Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istorijoje bankų griūčių bumas kilo 1994–1996 metais. Per šį laikotarpį sudegė net 12 bankų, dviem bankroto bylos iškeltos XX a. pabaigoje. Vėliau situacija stabilizavosi ir gerą dešimtmetį tvyrojo visiška ramybė.
Ji pasirodė esanti apgaulinga. 2011-ųjų pabaigoje bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla vėl pasėjo paniką. O su banko „Snoras“ likvidavimu susiję procesai tęsiasi iki šiol.
Tačiau nespėjus atslūgti aistroms į monetarinį ringą dėl išlikimo žengė naujas vardas. Skandalingojo verslininko Vladimiro Romanovo valdomas „Ūkio bankas“ atsidūrė ant bedugnės krašto.
Apie 200 tūkst. „Ūkio banko“ indėlininkų pastarosios dienos buvo itin neramios. Tačiau suskubta užtikrinti, kad net 99,7 proc. žmonių atgaus visus banke laikytus pinigus.
Apie Lietuvoje veikusių, tačiau bankrutavusių bankų situaciją portlas balsas.lt kalbėjosi su bankroto administratoriumi Rimvydu Siutilu. R. Siutilas buvo komercinio banko „Apus“, kuriam pirmajam nepriklausomoje Lietuvoje paskelbtas bankrotas, likvidatorius.
– 1994–1996 metais Lietuvoje bankrutavo 12 bankų. Kodėl įvyko toks didelis griuvimas? – balsas.lt paklausė R. Siutilo.
– Tais laikais Lietuvos valstybė žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Vyko privatizacijos procesas. Kūrėsi absoliučiai naujos, privataus kapitalo įmonės. Iki tol įmonės buvo tik valstybinės.
Verslui reikėjo pinigų, prasidėjo infliacija. Tokia situacija buvo palanki atsirasti kredito įmonėms. Jos buvo kuriamos viena po kitos. Tais laikais atitinkamos valstybės institucijos į veiklą pradėjusius bankus žiūrėjo pro pirštus.
Verslas žmonėms sekėsi gerai, tačiau reikėjo pinigų – kuo daugiau ir kuo greičiau. Todėl kreditus išduodančių įmonių atsirado tarsi grybų po lietaus. Po kurio laiko dalis verslininkų susidūrė su sunkumais. Prasidėjo ūkio subjektų bankrotas. Tų ūkių, kurie buvo pasiėmę banko paskolas.
Problemų kilo dėl nemokių įmonių, tada žmonės (indėlininkai) bėgte bėgdavo atsiimti pinigų. Tai laikais staigus indėlių atsiėmimas galėdavo pargriauti bet kurį banką. Pakakdavo vieno gando, kad viskas sugriūtų.
Tais laikais įstatymų nebuvo, garantijų taip pat. Tik vėliau atsirado saugiklis, kad žlugus bankui žmonės atgaus iki 4 tūkst. litų siekiančius indėlius. Bankrutavus bankui „Sekundė“ žmonės atgavo indėlius, kurių suma buvo ne didesnė nei 4 tūkst. litų. Tokie saugikliai suteikė tam tikro pasitikėjimo bankais.
– Kaip vyko bankų likvidavimo procesas 1994–1996 metais?
– Blogiausia, kad tuo metu neturėjome nieko konkretaus. Veikė 1992 m. priimtas bankroto įstatymas. Bet tik vienoje jo dalyje iš keliolikos buvo minima, kaip elgtis banko žlugimo atveju.
Situacija buvo tokia, kad įstatymus turėjome kurti patys. Nusprendėme nekopijuoti kitos valstybės teisės aktų, o kurti savarankiškai. Perėjimas nuo socialistinės ūkio sistemos prie kapitalistinės padarė didelę įtaką.
– Kokias sumas prarado žmonės 1994–1996 metų laikotarpiu?
– Sunku tiksliai pasakyti, reikia suskaičiuoti oficialius duomenis. Mano žiniomis, bankrutavus Lietuvos bankams pradingo apie 1,2 mlrd. litų indėlių.
– Po staigaus bankų žlugimo prasidėjo ramus ir iš pažiūros saugus laikotarpis, jis tęsėsi iki „Snoro“ istorijos. Kas vyko tuo tyliuoju periodu?
– Ta ramybė buvo sąlyginė. Niekada negali būti ramus. tuo laikotarpiu buvo suteikta daug garantijų indėlininkams. Priimta daug sprendimų, kurie pažabojo bankus, privertė juos elgtis atsakingiau.
Bet sukurtos taisyklės negalėjo būti tinkamos visą gyvenimą. Prie jų prisitaikė tiek bankai, tiek indėlininkai. Matome, kas šiandien darosi šioje rinkoje. Bankai, įvairios kreditų unijos, greitų paskolų bendrovės. Visko yra labai daug.
Džiugu, kad Lietuvos bankas kontroliuoja kreditorius ir užima aktyvią poziciją. Yra bandoma įvesti griežtesnes žaidimo taisykles, kurios padėtų išvengti problemų.
– Kaip vertinate Ūkio banko situaciją? Ar ji buvo netikėta?
– Negalėčiau sakyti, kad ji buvo netikėta. Ne kartą buvo pasirodę įspėjimų dėl Ūkio banko veiklos. Jų sulaukė akcininkai, banko vadovai. Vis dėlto Ūkio banko padėtis yra kitokia nei, tarkime, buvo „Snoro“. Pastarojo banko atveju buvo aiškiai apibrėžti nusikalstami požymiai.
Kalbant apie Ūkio banką, panašu, kad buvo nesusitvarkyta su paties banko administravimo išlaidomis. Jos greičiausia viršijo galimybes. Paskirtas bankroto administratorius įvertins visą situaciją.
– Ar šį kartą laikinojo bankroto administratoriaus vėl reikėtų dairytis užsienio valstybėje?
– Mano nuomone, pasitikėti reikia lietuviais. Jei nepasitikėsime savais, nieko gero nepasieksime. Turime jaunų, gabių specialistų. Todėl užsienio specialistų pagalbos, tikėkimės, šį kartą neprireiks.
– Ar įmanoma, kad žlugus bankui, kam nors pavyktų išlošti?
– Išlošusių pusių, kai bankas bankrutuoja, nebūna. Skauda visiems. Vieniems reikia kompensuoti indėlius. Kitiems – išsireikalauti kitų dalykų. Banko bankrotas nėra gerai ir pačiai valstybei, jos finansų sektoriui.
Įprastas reiškinys
Bankų bankrotas yra įprastas reiškinys daugelyje šalių. Pavyzdžiui, turinčiose daugiau kaip 100 metų bankų veiklos tradicijas, dėl finansinių sunkumų kasmet yra uždaroma 10-15 bankų, o 1985 metų ekonominio nuosmukio metu buvo uždaryta net 120.
Ekonominė literatūra nagrinėja 3 pagrindines bankų bankroto priežastis, kurios, žinoma, būdingos ir lietuviškiems bankams.
Aktyvų neteikimas. Visų pirma, taip nutinka tuomet, kai skolintojas uždelsia grąžinti paskolą numatytu laiku. Yra nustatyta, kad vidutiniškai 1 iš 50 banko paskolų yra negrąžinama. Banko krizę sukelia panika, susieta su masiniu indėlių išėmimu ir banko bankrotu. Ekonominėje literatūroje nagrinėjami nusikaltimai kaip grynų pinigų netekimo priežastis. Problema tuo įdomi, kad bankai nebijo „vagių iš gatvės“, nes jie daugiausia yra apdrausti. Pavojingesni yra tie nusikaltimai, kuriuos padaro patys banko darbuotojai, kasininkai ar dirbantys su kompiuteriu.
Nelikvidumas yra antra banko bankroto priežastis. Bankai turi turėti protingą likvidumo laipsnį. Tačiau Lietuvoje dar nėra pakankamai gero mechanizmo, garantuojančio paskolų ar vertybinių popierių rinkos afektyvų funkcionavimą.
Nuosavos veiklos nuostoliai yra dažnai sutinkama bankų bankroto priežastis. Tai, žinoma, būdinga ir daugeliui Lietuvos bankų, nes naujai atsiradusių bankų veikloje yra nemažai nekompetentingumo ir neefektyvios veiklos.
Bankų bankrotams Lietuvoje įtaką daro ir dar keletas veiksnių:
Ilgą laiką, mūsų nuomone, buvo netobuli ir per švelnūs bankų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Per vėlai yra priimtas komercinių bankų įstatymas.
Infliacijos stabilizavimas lėmė palūkanų normos mažėjimą bei nuolatinį kitimą, o tai trikdė bankų veiklą.
Piniginio vieneto pririšimas prie konvertuojamos valiutos mažina komercinių bankų veiklos galimybes.
Nepakankamas indėlininkų ekonominis išprusimas ir pasitikėjimas bankais, informacijos nebuvimas taip pat buvo viena iš bankų bankrotą lėmusių priežasčių.