Jūros dugne tebetūno tūkstančiai iprito bombų, kurių apvalkalas baigia sudilti, „svetimšaliai“ jūros gyvūnai naikina vietinius, o gydytojai primygtinai rekomenduoja nevalgyti Baltijos menkių kepenėlių.
Apsupta šalių, kuriose išvystyta ekonomika ir žemės ūkis, Baltijos jūra, ją tiriančių mokslininkų teigimu, viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Ji kenčia nuo cheminių ir sintetinių medžiagų, naftos produktų, kurie į jūros vandenį patenka iš laivų, uostų, terminalų.
„Įvairių kenksmingų junginių koncentracija Baltijos jūroje yra gerokai didesnė, negu Atlanto vandenyne ar Šiaurės jūroje. O užterštumas kai kuriais radionuklidais Baltijoje – didžiausias pasaulyje“, – tvirtina Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos vadovė Janina Baršienė.
Tai negi mūsų mylima jūra – ant ekologinės katastrofos slenksčio?
Trečiojo reicho palikimas
Viešai skelbiama, kad vien 1947 metais nuo birželio 2 iki gruodžio 28 dienos Baltijos jūroje buvo nuskandinta 35 tonos cheminių ginklų. Dar 5 tonos atgulė jūros dugne už 65–70 mylių į pietvakarius nuo Liepojos uosto, 30 tonų – piečiau Kristianseno salos, į vakarus nuo Danijai priklausančios Bornholmo salos.
Cheminiai ginklai (apie 240 tūkst. tonų) 1945 metų pabaigoje–1946 metų pradžioje buvo pergabeni į laikinas saugyklas netoli Vokietijos Kylio bei Olandijos Emdeno uostų. Ten pat buvo suvežti ir pasenę vokiečių bei anglų laivai, bei visos Europos laivai, rimtai nukentėję per bombardavimus. Skaičiuojama, kad šešiose Europos akvatorijose jūros dugne liko gulėti daugiau kaip 300 tūkst. tonų cheminės ginkluotės.
Dar 120 tūkst. tonų cheminių ginklų ilsisi nenustatytose Atlanto vandenyno vietose ir vakarinėje Lamanšo sąsiaurio dalyje. Aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1200 kv. km plote, kurio mažiau kaip dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai.
Uždelsto veikimo ekologinė bomba tiksi
Galima sutikti arba nesutikti su visuomenę gąsdinančiais ekologais, bet faktas lieka faktu: danų žvejai iki iš jūros ištraukia aviacijos bombų bei statinių ar net cisternų su ipritu, kuris itin toksiškas lieka ilgus dešimtmečius. Aukščiausiai pavojingumo klasei priskiriamas cheminis ginklas patekęs ant odos sukelia nudegimus ir ilgai negyjančias žaizdas, o įkvėptos iprito dujos pažeidžia kvėpavimo takus ir plaučius – dusina ir nudegina kvėpavimo takų gleivines.
Sveikatai pavojingi chemikalai gali kauptis augaluose, zooplanktone ir žuvyse. Pavyzdžiui, 1990 metų kovą Baltosios jūros pakrantėje buvo rasta dešimtys tūkstančių žuvusių krabų bei midijų, daugiau kaip 6 tūkst. jūros žvaigždžių. Tyrimai parodė, kad beveik visi jūros gyventojai žuvo nuo iprito.
Todėl dauguma mokslininkų sutinka, jog Baltijos jūros dugne slypintis karo „palikimas“ – milžiniška uždelsto veikimo ekologinė bomba.
Jūroje nuskandinti cheminiai ginklai J. Baršienės teigimu, pavojingi jau vien dėl to, kad tiksliai nežinoma, kur jie palaidoti. Anot jos, dažniausiai kalbama apie dvi vietas – į šiaurės rytus nuo Bornholmo ir Gotlando įdubą. Tačiau keli tūkst. tonų cheminių ginklų esą palaidota kitoje Bornholmo pusėje ir vadinamojoje Sąsiaurio jūroje Danijos vandenyse.
Bornholmo zona: žuvingiausia ir pavojingiausia
Anot J. Baršienės, Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos, kuri jau 12 metų tiria aplinkos genotoksiškumą Baltijos, Šiaurės, Barenco, Kaspijos jūrose bei Atlanto vandenyne, duomenimis, labiausiai užteršta Baltijos dalis – būtent Bornholmo zona.
„Taršos požiūriu pavojingiausia yra žuvingiausioji – Bornholmo zona. Šioje zonoje aplinkos genotoksiškumas tiriamas nuo 2001 metų. Bet nuo 2009 metų (po to kai prasidėjo 2008-2010 metais Baltijos jūroje vykdyta sprogmenų valymo programa), kituose šios jūros regionuose mes fiksuojame genotoksiškumo padidėjimą dešimtimis kartų, o čia kai kurie parametrai iki poros šimtų kartų didesni“, – atskleidžia mokslininkė.
Kitoje potencialiai pavojingoje vietoje – Gotlando įduboje, kurią tyrinėjo ir Lietuvos mokslininkai, cheminiai ginklai slypi labai giliai. Todėl, teigia J. Baršienė, jeigu ten nebus judinamos dugno nuosėdos, nebus tiesiami vamzdynai ar kiti inžinieriniai tinklai, galima tikėtis, kad jokia nelaimė neištiks.
„Toje bedeguonėje gelmėje iki 2010 metų buvo ramu, – teigė ji. Tačiau 2011 metais ir čia žuvys buvo genetiškai labai pažeistos. „Jeigu atsiranda genetiniai efektai, dėl jų gali būti pažeidžiami biocheminiai, fiziologiniai, imunologiniai procesai, gali vystytis vėžiniai susirgimai“, – pridūrė J. Baršienė.
Dėl Nord Stream tiesimo, pavojus padidėjo
Kalbėdama apie jūros dugne palaidoto cheminio ginklo galimai keliamus pavojus, apie kuriuos liudija nepageidautinų genetinių pokyčių gausėjimas, J. Baršienė prisipažįsta ilgą laiką maniusi, kad didelių nemalonumų ištikti negali.
„Iki 2008 metų cheminio ginklo zoną aš laikiau gana nepavojinga. Atrodė, kad didelio pavojaus neatsiras ir tiesiant dujotiekį. Deja, nuo 2010 metų Bornholmo zonoje genotoksiškumas labai padidėjo. O 2011metų pabaigoje ir 2012 metų pradžioje atliktų tyrimų rezultatai parodė didžiulę genetinę riziką cheminio ginklo palaidojimo vietose. Genotoksiškumo lygis žuvyse leidžia manyti, kad ten vis dėlto buvo išjudinti labai dideli teršalų kiekiai, nes tokio lygmens genetiniai pažeidimai be aplinkoje esančių teršalų poveikio negalėtų atsirasti“, – kalbėjo J. Baršienė.
Ginklų apvalkalų „galiojimo laikas“ baigiasi
„Aptikome ryšį tarp genotoksiškumo padidėjimo ir nuskandintos cheminės ginkluotės: kur tik yra pažymėta cheminio ginklo vieta, ten nuo 2010 metų mes nustatome akivaizdų genetinių pažeidimų padidėjimą“, – sako J. Baršienė.
„Nebūna taip, kad nuodingos medžiagos iš nuskandintų ginklų išsiskirtų staiga – tai labai ilgas procesas. Jau dabar apie 80 proc. tos cheminės ginkluotės yra apėmusi korozija. O viena iš Suomijos ir Danijos mokslininkų prognozių sako, kad būtent šis dešimtmetis bus pats aktyviausias cheminio ginklo sklidimo į aplinką laikotarpis. Paprasčiausiai, baigiasi jų apvalkalų „galiojimo laikas“. Mokslininkai modeliavo, kokia kryptimi teršalai gali sklisti, ir kaip tik ten mes nustatome padidėjusį genotoksiškumą“, – pasakojo J. Baršienė.
Mokslininkė aiškino, kad cheminio ginklo komponentai ne tik toksiški, bet ir kancerogeniški. Kol karo palikimas ramiai guli jūros dugne, išsiskyrusios nuodingos medžiagos pasklinda artimoje aplinkoje. Išjudinti jas, kad pasklistų didesniame plote, galėjo ir srovės, ir dujotiekio tiesėjai, ir kita technogeninė intervencija.
Bet prie Baltijos yra tik viena kita laboratorija, kuri gali tiksliai identifikuoti gamtoje sklindančius cheminio ginklo komponentus – viena jų Suomijoje, dar viena laboratorija yra Lenkijoje. Suomiai ir nustatė, kad iš ginkluotės išsiskiria kenksmingos medžiagos, sklindančios kur kas plačiau negu jų palaidojimo vietos. Dėl srovių ir dugno nuosėdų ypatumų jūroje jos pasiskirsto dėmėmis.
Jūros dugno geriau neliesti
Anot J. Baršienės, sunku pasakyti, judinti ar nejudinti tuos dugne gulinčius konteinerius ir kitą karo palikimą. Ji mananti, kad Baltijos jūros dugno Bornholmo palaidojimo zonoje geriau neliesti.
„Bet jūrinė industrija vystosi, tad vyks ir technogeniniai darbai. Tačiau surankioti visų nuskandintų cheminio ginklo talpų praktiškai neįmanoma. Todėl ir kyla pavojus, kad kenksmingos medžiagos pasklis aplinkoje“, – pabrėžia tyrinėtoja.
Paklausta, kaip galima būtų nukenksminti pavojingą antrojo pasaulinio karo palikimą, J. Baršienė sako, kad yra kelios technologijos.
„Pavyzdžiui, Japonijoje cheminę ginkluotę ar kitus sprogstamuosius įtaisus iš jūros iškelia robotai, įdeda į specialius daugiasienius konteinerius ir juose sprogdina. Bet Baltijoje, pavyzdžiui, minos sprogdinamos vietoje. Gal japonų technologija aplink Baltiją esančioms šalims per brangi? Be to, po sprogdinimo į aplinką išmetami nitrojunginiai. Jie irgi labai žalingi, todėl problema rimta, – aiškina J. Baršienė. – Kita vertus, Baltija tiesiog „prikamšyta“ ir kitokių sprogstamųjų įtaisų, todėl naudoti japonų technologiją būtų daug saugiau“.
Vis dėlto perspektyvos, anot jos, anaiptol ne niūrios. Neseniai skirtas finansavimas europiniam projektui, kuriame Suomijos, Danijos, Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos specialistai kartu nagrinės cheminio ginklo keliamą riziką Baltijos jūroje bei tirs, kaip pati gamta neutralizuoja šiuos teršalus.
Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos vadovė Janina Baršienė, paklausta, ar labai užterštos Baltijos žuvys, pripažino: ,,Kai kurių valgyti nerekomenduočiau“. Apie tai – kitoje straipsnio dalyje.
