„Klausimo dėl paminklo J. Marcinkevičiui į tarybą neteiksime, kol visuomenėje nebus prieita vieningos nuomonės dėl šio paminklo reikalingumo“, – BNS antradienį perduotame komentare sakė meras.
Savo ruožtu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvytė tvirtina, kad organizacija neatsisako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato įamžinimo minties, tačiau pripažįsta, kad daug faktorių lems, ar projektas bus įgyvendintas.
„Kol kas idėjos tikrai neatsisakom, bet ji kol kas ir yra idėjos lygmeny, nes projektas-laimėtojas dar nepatvirtintas Vilniaus miesto taryboje, taip pat nėra numatyta jokių terminų, kada šis projektas būtų įgyvendintas. Kur buvome, čia ir esame“, – antradienį BNS sakė V. Maksvytė.
Anot V. Benkunsko, Vilniuje nuo seno gyveno ir dirbo daug iškilių asmenybių, tačiau ne visiems jiems yra pastatyti atminimo ženklai. Tarp jų meras mini „jau išdiskutuotą“ Žydų gelbėtojų atminimo paminklą, kalbininko Jono Jablonskio memorialą.
„Tad šiems paminklams ir numatome skirti dėmesį prioriteto tvarka. Tuo tarpu, naujos idėjos turi būti gerai išdiskutuotos ir turėti platų visuomenės sutarimą jų atžvilgiu, prieš pradedant jas įgyvendinti. Tokios pozicijos laikysimės visų asmenybių ir įvykių įamžinimo atvejais“, – tvirtino meras.
Kai kuriems kūrybos sektoriaus atstovams, visuomenininkams viešoje erdvėje kritiškai įvertinus iniciatyvą J. Marcinkevičiaus įamžinimo, Rašytojų sąjungos atstovė pažymėjo, kad diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos atsinaujina nuolat, tik teigė apgailestaujanti dėl jos tendencingumo.
Rašytojų sąjungos atstovė sakė, kad sovietmečiu kūrusių autorių ir jų kūrybos negalima vertinti be konteksto.
„Dėl diskusijos – puiku, kad ji vyksta, gal šiek tiek gaila, kad ta diskusija tendencinga ir nebe pirmą kartą būtent dėl J. Marcinkevičiaus laikas nuo laiko išnyra šita tema ir J. Marcinkevičiaus asmenybė sulaukia nevienareikšmių vertinimų. Kita vertus, rašytojų sąjungos pozicija tokia, kad J. Marcinkevičius yra vienas iš iškiliausių XX amžiaus poetų“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Paminėdama žinomus autorius, tokius kaip Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą, Algimantą Baltakį, ji teigė, kad šie menininkai taip pat gyveno ir kūrė „tais laikais, kurie buvo sudėtingi“.
„Žvelgiant iš kultūrinės, istorinės perspektyvos, jų tiek biografijas, tiek kūrybą vertinant vienareikšmiškai, iškarpant tik tam tikrus faktus ar kūrybos elementus iš visos visumos nėra profesionalu“, – pažymėjo Rašytojų sąjungos atstovė.
Ji taip pat teigė, kad kol kas iš viso nėra aišku, ar projektas bus įgyvendintas, nes jame dalyvauja daug pusių – tiek kūrinio autoriai, tiek poeto artimieji, tiek galimi mecenatai, nes valstybės finansavimo nėra numatyta, jo taip pat dar nepatvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tad projektas gali baigtis „bet kurioje vietoje“.
„Gali savivaldybė sakyti, kad netvirtinam, Rašytojų sąjunga sakyti, kad nebevykdome, gali artimieji sakyt, gali pasitraukti projekto kūrėjai, yra labai daug veiksnių, kurie arba nulems to projekto įgyvendinimą, arba jį sustabdys“, – pažymėjo Rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 metais skverui prie Lietuvos rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje suteikė J. Marcinkevičiaus vardą. Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.
Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
