Daiva Savickienė
Darbo ir pajamų neturėjimas smogia skaudžiai, todėl bedarbiais rūpintasi tiek tarpukariu, tiek ir dabar jiems skiriama dėmesio.
Nedarbo problema kamuoja ne tik šių laikų panevėžiečius. Sklaidant tarpukario Lietuvos „Panevėžio balso“ puslapius, galima aptikti ne vieną žinutę apie nedarbą mieste bei kaip šią problemą bandyta spręsti tuomet.
Tikėjosi pinigų be darbo
Žinutės apie nedarbą senuosiuose laikraščio puslapiuose nėra itin dažnos, tačiau tam tikrą vaizdą galima išvysti. Pavyzdžiui, 1930-aisiais rašyta, kad tų metų žiemą Panevėžyje būta daug bedarbių, o tuometė miesto valdyba visų norinčiųjų negalėjo aprūpinti darbu.
Tačiau pavasarį, prasidėjus lauko ir kitiems darbams, norintieji jo susirado. Rašoma, kad „daug darbininkų išėjo kasėjais Juodosios kasti, tam tikra dalis darbininkų išvažiavo dirbti prie tiesiamojo Telšių geležinkelio, o kiti gavo dirbti laukų darbą“ (kalba čia ir kitur netaisyta).
Tais laikais buvo ir viešieji darbai. Situacija gana plačiai aprašyta 1925 metais. Miesto valdyba ieškojo lėšų viešiesiems darbams organizuoti. Panevėžys tam pinigų neturėjo, tad prašyta centrinės valdžios pagalbos – suteikti kreditus. Kol jų laukta, apsispręsta viešuosius darbus organizuoti miesto lėšomis – kiek jų pakaks. „Iš sykio visiems užsiregistravusiems darbininkams duoti darbo nebuvo galimybės, todėl visi bedarbiai padalinti į dvi pakaitas, kiekviena pakaita dirba tris dienas į savaitę. Mokesnis vienam suaugusiam darbininkui nustatytas 6 litai už 8 valandų darbo dieną, pastaruoju laiku valdžios parėdymu mokesnis sumažintas iki 5 litų dienai“, – aprašyta to meto tvarka.
Iš valdžios tikėtasi gauti 35 tūkst. litų kredito ir 10 tūkst. litų pašalpos darbams organizuoti. Tuomet būtų buvę galima dirbti be pamainų.
Viešieji darbai buvo siūlomi tik tiems darbininkams, kurie mieste išgyveno ne trumpiau nei pusmetį. „Iki šiai dienai jau atlikti tokie darbai: iškasta ravas per Margius į Tyrupį, kad nusausinus Margius ir Slobodkos dalį; nukastas ir suligintas senas rusų šaudymo apkasas Margiuose; suligintas profilis ir nusausinta Nevėžio gatvė“, – išvardyta tik dalis viešųjų darbų.
Tvarkytos Šiaulių ir Radviliškio gatvės, ruoštas smėlis, žvyras, akmenys, kitos medžiagos tiltui į senamiestį. Jis turėjo būti statomas tų metų vasarą. Vykdyti kiti smulkesni darbai mieste. Būta ir kitų problemų. Ne visi žmonės norėjo dirbti.
„Darbininkų darbingumas labai menkas, priversti juos dirbti pakenčiamai nėra jokios galimybės, į darbą jie žiūri, kad tik išgavus pinigų, kuriuos, anot jų, jie ir taip privalo gauti. Darbo metu užsiima daugiausia pypkevimu ir plepalais“, – konstatuota viena problema.
Kita bėda buvo ta, kad ne visi klausė darbų prižiūrėtojų. Jie buvo niekinami, būta atvejų, kad darbininkai vartojo smurtą.
Trūko darbuotojų
Sovietmečio laikraščiuose daugiausia rašyta apie darbo pirmūnus, lenktyniavimą, plėtrą, tačiau apie bedarbius – nė žodžio. Laikyta, kad visi privalo dirbti.
Galima tik aptikti pasipiktinimų, kad vienas ar kitas asmuo niekur nedirba ar dirba ne taip, kaip derėtų.
Nemažai eilučių skirta ir darbuotojų mokymui, tinkamos profesijos pasirinkimui. Tik tuo laiku profesija buvo pasirenkama visam gyvenimui ir toje pačioje gamykloje ar įmonėje žmonės dirbdavo visą savo profesinės karjeros laiką.
To meto laikraščiuose galima išvysti ir ne vieną straipsnį, raginantį vykti į kitas respublikas, į plėšinius. Nudirbti žemės ūkio darbus soviet-mečiu pagelbėdavo moksleiviai, studentai.
1945 metų laikraštyje rašoma, kad Krekenavos progimnazijos gimnazistai dalyvavo dviejose talkose: kasė bulves, padėjo nuimti kitų daržovių derlių.
Sovietmečiu veikė gyventojų įdarbinimo biurai. Jie atliko kiek kitokią funkciją nei dabartinė darbo birža. 1983 metais nagrinėta, kodėl žmonės keičia darbovietes. Nuogąstauta, kad artimiausiais metais darbo ištekliai bus riboti, tad gamyba turėjo būti didinama keliant darbo našumą.
Tuo laiku kadrų kaita pramonėje sudarė 16,6 procento, statyboje – 14, o kartu su statybos remonto organizacijomis – 15 procentų.
„Dar daug darbininkų pažeidinėja darbo drausmę, ir įmonės priverstos atleisti juos už pravaikštas. Tokių pernai pramonėje buvo 692, statyboje – 121“, – rašyta 1983 metais.
1982 metais į Panevėžio miesto įdarbinimo biurą kreipėsi 5 934 žmonės, iš jų įdarbinta 2 959. Pagal amžių daugiausia darbą keitė jaunimas nuo 18 iki 29 metų – 3 414 žmonių. 745 darbuotojai buvo atvykę iš kitų rajonų, 24 – iš kitų respublikų. Didžioji dalis neturėjo profesijos. Analizuota, kad daugiausia darbovietė keista dėl atlyginimo, blogo darbų organizavimo, dėl šeiminių aplinkybių, gyvenamojo ploto ir kitų priežasčių.
Piktintasi, kad ne visos miesto organizacijos laikėsi tuometės vyriausybės nurodymų visus darbuotojus ir tarnautojus įdarbinti tik per darbuotojų įdarbinimo biurą. Apgailestauta, kad vitrinose, prie įėjimo ar languose vis atsirasdavo skelbimų apie tai, kad reikia tam tikrų darbuotojų, tačiau įdarbinimo biuras apie tai nieko nežino.
„Tokie neleistini skelbimai skatina kadrų viliojimą ir nepastovumą“, – piktintasi sovietmečiu. 1983 metais labai mažai įmonių nurodė laisvų darbo vietų pensininkams. Jų reikėjo tik Autobusų parkui, Tiksliosios mechanikos gamyklai ir „Tulpės“ suvenyrų gamybos įmonei. Per metus buvo įdarbinti 126 senatvės pensininkai ir 15 neįgalių asmenų.
Stovėjo eilės
Lietuvos darbo birža įkurta 1991 metų kovo 1-ąją. Panevėžio darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Audronė Biguzienė čia pradėjo dirbti tų metų rudenį. Iš pradžių Panevėžyje dirbo labai mažai darbuotojų – vos keliolika.
A. Biguzienė prisimena, kad birža buvo itin progresyvi. Jau 1992 metų pabaigoje prasidėjusi kompiuterizacija ypač palengvino darbuotojų darbą.
Per pirmuosius veiklos metus mieste ir rajone darbo ieškojo 1 691 nedirbantis asmuo. 1992 metų ataskaita jau niūresnė.
Prasidėjus įmonių bankrotui, prasidėjo ir masiškesnis žmonių atleidimas iš darbo. Susiklosčius nepalankiai ekonominei situacijai, bedarbių skaičius išaugo iki 4 500.
Sparčiai sumažėjo ir laisvų darbo vietų. 1992 metų sausį registruotos 665 laisvos darbo vietos, o jau tų pačių metų gruodžio pabaigoje jų tebuvo vos 144.
Pasak A. Biguzienės, organizuoti viešieji darbai, tačiau jų buvo be galo mažai – biudžete tam nebuvo numatyta lėšų. Profesijos mokymai ir perkvalifikavimas pradėti 1992 metų rudenį. Kursus baigė apie 10 buhalterių ir beveik tiek pat siuvėjų.
Direktoriaus pavaduotoja prisimena, kad apie perkvalifikavimą ir mokymus pradėta galvoti dar 1991 metų rudenį. Ji pati ėjusi per miesto mokymo įstaigas ir ieškojusi, kas imtųsi mokyti bedarbius. Tuo laiku išgirsdavusi atsakymą, kad užtenka ir savų mokinių.
Vienas pirmųjų mokymus bedarbiams organizavo Panevėžio profesinio rengimo centras. Pasak A. Biguzienės, tuometis centro vadovas yra sakęs, kad bedarbiai miesto ateitis.
Sunkiausi metai miesto ir rajono gyventojams buvo 1992-ieji, ypač žiema. Direktoriaus pavaduotoja sako, kad žmonės stovėdavo eilėse. Labai sunki buvo ir 1998 metų ekonominė Rusijos krizė. „Ateidavo ir stovėdavo eilėse dėl viešųjų darbų“, – prisimena ji.
Tokių darbų būta nedaug, tad stengtasi dalyti trumpesniam laikui, kad galėtų padirbėti kuo daugiau žmonių. Kone po dešimtmečio bankrutavus „Ekranui“ ir darbo netekus iš karto keliems tūkstančiams gyventojų, situacija buvo visai kita. Pasak A. Biguzienės, to skaudžiai nepajusta, nes tuo metu buvo ekonomikos pakilimo metai, iš karto siūlyta daug priemonių bedarbiams.
Priežastys įvairios
A. Biguzienė teigia, kad 1992-aisiais į Darbo biržą eita su baime – kaip bus toliau, ką reikės daryti. Rusijos krizės metais irgi buvo daug dėl ateities išsigandusių žmonių.
Pradėjus veikti Darbo biržai, keliolika metų ilgalaikių bedarbių nebuvo. Vėliau jų atsirado. „Tai ta kategorija, kuri 1992–1993 metais kabinosi, norėjo dirbti“, – pastebi ji. Žmonės ėmė rinktis, už minimalų atlyginimą dirbti nenorėjo. Kito ir šalies socialinė politika. Pasak pavaduotojos, negalima sakyti, kad visi nenori dirbti. Yra įvairių situacijų. Žmonės ne tik pasveria, kas labiau apsimoka – dirbti ar gyventi iš pašalpų. Dalis negali įsidarbinti ir dėl kitų problemų – sveikatos, šeiminių aplinkybių ir kt. A. Biguzienė prisimena, kad Rusijos krizės metais labai veržtasi dirbti bent viešuosius darbus. Dabar dažniausiai juos dirba tie, kuriems labiausiai reikia. „Kad pultų, eilėse kaip Rusijos krizės metais stovėtų, taip nėra“, – sako ji. Šiemet rugpjūčio 1 dieną Panevėžio mieste ir rajone buvo registruoti 8 004 bedarbiai.
