Prieš kiek daugiau nei 20 metų Lietuvoje nuspręsta decentralizuoti šilumos ūkį, šį perduodant savivaldybių žinion.
Brango šildymas
„Pernai šilumos ūkį perėmus savivaldybėms, susikūrė 6 šilumos įmonės. Tačiau, pasak Valstybinės energetinių išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisijos (VEIKEVKK) pirmininko Vidmanto Jankausko, šiemet prasidėjo antrasis šilumos ūkių decentralizavimo etapas“, – lygiai prieš 20 metų pasakota TV3 žinių reportaže.
1998-aisiais prieš naująjį šildymo sezoną skilus Klaipėdos šilumos įmonei, susikūrė atskiros šilumos įmonės, dėl to čia žymiai pabrango šildymas. Antai neringiškiai, už vieną kilovatvalandę šilumos energijos 1997-aisiais mokėję 10 centų, kitąmet turėjo pakloti jau 28 centus. Panašiai už šiltą būstą mokėjo ir kitų Klaipėdos regiono miestų gyventojai.
„Todėl, kad rajonuose ir vartotojų mažiau, ir efektyvumas mažesnis, ir kai kuriuose rajonuose kuras brangesnis. Decentralizacija tęsiama. Dabar numatyta toliau Šiaulių regiono įmonės skaidymasis. Ir jeigu jis bus įvykdytas, tai atskiruose rajonuose kaina išaugs virš 20 centų už kWh“, – prieš 20 metų TV3 žinioms kalbėjo V. Jankauskas.
Komisijos pirmininkas pažymėjo, kad toks mažų šilumos įmonių kūrimasis naudingas tik didelių miestų gyventojams.
„Matote, čia yra didžiųjų miestų vykdoma politika tas skaidymas įmonių. Laimi didieji miestai. Aš nepasakiau gal visko iki galo, nes, kai Klaipėdos įmonė suskilo, tai pačiame Klaipėdos mieste kainos sumažėjo“, – teigė V. Jankauskas.
Suskaldė šilumos ūkį
1997-aisiais Vyriausybė nusprendė šilumos ūkio bendroves atskirti nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – sukurti 6 regionines šilumos tiekimo įmones ir jas perduoti savivaldybių žinion, savivaldybėms tampant pagrindinėmis įmonių akcininkėmis. Paprašytas įvertinti pertvarką dabar, po dvidešimties metų, V. Jankauskas mano, kad būtent po pirmojo etapo ir derėjo sustoti.
Tačiau didieji miestai piktinosi „išlaikantys“ mažesnius miestus, todėl 1998-aisiais toliau vyko diskusijos apie tai, ar reikia toliau skaidyti regionines šilumos įmones. Galiausiai Lietuvoje susikūrė ne tik minėtos regioninės, bet ir naujos rajonų centralizuotos šilumos tiekimo įmonės.
„Iš pradžių sukurtos 6 regioninės įmonės ir plius 10 miestų, kurie sugalvojo būti savarankiški. Mano supratimu, tada buvo visai protingai padaryta. <...> O vėliau žinote, kaip kalbėdavo didmiesčiai – „mes dabar maitiname mažesniuosius miestus. Jeigu nebūtų tų rajonų, tai pas mus būtų šilumos kainos 10 proc. mažesnės“. Gal jos ir būtų buvę keletu procentu mažesnės, bet tai buvo labai didelė parama mažesniems miesteliams“, – tv3.lt sakė V. Jankauskas.
Laiko klaida
Buvęs Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) direktorius, dabartinis Vilniaus savivaldybės Tarybos narys Bronius Cicėnas Lietuvos šilumos ūkio decentralizaciją laiko klaida, pažymėdamas, kad daugeliui šildymo kainos augo bent dvigubai.
Kaip pasakoja B. Cicėnas, pradėjus decentralizaciją, prie VŠT priskirti ir 10 aplinkinių rajonų miestų (Švenčionys, Ignalina, Utena, Šalčininkai, Vilniaus raj. ir kt.). Tuo metu rajoninių miestų šildymo kainos buvo tokios pat, kaip didžiųjų miestų.
„Kada ponas A. Zuokas 2000 metais laimėjo [Vilniaus mero] rinkimus, jis pradėjo decentralizaciją. Kadangi sugalvojo, kad VŠT reikia išnuomoti „Rubicon“ (dabar „Icor“), tai tie 10 rajonų priverstiniu būdu buvo atskirti nuo savivaldybių. Labai rajonai nenorėjo atsiskirti, nes iškart kainos pakilo rajoniniuose miesteliuose. Jie dėjo visas pastangas, kad vis dėlto nebūtų atskirta, o kaina išliktų, kaip Vilniuje. Bet ta nuoma, be abejo, nugalėjo, todėl rajonai buvo atskirti ir rajoniniai miesteliai tapo savarankiškomis įmonėmis“, – tv3.lt pasakojo B. Cicėnas.
Kainų šuolis
Būtent tuomet, anot B. Cicėno, šilumos kainos šoktelėjo bent dvigubai, todėl jis mano, kad perduoti Vilniaus šilumos ūkį „Rubicon“ buvo nedovanotina klaida.
„Tuo metu Vilniuje buvo apie 10 ct/kWh, o rajonuose kai kuriuose kilo iki 20 ct/kWh. Pakilimas buvo labai didžiulis. <...> Klaida buvo, kad tie rajonai atskirti, kad jie nukentėjo. Bet jį išnuomoti ir atiduoti privačiam verslui, monopolinei įmonei, iškart Vilniuje kainos pakilo 20–25 proc. Kai kurie rajoniniai miesteliai perėjo prie biokuro, tai kainos beveik susilygino Vilniaus ir rajoninių miestelių. Kainų komisija, matomai, toleravo tai“, – sakė savivaldybės Tarybos narys.
Tuo metu V. Jankauskas pažymi, kad šilumos tinklų išnuomavimas privatininkams dažniausiai buvo priverstinis, o Vilnius tikrai galėjo vertis be nuomos.
„Kadangi ėjo nuomos procesas per Lietuvą, daugiausiai nuoma buvo priverstinė. Įmonės, kurios prašėsi, kad ateitų privatininkės ir jas gelbėtų, nes buvo dideli jų įsiskolinimai, tikrai išlošė. Vilnius, aišku, galėjo verstis be nuomos. Buvo diskusija – bus geriau ar blogiau, jeigu jie ateis. Aišku, privatininkas visada žiūri savo naudos, bet jie įnešė labai daug inovacijų, kitos įmonės žiūrėjo į juos, nes tai buvo pažangi technologija, pažangus valdymas, aišku, tai kainavo atitinkamai“, – sakė V. Jankauskas.
Kainos gali augti vėl
Tuo metu dabar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė Inga Žilienė pažymi, kad nuo 2013 metų šilumos kaina sumažėjo daugiau nei 30 proc. Mažiausia šilumos kaina Utenoje, didžiausia – Biržuose. Vidutinė šilumos kaina rugsėjį – 4,67 ct/kWh, tačiau galime išvysti ją kylant.
„Vilniuje mes kol kas nematome didelių pokyčių, išskyrus tai, kiek lems kuro kainų pokytis. Kaune ir Klaipėdoje šilumos kaina bus panaši. Šiaulių ir Panevėžio kainos pokyčių didesnių nebus, išskyrus kuro kainas“, – posėdyje kalbėjo I. Žilienė.
Tačiau šildymo kainai didelės įtakos turės būtent besikeičianti biokuro kaina, kurią, anot I. Žilienės, galima sumažinti didinant pasiūlą.
„Biokuro kainų pokytis, lyginant šių metų rudens kainas su praėjusiomis, kainos yra didesnės iki 30 proc. biokuro biržoje. Labai skiriasi biokuro kainos, atsižvelgiant į tai, kokios trukmės sandoriai sudaromi. Mūsų požiūriu, pasiūlos didinimas ir biokuro tiekėjų elgsena gali turėti įtakos šilumos kainodarai. Kuo daugiau būtų sudaryta sandorių, tuo jie būtų pigesni. Daugiau nei pusę rinkos užima 6 biokuro įmonės“, – teigė I. Žilienė.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, šių metų kovą mažiausiai energijos naudojo naujos statybos bei pilnai renovuoti daugiabučiai, kuriuose 60 kv. metrų ploto butų šildymui vidutiniškai suvartota apie 540 kWh (9 kWh/1 kv. m.). Čia mokėjimai už šilumą yra mažiausi – apie 30 eurų. Prieš metus kovo mėnesį tam pačiam plotui apšildyti vidutiniškai prireikė apie 360 kWh (6 kWh/1 kv. m.), o vidutinės sąskaitos už šią šilumą sudarė apie 20 eurų.
Daugiausiai šiluminės energijos vartojo butai senuose ir pačios prasčiausios būklės šalies daugiabučiuose, kuriuose šildymui kovą reikėjo vidutiniškai apie 1980 kWh šilumos, o tai gyventojams vidutiniškai kainavo apie 112 eurų. 2017 metų kovo mėnesį toks butas suvartojo apie 1440 kWh šilumos, o vidutinės sąskaitos už šią šilumą sudarė apie 79 eurus.
