Lietuvos premjeras Andrius Kubilius per Moldovos televiziją agitavo už vieną iš politinių partijų, dalyvavusių tos šalies parlamento rinkimuose. Įrašas Moldovoje buvo parodytas, berods, balandžio pradžioje.
Pats A. Kubilius ir jo bendrapartiečiai iš Tėvynės Sąjungos – Krikščionių demokratų partijos nemano, kad tai buvo tarptautinis akibrokštas.
Opozicijos atstovai galvoja priešingai. Argumentai ramstomi pavyzdžiais. Atvejis, kurį dabar daug kas prisimena: 2004-aisiais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Ukrainos prezidento rinkimuose pasisakė už Viktorą Janukovičių. Lietuvoje ir pasaulyje tokia agitacija daugelio buvo įvertinta kaip Rusijos kišimąsi į Ukrainos vidaus reikalus. Bet „Rusija“ ir „Ukraina“ – ne tie žodžiai, kurie kai kuriems mūsų politikams padėtų lengviau suprasti akibrokšto esmę. Lietuvos konservatoriams ir krikdemams aiškesnis toks klausimas: kas būtų buvę, jeigu dabartinis Švedijos premjeras Fredrikas Reinfeldtas kaip privatus asmuo ir Moderatų partijos vadovas praėjusiuose Seimo rinkimuose būtų per Lietuvos televiziją agitavęs, tarkime, už Liberalų sąjūdį? Tikėtina, kad konservatoriai būtų išreiškę bent jau nusistebėjimą.
Manau, kad kaip nepartinis pilietis aš irgi turiu teisę įvertinti šį iškalbingą A. Kubiliaus veiklos epizodą. Išsakysiu kelias jo įkvėptas replikas. Visų pirma, tik labai savimi pasitikintis žmogus gali veltis į Moldovos, bene skurdžiausios Europos šalies, reikalus. Vidinių ir išorinių Moldovos problemų mazgas tampa vis painesnis. ES narė Rumunija rengiasi priimti įstatymą, kuris bent ketvirčiui Moldovos gyventojų palengvins Rumunijos pilietybės gavimą. Kažin, kokias tarptautines krizes tai sukels, kokius gaisrus teks gesinti Lietuvos atstovams? Tarkime, atvyks į Moldovą naujai išrinktas Lietuvos prezidentas ar prezidentė ir sulauks A. Kubiliui skirto klausimo: ar jūs vis dar agituojate už vietinius krikščionis demokratus?
Atvirai pasakius, ne Moldova man rūpi. Ne itin žvalaus ir, atrodo, savo povyzai abejingo Lietuvos Premjero angliškai sakyta kalbelė sustiprino mano nuogąstavimą, kad aukščiausi šalies pareigūnai yra įsijungę vidinius autopilotus – darbų ir problemų gausa veda prie to, kad daugelis dalykų daroma atsainiai, netgi automatiškai. Nekyla abejonių, kad Premjeras dirba daug, kad bendrauja su daugybe žmonių ir kartais nelabai susimąsto dėl to, apie ką pats kalba į jam pakištą mikrofoną. Pervargimo ženklai ant kaktos parašyti ne tik Premjerui, bet ir kitiems šalies vadovams. Taigi rūpestis kyla ne dėl Moldovos ar A. Kubiliaus pasisakymo sukeltų diplomatinių nepatogumų, o dėl autopilotu valdomos Lietuvos.
Kita mano replika susijusi su 63 mln. litų, kurie iššvaistyti šalies įvaizdžio formavimui. Valstybės kontrolės įvertintu faktu pasipiktino ir A. Kubilius. Manyčiau, kad už trečdalį šios sumos buvo galima gerą dešimtmetį išlaikyti solidų tinklalapį, ne ką prastesnį nei rusiškoji smegenų plovykla „Regnum.ru“. Ir per tą lietuvišką kanalą kokia nors pokomunistinėse erdvėse lengvai suprantama kalba skleisti gerąją žinią apie Lietuvos kelią į Europos Sąjungą, NATO, apie Lietuvos siekį užveisti ąžuolynus Afganistane ir panašiai. Tokią propagandą varo visos valstybės, vykdančios ar vaizduojančios, kad vykdo užsienio politiką. Tačiau turime tai, ką turime – pavyzdžiui, Moldovoje pasakymas „Lietuvos ranka“ dabar primins ne europietišką tinklalapį, bet smagiai sukamus A. Kubiliaus nykščius.
