pirmininkas A.Ažubalis yra žinomas savo pozicija nuo seno, o aš esu žinomas kitokia pozicija. Aš manau, komiteto vadovas turi savo talibišką poziciją. Visur tokių žmonių yra, ir Rusijoje tokių žmonių yra, aš vadinu juo talibais. Aš klausiu taip: ar mano susitikimas per vakarienę su juo ar padeda, ar pakenkia? Aš manau, padeda, o kolega mano kitaip“. Kaip kaimynai gali vertinti tokį valstybės užsienio politiką formuojančios institucijos vadovų konfliktą?
Grįžtant prie naujos K.Prunskienės partijos gimtadienio, nesunku spėti, kad savo skanduotėmis ir pataikavimu Kremliui garbioji profesorė negali tikėtis didelių politinių dividendų. Tai iškart pakerta LLS reitingus ir artėjančių 2011 m. rinkimų į savivaldybes, ir ne už kalnų esančių rinkimų į Seimą batalijose. O gal dar ne viskas pasakyta?
Beje, LLS steigiamasis suvažiavimas vyko per pačias 1936 m. priimtos J.Stalino konstitucijos metines. Pabaigai pacituosiu vadinamo “liaudies poeto” Liudo Giros žodžius, pasakytus per lemtingą 1940 m. rugpjūtį Maskvoje vykusią SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje dalyvavo J.Paleckis, L.Adomauskas, S.Nėris ir kiti. Rugpjūčio 3 dieną, kreipdamasis į draugus Staliną, Molotovą, Kalininą, iš tribūnos su virpesiu balse jis kalbėjo: „Šiandien Maskvoje graži saulėta diena, bet mūsų sielose dar šviesiau, dar saulėčiau nuo tos didelės laimės pertekliaus. Mes grįšime atgal į Lietuvą su didžiąja dovana visiems tūkstančiams metų, būtent, kad su mūsų grįžimu Lietuva jau bus sąjunginė sovietų respublika. Bus viena didžiulė respublikų sąjunga nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko…Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausią dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“.
