Pasak V. Blinkevičiūtės, dalis konservatoriaus Justo Džiugelio vadovautos Seimo darbo grupės pateiktų pasiūlymų ministrų kabinetui prieštarauja viešajam interesui, be to yra įtarimų, kad pasiūlymai buvo priimti pažeidžiant Seimo Statute numatytas procedūras.
„Lietuva nebeturi jokių galimybių kliautis pigios darbo jėgos šalies statusu. Mūsų visų tikslas, kad Lietuva būtų didesnės pridėtinės vertės bei aukštesnių atlyginimų ir pajamų šalis. O tam būtina investuoti į profesinio orientavimo, darbo jėgos perprofiliavimo ir perkvalifikavimo programas daug didesnes lėšas, o ne kliautis pigia įvežtine darbo jėga“, – sako V. Blinkevičiūtė.
Anot politikės, „ir toliau stumti pigios darbo jėgos politikos kryptį – tiesus kelias į pražūtį“.
„Jei Vyriausybė taip elgsis ir toliau, daugelio paslaugų, prekybos ir aptarnavimo sektoriuose dirbančių žmonių algos nedidės, o darbo kokybė ir našumas išliks žemi. Ilgainiui tapsime nekonkurencingi. Kitaip tariant, užuot kėlę žmonėms algas, investavę į jų kvalifikacijos kėlimą, dalis darbdavių regionuose bus nesuinteresuoti tai daryti – galės tiesiog samdyti imigrantus. O darbdaviai dažnai naudojasi sunkia imigrantų dalia ir juos dar labiau išnaudoja“, – sako V. Blinkevičiūtė.
LSDP pirmininkė atkreipia dėmesį, kad dalis šalies darbdavių nelinkę investuoti į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, nenoriai kelia algas ir dažniausiai eina paprasčiausiu keliu – nekvalifikuotiems darbams atlikti samdo darbuotojus už mažiausią įmanomą atlyginimą.
„Šiuo metu dirbančiųjų trūksta. Taigi jų derybinės pozicijos dėl darbo užmokesčio kaip tik auga. Daliai darbdavių tai nepatinka, tad jie suinteresuoti, kad šalis įsileistų kuo daugiau pigios darbo jėgos. Jie, užuot investavę į technologijas didinančias darbo našumą, daro spaudimą valdantiesiems, kad nekvalifikuotos, pigios darbo rinkos būtų laisva ir nekontroliuojama“, – pažymi ji.
V. Blinkevičiūtės teigimu, imigrantų iš trečiųjų šalių įdarbinimo procesą visų pirma reikia skaidrinti – pavyzdžiui, sukurti įdarbinimo duomenų bazę, kuri turėtų ribotą prieigą ir tarnautų Vidaus reikalų ministerijos bei Užimtumo tarnybos tikslams.
„Bet reikia ir kitų sprendimų – pavyzdžiui, pradėti vykdyti projektus su savivaldybėmis, kad ten, kur trūksta darbo jėgos (juk kartais lengviau nuskristi į kitą šalį nei susisiekti Lietuvos viduje), būtų didinamas darbuotojų mobilumas, taip pat plėsti profesinio rengimo trišalių sutarčių praktiką“, – priduria V. Blinkevičiūtė.
Čia pat ji akcentuoja, kad valstybė turi skatinti ir remti socialiai atsakingus darbdavius, kurie sąžiningai elgiasi ir tariasi su savo darbuotojais – pavyzdžiui, suteikdama prioritetą viešuosiuose pirkimuose visoms įmonėms, kuriose galioja kolektyvinės sutartys.
