Visgi sovietinė realybė buvo kiek kitokia, o rožinės spalvos neprasimušė pro daugybę metų laukimo, kelių šeimos kartų spraudimosi viename bute kančias arba dar baisiau, gyvenimą komunaliniame bute su daug kaimynų, vienu tualetu ir nesibaigiančiomis eilėmis prie viryklės.
Taip, atkakliausieji po šių kančių buvo apdovanojami, kaip jie manė, nemokamais butais, bet sovietmečiu nieko nebuvo nemokamo, nors ir buvo sudaryta tokia iliuzija.
Butų ir namų sovietinėje Rusijoje ėmė stigti išsyk po revoliucijos. Anuomet komunaliniuose butuose besispraudę piliečiai iki šiol su siaubu mena kaimynus, kurie girdėjo kiekvieną šnabždesį, pyktį dėl pridegintų puodų ir visišką privatumo nebuvimą, kai kelios kartos gyveno, miegojo ir mylėjosi viename kambaryje.
Galbūt todėl „buto gavimas“, daugeliui piliečių atrodė kaip stebuklas, o tam, kad jį gautų reikėjo ne tik stovėti eilėse, nešti kyšius, bet ir tuoktis, nes vienišiams nuosavas būstas tiesiog nepriklausė.
Komunalkių rojus
Butų ir laisvų gyvenamųjų plotų problema Sovietų Rusijoje kilo iškart po 1917 metų revoliucijos. Iš miestų pabėgo arba buvo nužudyta daugybė turtingų žmonių, o neturtingieji paliesti revoliucinių idėjų ar genami bado plūdo į didžiuosius Rusijos miestus. Būtent tada buvo nutarta sukurti komunalinius butus, o tiksliau – turtingų žmonių butus, kuriuose buvo nuo 3 iki 10 kambarių, paversti vienu komunaliniu butu su bendra virtuve, tualetu ir daug kambarių, kuriuose spraudėsi ištisos šeimos.
Taip butuose, kur prieš tai gyveno viena šeima ir keli tarnai, atsirado iki 30 žmonių, kurie turėjo ne tik kartu sugyventi, bet ir gamintis maistą vienoje virtuvėje, naudotis viena vonia ir tualetu, o telefonu kalbėti girdint visiems kaimynams. Komunaliniai butai, kurių, tiesa, Lietuvoje nebuvo itin daug, ypač klestėjo Maskvoje ir Sankt Peterburge, kuris po revoliucijos buvo pervadintas Leningradu.
Šimtai tūkstančių žmonių staiga apsigyveno vieni šalia kitų, o jiems gyvenant kildavo ne viena konfliktinė situacija, iš to gimė ne viena juokinga istorija. Sovietinis kinas neapsieina be istorijų apie komunalinius butus, legendines jų virtuves ir skirtingus garsus leidžiančius kaimynus. Pasak Rusijos istorikų, gana išsamiai ištyrusių komunalinių butų, kurių iki šiol neatsikratė Rusija, istoriją, svarbiausia tokiuose butuose buvo namų taisyklės, ir, žinoma, atskiras skambutis.
Namų taisyklių būta daug ir skrupulingų. Vienos jų reglamentavo tai, kiek galima užtrukti vonioje ir tualete. Pusvalandis per dieną nusiprausti suaugusiam žmogui, nuprausti vaikus ir išplauti skalbinius. Tai buvo idealus laikas, per kurį komunalinio buto gyventojas galėjo apsikuopti ir nesusipykti su kaimynais.
Džiovinti skalbinius taip pat buvo galima toli gražu ne kasdien, kiekvienas gyventojas savuosius džiovindavo atskiromis dienomis, tai daryta bendroje virtuvėje. Maisto gaminimas buvo dar didesnis iššūkis, nes vienoje virtuvėje išsitekti kelioms šeimininkėms niekada nebuvo lengva, o gaminti maistą ir neužimti daug vietos, nenaudoti kaimynės puodų ar nekritikuoti jos kulinarinio skonio buvo užvis sunkiausia.
Maisto spintelės virtuvėse buvo rakinamos spynomis, šaldytuvas pasidalytas lentynėlėmis. Svečių komunaliniuose butuose taip pat niekas nelaukė, nes svečias pas kaimyną iš esmės reiškė svečią pas visus kaimynus. Itin nemėgti viengungiai, kalbėta, kad jie tik ir vedžiojasi svetimas moteris, o ir puotų mėgėjai niekinti, su jais pyktasi.
Visgi prireikus atšvęsti vieną ar kitą progą kukliame kambaryje gyvenanti šeima, o sovietinė propaganda visą laiką skelbė, kad privatumas yra buržujų išsigalvojimas, nes sovietiniam piliečiui užtenka vos 9 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, svečiai buvo kviečiami ir sodinami ant tų pačių lovų, ant kurių miegojo šeima. Kambario viduryje stovėdavo stalas ant kurio valgyta, puotauta, darytos pamokos ir siūti siuviniai. Švenčiausias komunalinio kambario kampas buvo televizoriaus arba ikonų kampelis, jis ir papuoštas būdavo gražiausiai.
Churščiovkių era
Tiesa, šeštajame dešimtmetyje sovietinė valdžia ėmė spręsti galvos skausmu virtusią gyvenamojo ploto problemą, imti statyti daugiabučiai namai išsyk gavę chruščiovkos vardą. Miestų gyventojų ir šiaip sovietinių piliečių taip padaugėjo, kad penkmečio planai nesusidorojo su didėjančiu poreikiu, todėl imti statyti ne tik nauji namai, bet ištisi nauji miestai. Nuo 1926 iki 1963 metų Sovietų Sąjungoje pastatyti apie 800 naujų miestų.
Pradžioje, tarkime penktame dešimtmetyje, statyti dviejų arba trijų aukštų storų sienų namai, jie dabar priskiriami stalininei statybai. O štai vėliau imtasi drąsesnių projektų, tiesa namai jau statyti iš kitokių medžiagų, tarkime, plytų, daugiausia tai buvo penkių aukštų namai, kuriuose buvo itin maži kambariai ir virtuvės. Taip siekta sutalpinti kuo daugiau tarybinių piliečių. 1960-70 metais daugybė žmonių iš komunalinių butų išsikraustė į mažas, bet daugiau privatumo teikusias churščiovkes, kurios, tiesa, nepriklausė tiems žmonėms, kurie ten gyveno.
Sklando ne viena legenda apie tai, kaip namų šeimininkės sunkiai priprato gyventi vienos, kai joms į nugarą nebekvėpavo pavydžios kaimynės. Pasak seno sovietinio anekdoto, Maria Petrovna, kaip ir priklauso gerai namų šeimininkei, atsikėlė anksti ryte, apsitvarkė ir nuėjusi į virtuvę tyliai į kaimynės sriubos puodą pribėrė laisvinamųjų. Ji tik po savaitės suprato, kad gyvena ji jau viena, chruščiovkėje, o kaimynės ir jos sriubos – senokai nebėra.
Tiesa, iš komunalinių butų, privačių namų kampelių, kaimo ar kitų vietų tarybiniai žmonės kraustėsi ne tik į chruščiovkes, bet ir į bendrabučius, kuriuos statydavo kiekviena gamykla ar universitetas. Butų taip stigo, o jaunų specialistų taip reikėjo, kad imta masiškai statyti daugiabučius, butus dalyti jaunoms šeimoms, specialistams. Tiesa, laukti tekdavo ilgai, o jauni specialistai gavę butą jau būdavo pagyvenę darbininkai.
Būtent čia kilo mitas, kad butai sovietmečiu dalyti nemokai. Specialistai sako, kad viskas buvo visiškai kitaip. Realioji piniginė vertė, išleista gyvenamųjų būstų statybai, būdavo išskaičiuojama iš darbininkų atlyginimų, kurie, pavyzdžiui, neatėmus šios dalies galėjo siekti 300 rublių, bet žmogus gaudavo tik 150 rublių.
Tai primena savotišką būsto paskolą, tik žmonės apie tai nežinojo. Tam, kad gautų butą, nors ir mokėjo už jį pinigus patys to nežinodami, žmonės eilėse stovėdavo apie 20 metų, o ir buto savininku, pagaliau jį gavus – netapdavo.
Butas jame gyvenančiam žmogui nepriklausė ir valstybė bet kuriuo momentu galėdavo jį atimti. Tiesa, taip nutikdavo itin retai. Gyventojas negalėdavo laisvai disponuoti savo nekilnojamuoju turtu: jis neturėdavo teisės jo parduoti, oficialiai iškeisti, nei perduoti paveldėtojui.
Tiesa, neoficialiai vyko mainai, butai būdavo paliekami vaikams, net tyliai pardavinėjami. Tas pats taikyta ir kolektyvinių sodų sklypams, jų mainyti, parduoti nebuvo galima, bet žmonės tyliai tai darė. Kaip ir statydavo juose sodo namelius, kurie buvo tikri namai, nors vadinti nameliais.
Būstas paprastiems žmonėms faktiškai nepriklausė: jo nebuvo galima išnuomoti, perduoti paveldėtojui ar paversti pinigais. Padėtis pradėjo keistis, kai 9-ajame dešimtmetyje pradėjo kurtis gyvenamieji kooperatyvai. Buvo galima pasistatyti kooperatyvinį butą už kurį dalimis galima išsimokėti.
Toks butas jau priklausė tam, kuris jį „statėsi“, bet įmokos buvo tikrai nemenkos, siekdavo tūkstančius rublių ir ne visi tai galėjo sau leisti. Pasak istorikų, kooperatinius butus dažniausiai savo vaikams padėdavo įsigyti prakutę kolūkiečiai, kurie aštuntame dešimtmetyje jau gyveno gana gerai, pelnėsi iš auginamų ir parduodamų gyvulių.
Susitaupyti kooperatiniam butui iš valdininko ar darbininko atlyginimo nebuvo jokių galimybių, nebent žmogus „sukdavosi“ ir papildomai užsidirbdavo augindamas gyvulius, daržoves ar pardavinėdamas uždraustas prekes.
Lietuvoje pirmąsias chruščiovkes ėmė statyti 1959 metais. Pradžioje buto tekdavo laukti trumpiau, tarkime 6-7 metus, o vėliau jau daug daugiau metų. Daug jaunų žmonių spraudėsi universitetų ar darboviečių bendrabučiuose, gyveno su šeimomis.
Susituokusios jaunos poros jau galėjo stoti į „eilę butui gauti“, bet greičiau nei kiti jo negaudavo, todėl ilgai gyvendavo su tėvais. Tiesa, partiniai funkcionieriai ar režimui ypač nusipelnę piliečiai butus gaudavo be eilių. Pastumti eiles padėdavo ir kyšiai, be jų – neapsieita.
