Klaipėdietis verslininkas, manantis, jog prarado daugiau nei 1 mln. litų vien todėl, kad jam nebuvo laiku paskambinta iš banko, ruošia ieškinį teismui.
Laisvų pinigų turėję Lietuvos gyventojai per pastaruosius dvejus metus buvo atradę aukso gyslą - vertybinių popierių atpirkimo sandorius (REPO sandorius). Paėmę iš banko paskolą, už ją įsigiję vertybinių popierių ir juos užstatę tam pačiam bankui, investuotojai sėkmės atveju per metus uždirbdavo dvigubai ir daugiau, rašo „Lietuvos žinios“.
Šis būdas nesunkiai užsidirbti greitai plito turtingesnių Lietuvos gyventojų sluoksniuose, pinigai gamino pinigus. Viso pasaulio ekonomika kilo, kaip ir akcijų vertė biržoje. Bankų akcijos, 2006 metais nupirktos po 1 litą, po dvejų metų jau kainavo 4-5 litus. Tie, kas pardavė pabrangusias akcijas, gerai uždirbo. Bet laukusieji tolesnio kilimo ar pernelyg pasitikėję bankais šiandien skaičiuoja milžiniškus nuostolius.
2008 metų pradžioje REPO sandorių visuose Lietuvos bankuose buvo sudaryta už 374 mln. litų sumą.
Bijo pranešti artimiesiems
Vertybinių popierių daugiau nei už 2 mln. litų turėjęs ir juos akimirksniu praradęs uostamiesčio verslininkas Vytautas O. (vardas pakeistas) iki šiol apie patirtą nuostolį nepranešė savo šeimai ir draugams. Nors ištirpusios lėšos yra ne visas jo turtas, tai didžiulė suma. Jos praradimas pakirto pasitikėjimą savimi ir bankais.
Tikėdamas, jog bankas kruopščiai vykdys savo pareigas, verslininkas jautėsi saugiai net pasirodžius pirmosioms žinioms apie prasidėjusią pasaulinę finansų krizę. SEB banke įvairių vertybinių popierių įsigijęs vyriškis buvo ramus, nes sudarė REPO sandorį su banku, iš kurio tuos popierius ir pirko.
„REPO sandoriuose yra parašyta, kad garantinės įmokos perskaičiavimo data - kiekviena banko darbo diena, - LŽ pasakojo verslininkas. - Mano įkeistų vertybinių popierių kainai nukritus žemiau garantijos koeficiento bankas turėjo prašyti sumokėti garantinę įmoką, kad nepatirtų nuostolių, jei toliau kristų vertybinių popierių kaina. Rinkoms nuolat krentant buvau nusprendęs, kad kai tik bankas pareikalaus garantinės įmokos, aš iškart parduosiu visus popierius ir uždarysiu REPO sandorius.“
Kadangi bankas neskambino, Vytautas O. manė, kad jo vertybinių popierių kaina yra pakankamai didelė ir dar nepasiekė kritinės ribos. Per dvejus metus kai kurių popierių kaina šoktelėjo 40-60 proc., tad vyriškis manė, kad suspės sureaguoti į kainos kritimą.
„Turiu draugų, kurie, kaip ir aš, buvo sudarę su SEB REPO sandorius, - pasakojo Vytautas O. - Jie man jau metų pradžioje skambino ir klausė, ką daryti, kadangi bankas reikalauja jų garantinės įmokos, nes peržengta garantinio koeficiento riba. Bankas neneigia, kad kai kuriems klientams reikalavimas sumokėti garantinę įmoką buvo vykdomas nuolat ir visą laiką. O man iš banko paskambino tiktai 2008 metų spalio 8 dienos rytą.“
Tokiam atvejui pasiruošęs verslininkas davė nurodymą parduoti vertybinius popierius ir padengti REPO sandorį.
Pavėluotas skambutis
„Tačiau tada darbuotojas man pareiškė, jog susiklostė tokia situacija, kad pardavus mano visus turėtus vertybinius popierius tą pačią dieną, aš bankui lieku skolingas 144 tūkst. litų. Ir paprašė, kad per 2 valandas apsispręsčiau, ar sumoku bankui garantinę įmoką 1,2 mln. litų, ar parduodu vertybinius popierius. Negalėdamas nieko sugalvoti (ir galva nelabai norėjo mąstyti po tokių naujienų) priėmiau sprendimą popierius parduoti, neturėjau iš kur paimti 1,2 mln. litų per dvi valandas. Niekaip negalėjau suvokti, kaip visi vertybiniai popieriai peržengė garantijos koeficientą per vieną dieną.“
Pradėjęs aiškintis verslininkas sužinojo, kad bankas buvo nustatęs bendrą garantijos koeficientą visam vertybinių popierių portfeliui, nors kiekvienoje sutartyje buvo numatyti skirtingi garantijos koeficientai.
„Koks man nustatytas garantijos koeficientas, kaip, kada ir kieno sprendimu jis buvo nustatytas, iki šiol niekas nepaaiškino, nepateikė banko protokolų ar kitų dokumentų, - piktinosi verslininkas. - Bankas atsiuntė grafiką, iš kurio matyti viso mano portfelio vertės ir reikalingų garantinių įmokų grafikas. Pagal grafiką garantinė įmoka iš manęs turėjo būti paprašyta jau seniai. Dabar bankas įrodinėja, kad tai buvo jų teisė, o ne pareiga, kad aš atrodžiau patikimai, kad REPO yra pati paprasčiausia paskola ir aš pats kaltas, kad nestebėjau, kaip kinta mano vertybinių popierių portfelis. Neoficialiuose pokalbiuose banko darbuotojai sutinka, kad įvyko ne taip, kaip turėjo įvykti, kad banko darbuotojas privalėjo anksčiau perspėti dėl garantinės įmokos. Jie pavadino įvykį paprasčiausia žmogiška klaida.“
Verslininkas sudarė dviejų rūšių vertybinių popierių REPO sandorius - fondų investicinių vienetų ir obligacijų.
„Obligacijų, kaip matyti banko parengtoje nuostolių lentelėje, garantijos koeficientas buvo peržengtas net praėjusių metų pabaigoje ar šių pradžioje, - aiškino verslininkas. - 2008 metų spalio 9 dieną pardavęs vertybinius popierius bankas užfiksavo iki 400 tūkst. litų padidėjusius nuostolius ir reikalauja juos padengti. Taigi mano bendri nuostoliai dabar yra 2,4 mln. litų.“
Pataria kreiptis į teismą
Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentas jau gavo uostamiesčio verslininko skundą, rengia jam atsakymą. Sprendžiant iš LŽ pokalbio su departamento direktoriumi Kazimieru Ramonu, Lietuvos bankas vargu ar padės išspręsti tarp banko ir verslininko kilusį konfliktą.
„Šitas klausimas nepatenka į mūsų kompetenciją, - paaiškino K.Ramonas. - Aš tikrai suprantu žmogų, situacija labai bjauri. REPO sandoriai atliekami remiantis sutartimis tarp tų dviejų šalių. Ir viena, ir kita sandorio šalis prisiima tam tikrą riziką. Jeigu žmogus mano, kad yra teisus, o bankas pažeidė jo interesus, jis gali kreiptis į teismą.“
SEB Finansų rinkų departamento direktorius Evaldas Čepulis neįžvelgia banko kaltės, kad verslininkas prarado didžiulę sumą ir dar liko skolingas bankui.
„Klientas, matyt, tikėjosi iš banko ne tos paslaugos, kurią gavo. Jam niekaip nebuvo leista suprasti, kad bankas stebės jo investicijų ir paskolos santykį. Teigimas, kad bankas nepranešė laiku, jog nuvertėjo popieriai, iš principo yra neteisingas, - tvirtino E.Čepulis. - Popieriai nuvertėjo todėl, kad investuotojas turėjo tų popierių ir priėmė sprendimą investuoti į tas rinkas. Pats REPO sandoris neturi jokių finansinių rezultatų, tai viena iš skolinimo formų. Bankai kiekvieną dieną skaičiuoja popierių vertę įvertindami užstatą, sprendžia, ar klientas sugebės grąžinti paskolą. Jeigu bankas abejoja, pareikalauja papildomo užstato. Šiuo atveju klientas buvo stiprus finansiškai, gana stambiai investavęs, o vertybinių popierių vertė krito labai greitai. REPO sandoriai - tai viena iš alternatyvų greitai gauti pinigų. Bet ji pavojinga, kai krenta vertybinių popierių vertė, o skola bankui lieka. Per laikotarpį nuo 2006 metų žmonės labai daug užsidirbo investavę į vertybinius popierius. Tačiau investavusieji į Rusijos, Kinijos rinkų akcijas, kurios labiausiai nukrito, šiandien yra pralošę.“
Vertybinių popierių komisijos Teisės ir priežiūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Jovita Sutkutė patvirtino, kad komisija gavo verslininko skundą ir jis nagrinėjamas.
„Skundas dar neišnagrinėtas, komisijos pozicija tuo konkrečiu atveju nėra suformuluota, - paaiškino J.Sutkutė. - O kalbant apie REPO sandorius, jų specifika tokia, kad klientas trumpam laikotarpiui parduoda bankui savo vertybinius popierius ir už tai gauna pinigų. Esminis tokių sandorių požymis tas, kad atpirkimo kaina nustatoma iš anksto. Jeigu sutartyje bankas arba finansų makleriai įsipareigojo pranešinėti apie vertybinių popierių kainos pokyčius, tada nepranešimas yra pažeidimas, rodantis, kad bankas elgėsi nesąžiningai kliento atžvilgiu. O jeigu sutartyje nustatyta, kad vertybinių popierių vertę stebi pats klientas, tokiu atveju kaltinti banko nesąžiningumu negalima.“
Pinigai liko banke
„Vertybinius popierius pirkau iš SEB pasiskolintų pinigų, juos pardavė tas pats SEB bankas, - aiškino Vytautas O. - Aš niekur tų pinigų iš banko neišnešiau. Pinigų, nesvarbu, kiek būtų pakilusi vertybinių popierių kaina, niekada neišėmiau, o nupirkdavau naujų vertybinių popierių. Iš viso bankui buvo užstatyta vertybinių popierių už 2 mln. litų. Aš prisiimu nemažą dalį rizikos, nes investavau į vertybinius popierius, todėl žalą vertinu 1,16 mln. litų. Jeigu bankas būtų pareikalavęs iš manęs garantinės įmokos iš karto, kai tik nuvertėjo pirmasis vertybinių popierių paketas, aš būčiau visą portfelį pardavęs ir praradęs 700 ar 800 tūkst. litų. Bet būčiau nepatyręs nuostolių. Teisme sieksiu prisiteisti tą sumą, kurią praradau, nes bankas man laiku nepranešė apie garantinę įmoką. O tie 400 tūkst. litų, kurių iš manęs reikalauja bankas už jo patirtus nuostolius, yra visiškas absurdas.“
Milijonus praradęs verslininkas teigia, kad yra daugybė tokių nukentėjusių žmonių, bet dauguma jų bent jau liko neskolingi bankui, nes laiku sulaukė perspėjimo dėl garantinės įmokos. O jo finansams, kad ir absurdiškai skamba, pakenkė tai, jog bankas pasitikėjo klientu ir jo mokumu.
Rūta Skatikaitė
