Savivalda Lietuvoje ir vėl liko beveik nereformuota. Noro keistis neparodė nei Seimas, nei prezidentė.
„Partijos tapo „Lietuvos mažosiomis kunigaikštystėmis“ su savo suvereniais tikslais ir interesais“, „valdžią Lietuvoje uzurpavo partijos“ – tai šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai. Daugiau dirbti ir mažiau kalbėti raginanti šalies vadovė metiniame pranešime pripažino, kad nusivylimas politikais ir politika yra milžiniškas. Ji ragino keistis.
Progų keistis iš tiesų buvo: Seimas svarstė tiesioginių merų rinkimų idėją, koregavo savivaldos rinkimų tvarką. Tačiau prezidentė be didelių diskusijų ir nieko kito nepasiūliusi pritarė viskam, ką galiausiai nusprendė Seimas: tiesiogiai merų nerinksime, vietos valdžios rinkimų sistema iš esmės nebus reformuota.
Tad kodėl didelio piliečių pasitikėjimo apgaubta prezidentė, užuot paraginusi ir įkvėpusi rinkėjus aktyviai dalyvauti rinkimuose, paskatinusi diskusijas, apsiriboja vien partijų kritika iš tribūnos? Ar tai nėra politinis tuščiažodžiavimas, skatinantis dar didesnį piliečių nusivylimą?
Sąrašai – kaip pelkė
Partijos savivaldos rinkimuose pateikia kandidatų sąrašus. Rinkėjai gali nurodyti, kuriuos penkis pasirinktos partijos kandidatus jie nori matyti sąrašo pradžioje. Tačiau tokia reitingavimo sistema, kaip parodė ir Seimo rinkimai, nelabai „veža“, mat šia galimybe pasinaudojo tik kiek daugiau nei trečdalis rinkėjų.
Dabartinę Vilniaus tarybą rinko per 177 tūkst. gyventojų. Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą pasirinko 32 tūkst. vilniečių. Tačiau Kęstutį Masiulį, tuometį sąrašo lyderį, įvertino vos 20 tūkst. rinkėjų, dabartinį sostinės merą, įrašytą sąraše septintu numeriu, Vilių Navicką – kiek mažiau nei 4 tūkst. vilniečių. Algis Ramanauskas, kuris sąraše buvo įrašytas penktu numeriu, sulaukė maždaug 12,5 tūkst. miestiečių dėmesio.
Ydinga tai, kad rinkėjo sprendimas partijos sąrašo nereitinguoti – neįrašyti penkių kandidatų numerių – pagal įstatymą nėra laikomas pritarimu partijos pateiktai kandidatų eilei. Kitaip tariant, kas bus sąrašo lyderiai, gali nuspręsti labai nedidelė rinkėjų dalis.
Ne paslaptis, kad vieta kandidatų sąraše priklauso nuo to, kiek kandidatas dosniai remia partiją. Pavyzdžiui, sostinės meras V. Navickas ne tik rėmė partiją, bet dar ir atseikėjo TS-LKD lyderio Andriaus Kubiliaus žmonos vadovaujamam fondui.
Niekada negali žinoti
Partijų kandidatų sąrašų priekyje dažniausiai puikuojasi Seimo narių, žinomų visuomenės veikėjų pavardės. Tačiau tai tik masalas rinkėjams, mat iškovoto mandato jie dažniausiai atsisako, o į tarybas patenka sąrašo viduryje išsirikiavę kartais niekam nežinomi veikėjai. Juolab niekada negali žinoti, ar išrinktas į savivaldą politikas ateityje nenuspręs pasitraukti.
Rolandas Paksas, Artūras Zuokas, Stasys Šedbaras, Petras Auštrevičius, K. Masiulis – didžiųjų partijų lyderiai, prieš pustrečių metų išrinkti į Vilniaus tarybą, šiandien joje nedirba.
Seimas ir prezidentė turėjo galimybę plėtoti demokratiją, į savivaldos rinkimus pritraukti daugiau rinkėjų, padidinti pasitikėjimą politikais. Buvo galima priversti partijas atsakingiau siūlyti kandidatus. Tačiau galimybės ir vėl liko neišnaudotos.
