Jūsų centro iniciatyva pradėjo veikti internetinis puslapis www.lietuviaisibire.lt, kur talpinami ištremtųjų ir įkalintųjų lageriuose vardai ir likimai. Ar žmonės domisi tremtinių likimais? Rašo Jums laiškus? Ar ši istorijos dalis vis dar tokia pat aktuali, kaip anksčiau?
Pirmosiomis dienomis itin domėjosi, o vėliau dėmesys pamažu ėmė slopti. Tiesa, svetainės lankomumas padidėjo dvigubai, žmonėms tikrai įdomu, ypatingai jaunimui. Gauname daug laiškų. Medžiaga, pavardės nėra naujos, tai jau spausdinta mūsų leidžiamose knygose, bet plačiau prieinamas, internetinis sąrašų variantas – papildytas, todėl ir susilaukėme nemenko susidomėjimo.
Ten yra įdėtas sutrumpintas išrašas iš duomenų bazės, kuri sukurta leidžiant mūsų knygas. Tiesa, čia nėra visos duomenų bazės, knygose informacijos yra daugiau. Taigi, jei žmogus susidomėjo, teks jam ir knygas atsiversti, mes tai labai skatintume. Paslėpta mintis tokia ir buvo, kad vartytų knygas žmonės, nes jos yra visose bibliotekose, ten tikrai daug informacijos, ji plačiau išdėstyta nei galima rasti internete.
Gauname nemažai laiškų, tiesa, pačių gyvųjų tremtinių jau liko nedaug. Daugiausia mums rašo giminaičiai, ypatingai aktyvūs – tremtinių anūkai. Kontaktas ir grįžtamasis ryšys labai svarbus, mes atsakinėjame į kiekvieną laišką.
Rašo norėdami sužinoti daugiau informacijos arba papildyti tą informaciją, kurią mes jau turime. Ypatingai nori papildyti tų žmonių, kurie pas mus pažymėti, kaip „nežinomo likimo“ tremtiniai, biografijas. Rašo artimieji, norėdami pasakyti, kad, tarkime, vieni ar kiti žmonės grįžo. Tai svarbi informacija, nes iki šiol mes tiksliai negalime pasakyti, kiek iš tremties grįžo, o kiek liko ten.
Taip pat būna nemažai painiavos dėl vardų ir pavardžių, kai kuriuose dokumentuose rašomos skirtingos pavardės, kartais rašome po du variantus vardų ir pavardžių, nes, tarkime, rašant rusiškai, neretai būdavo iškraipomos pavardės, pakeičiama viena ar kita raidė. Tai giminaičiai pastebėję neatitikimus mums parašo, patikslina, arba kažko paklausia. Tai vertinga informacija, kurią renkame po kruopelytę.
Kaip anuometė okupacinė valdžia sudarinėjo tremtinių sąrašus? Kas ir kur sprendė, kurie žmonės važiuos į Sibirą, o kurie – ne?
Maskvoje buvo išleisti dokumentai, tikslūs nurodymai, kaip reikia organizuoti trėmimus. O sąrašai buvo sudaromi pagal tai, kokie jie buvo rasti Lietuvoje. Lietuvos gyventojų sąrašai keičiantis valdžioms tiesiog nebuvo sunaikinti, liko šaulių, kariškių, skautų organizacijoms priklausiusių žmonių sąrašai.
Valsčiai turėjo savo sąrašus, kariškiai savo. Šių sąrašų pagrindu ir buvo formuojami tremtinių sąrašai. Per kaimus ir sodybas surašinėdami žmonių sovietai nėjo.
Buvo žiūrima į inventorines knygas, tikrinama, kiek žmogus turi žemės, ar dirbo samdomą darbą, buvo valdininkas. 1941 metais žmonės nė nenutuokė, kad gali būti pavojinga tai, jog esi šaulys, valdininkas ar kokios kitos tautinės organizacijos narys. Okupacinė valdžia sąrašus sudarinėjo skrupulingai, juos tvirtino ministrų taryba, jie visi yra išlikę. Tai vadinosi tremtinų, nulemtų tremčiai žmonių sąrašai.
Sąrašai buvo pradėti daryti vos prasidėjus okupacijai 1940 metais. Tuomet jau buvo patyliukais suiminėjami žmonės ir kaltinami nebūtais dalykais taikant Sovietų Rusijos įstatymus, kurie Lietuvoje dar tuomet neveikė. Tremčiai buvo sudaromi sąrašai ištisoms šeimoms, šeimos galva buvo apkaltinama trukdymų revoliuciniam judėjimui, darbu buržuazinei valdžiai.
Skaitant tuos dokumentus labai matosi Sovietų Sąjungos požiūris į Baltijos šalis. Jos buvo traktuojamos, kaip laikinai prarastos teritorijos. Sovietams nepasisekė 1918 metais čia įsitvirtinti ir viskas, kas vyko po to, buvo vertinama kaip kaltinamoji medžiaga čia gyvenusiems žmonėms.
Tarkime, jei žmogus dirbo valstybės tarnyboje, jie, pasak sovietų, darbavosi buržuazinės santvarkos labui. Šiandien šie kaltinimai, ypatingai 1941 metų, skamba itin paradoksaliai.
Kaip buvo „skirstomos“ tremties vietos? Kodėl tremtiniai atsidurdavo ten, kur iki tol žmonės tiesiog negyveno?
Stalino požiūris buvo, kad tremiamos tautos turi išnykti. Maskvos nurodymas buvo tremti žmones kuo giliau į Rusiją. Lietuvoje esantys sovietiniai valdininkai tam, kur bus tremiami žmonės, negalėjo daryti jokios įtakos. Visi sprendimai buvo priimami Kremliuje, ten planuota, kur keliaus žmonės, kokios naudos iš jų tikimasi arba atvirkščiai, kam jie pasmerkiami.
Pirmieji tremtiniai tremtin iškeliavo karo metais. Vyrai atsidūrė lageriuose arba gamyklose, o moterys, vaikai ir seneliai, tarkime, buvo nuplukdyti į Lenos upės deltą, vietą, kur niekada niekas negyveno, nes gyvenimo sąlygos čia buvo itin atšiaurios.
Žmonės vos atvykę buvo išlaipinti dykvietėje, kur pirmiausia privalėjo suręsti gyvenamuosius būstus savo sargams ir budeliams, o tik tada pasirūpinti savimi. Pirmąją žiemą lietuviai ten gyveno iš samanų suraustose žieminėse, masiškai mirė. Tvirtesnieji privalėjo gaudyti žuvį lediniame Lenos vandenyje, turėdami tik primityvius įrankius ir iki pusės stovėdami šaltame vandenyje.
Sotūs prižiūrėtojai tuo pačiu metu juos saugojo, akylai stebėjo, kad niekas nepavogtų žuvies, už tai grėsė sušaudymas.
Ten kentėjo ne tik lietuviai, bet ir Leningrado apylinkių vokiečiai, elnių augintojai jakutai. Šie žmonės taip pat masiškai mirė. Tremtinių niekas netausojo, niekas nesibodėjo jų mirtimis.
Žmonių srautas į atšiaurias vietas buvo toks didelis, kad mirtys sovietams nerūpėjo. Yra išlikę nemažai dokumentų, kuriuose rašoma, kaip valdininkai rašo ir reikalauja daugiau kalinių, nes reikia daryti darbus, o buvusieji jau išmirė. Sunkius darbus šachtose dirbo vyrai, paaugliukai su moterimis ir senukais kirto mišką. Jei nepadarydavo „normos“, gaudavo ne 400 gramų duonos, bet tik 200 gramų.
Lenos žiotys buvo pati baisiausia tremties vieta. 1948 metais dar žmonės vežti į Igarką, ten taip pat buvo klaikios gyvenimo sąlygos. Visgi nebuvo pirminės dykynės, bent kažkas ten buvo ir prieš tai.
Visos tremties vietos iki pat 1953 metų kėlė riziką gyvybei, visur buvo sunkios gyvenimo, darbo sąlygos. O žvelgiant į dokumentus, matyti, kad vietinė valdžia privalėjo paruošti būstus atvykstantiems tremtiniams, bet to beveik niekada nebūdavo padaroma.
Sovietų Sąjunga ir jos pramonė būtų turėjusi daug daugiau naudos iš tremtinių darbo, jei būtų kreipusi šiek tiek dėmesio į žmones, jų poreikius. Stigo elementaraus žmoniškumo.
Ar buvo galima išsipirkti, išsibraukti iš tremties sąrašų? Ar žmonės bėgdavo iš tremties vietų?
Dingti iš sąrašų buvo galima, jei prie jų sudarymo ar tvirtinimo „prieidavo“ giminaičiai, draugai. Bet tai buvo menki nutikimai, buvo ir taip, kad tuos sąrašus dar kartą tvirtindavo ir „sugraibydavo“ pasprukusius.
Tiesa, veždavo ir ne pagal sąrašus, pasitaikydavo, kad tiesiog eina per miestelį kariai ir NKVD, renka visus. Arba surinkimo metu 10 šeimų paima pagal sąrašus, o vėliau pasigeria, todėl meta sąrašus lauk ir griebia visus po ranka pasitaikiusius.
Vėliau rašydavo iš tremties vietų, kad žmonių yra, o štai tremties bylų – ne. Taip paaiškėdavo, kad žmonės ten atsidūrė net be savo dirbtinos „bylos“.
Trėmimo metu žmonės taip pat mėgindavo bėgti, bet dažniausiai tai baigdavosi tragiškai. Tuomet namus tiesiog apsupdavo ir suimdavo visus. Trėmimo datos buvo labai slepiamos. Net tie, kurie vykdydavo trėmimus nežinojo, kada tiksliai jie vyks.
Tiesa, 1948 metų trėmimai nebuvo tokie slapti, žmonės buvo perspėti, o dalis jų pabėgo. Kitur nutiko taip, kad slapstėsi tėvai, bet vaikai liko namuose. Tai buvo suimti ir ištremti vaikai. Tėvams teko patiems iš paskos vaikų prašytis į tremtį.
O pabėgimai iš tremties vietų buvo kasdienybė, vos baigėsi karas žmonės ėmė sprukti. Keliaudavo į namus įvairiausiais būdais, nes dokumentų neturėjo, o traukinio bilieto be dokumentų nusipirkti nebuvo įmanoma. O ir šiaip traukinių stotys buvo padidinto saugumo zona, ten nuolat zujo kareiviai, saugumo tarnybų agentai, milicija.
Net grįžus į Lietuva nebuvo lengva, tekdavo slapstytis, mėtyti pėdas. Grįžusieji legaliai, po to, kai jau buvo paleidžiami tremtiniai, taip pat persekioti, jiems neleista apsistoti Lietuvoje. Todėl daugelis apsigyveno Latvijoje, Kaliningrado srityje.
Ar žmonės šiandien vis dar domisi tremtimis? Kaip tai vertina jaunoji karta?
Įdomu tai, kad tremtimis, praeitimi labiausiai domisi trečioji tremtinių karta, anūkai. Tai įdomus fenomenas, kuris pastebimas visame pasaulyje. Tarkime, Holokaustu taip pat labiausiai domisi anūkai, o ne vaikai. Matyt, antrai kartai tai dar skaudu, o gal tiesiog ilgą laiką buvo norima pamiršti, slėpti tam tikrus faktus. O štai anūkai, proanūkiai, nori žinoti savo šaknis.
Tremtinių vaikai dalies istorijos nori tiesiog nežinoti, nes ilgą laiką jie buvo diskriminuoti už savo tėvų praeitį, todėl net dabar dalis jų ją priima jautriai. O štai anūkai yra smalsūs, jiems svarbi giminės praeitis, jie dažnai kreipiasi su įvairiais klausimais, pastabomis.
Pas mus itin stinga tyrinėjimų apie tremtinių gyvenimą grįžus, jų socialinę, psichologinę būtį. Turime daug faktografinės medžiagos, kas ir kaip buvo, bet mažoka to, kaip žmonės gyveno, išgyveno, jautėsi. Kaip jiems sekėsi sugrįžus, kokius skaudulius parsivežė.
