Per du dešimtmečius nedarbo kreivė Lietuvoje kito itin spalvingai – nuo 3,8 proc. 2007 m. prieš pat ekonominę krizę iki 18,2 proc. 2010-aisiais.
Darbo birža nepasitikėjo
Prieš du dešimtmečius, susirūpinę miesto nedarbo lygiu, Alytaus savivaldybės Darbo biržos vadovai surengė viešą aptarimą, tikėdamiesi sulaukti pačių gyventojų pastabų šia tema. Vis dėlto į renginį kviesti visuomenės atstovai neatvyko.
Tuo metu Alytuje nedarbo lygis siekė 5,5 proc. ir, Darbo biržos teigimu, jau ketverius metus buvo stabilus, puse procentinio punkto mažesnis už šalies vidurkį.
1998 m. Alytuje pragyvenimo šaltinio pamažu neteko automobilių, turgaviečių prekeiviai, pienininkai kaimuose. Vis dėlto daugelis į Darbo biržą nesikreipė, nes jų esą netenkino nei laikina pašalpa, nei siūlomos darbo vietos.
„Stoviu dabar biržoje. Ką duos – tą pašalpą kažkiek. Kas iš to? Kad jie surastų darbo – nėra šansų. Čia pats, kiek susiieškai, tai tavo laimė“, – prieš 20 metų TV3 žinioms kalbėjo bedarbis alytiškis.
Maža to, tąkart Darbo biržoje sutikti bedarbiai sakė manantys, jog užimtumo programos kuriamos tam, kad valdininkai ir Biržų tarnautojai turėtų darbo, o realaus užsiėmimo patys darbo biržų klientai ieškojo per pažįstamus, spaudoje arba neoficialiose, bet visiems gerai žinomose darbininkų pasirinkimo vietose.
Tarpininko nebereikia
Darbo biržų įstatymas Lietuvoje priimtas dar 1919 metais. Juo apskričių ir miestų savivaldybės įpareigotos įsteigti darbo biržas. Kaip pasakoja Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka, tai buvo įstaigos, padedančios darbdaviams surasti darbėmius (darbuotojus).
„Tuo metu rasti darbą buvo sudėtingiau, nes nebuvo komunikacijos priemonių. Dabar darbo birža turi tinklapį, kur skelbia laisvas darbo vietas, ir žmogus savo telefone gali atsidaręs pasižiūrėti, jam nelabai į tą Darbo biržą ir yra ko eiti“, – tv3.lt kalbėjo R. Lazutka.
Anot profesoriaus, dabar, kai darbdaviai darbuotojų ieško ne tik per skelbimus ant kavinių durų, bet ir internete, per privačias agentūras, tokio tarpininko, kaip Užimtumo tarnyba (pervadinta Lietuvos darbo birža – aut. past.), nebereikia.
Neigiamą visuomenės požiūrį į Užimtumo tarnybą R. Lazutka aiškina tuo, kad ši įstaiga žymiai dažniau padeda rasti darbą mažesnės kvalifikacijos, žemesnio išsilavinimo žmonėms.
„Toks įvaizdis ir yra, kad profesorius ten turbūt neitų darbo ieškoti ir universitetas nesikreiptų, kad ieško profesorių. Bendrai į bedarbius prastas požiūris Lietuvoje, žiniasklaida, politikai, verslininkai pasisako, kas, kas nori, tas ras darbą, kas tingi, niekada neras. Tada aišku, kad žmogui eiti į Darbo biržą, jis apsidairo, kad niekas nematytų, kaip jis į ją eina“, – pastebėjo pašnekovas.
Nedarbas mažėjo dvigubai
1998 m. pabaigoje nedarbo lygis Lietuvoje siekė 12,9 proc. Iki 2018 m. trečiojo ketvirčio šis skaičius susitraukė iki 5,9 proc. Šių metų lapkričio 1 d. Lietuvoje registruoti 137,6 tūkst. bedarbių – 7,9 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų, rodo Užimtumo tarnybos duomenys.
Lapkritį mažiausiai bedarbių fiksuota Klaipėdos raj. (5 proc.), Kretingos raj. (4 proc.) ir Neringos raj. (2,8 proc.). Tuo metu didmiesčiuose daugiausiai bedarbių Kaune (8,3 proc.), mažiausiai – Šiauliuose (5,5 proc.).
Šių metų trečiąjį ketvirtį vyrų nedarbo lygis sudarė 6,2 proc., moterų – 5,6 proc., rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys.
Ateitis neaiški
Tačiau prognozuoti, kaip artimiausiu metu keisis nedarbo lygis Lietuvoje, sudėtinga, pažymi R. Lazutka.
„Tai gali būti taip, kad dalis Lietuvių, kurie geografiškai nutolę, kuriems nepatogu, neįmanoma įsidarbinti, tai jie liks bedarbiais. Struktūrinis nedarbas – žmonės netenka darbų kai kurių profesijų, bet negali eiti ten, kur darbuotojų trūksta kitose profesijose. Imigracija gali būti veiksnys, kuris pristabdys nedarbo mažėjimą. Jo gali taip ir nesumažėti, kiek buvo iki krizės, jis gali likti aukštesniame lygyje“, – svarstė profesorius.
Kai kurios Lietuvos institucijos ima kalbėti apie potencialų augimą viršijusią ekonomiką, augančias kainas, darbo jėgos trūkumą kai kuriuose sektoriuose, bet tuo pačiu nemažėjantį nedarbą. Vis tik R. Lazutka nesiryžta teigti, kad dabar žemi nedarbo lygio rodikliai prognozuoja krizę.
„To nenusako, neprognozuoja. Yra tam tikri ženklai. Net ir dabar, svarstant biudžetą, yra ginčai tarp institucijų, ar ekonomika yra pasiekusi savo potencialų augimą. O jis matuojamas būtent pagal tai, ar dar yra, kas galėtų dirbti, ar ne“, – sakė profesorius.
Darbo biržos nebeliko
Šiemet reorganizuota Lietuvos darbo birža pervadinta į Užimtumo tarnybą. Toks žingsnis žengtas siekiant didinti tiesiogiai su klientai regionuose dirbančių specialistų skaičių, sumažinti vienam darbuotojui tenkantį vidutinį darbo krūvį, didinti paslaugų prieinamumą ir užtikrinti jų kokybę.
Visos sistemos etatų skaičius mažinamas 10 proc. – nuo 1434 iki 1290 pareigybių.
Užimtumo tarnybą sudaro 7 departamentai – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio klientų aptarnavimo departamentai, taip pat Darbo rinkos ir užimtumo politikos įgyvendinimo departamentas bei Finansų, teisės ir pirkimų departamentas.
