Įsilinguojančiame aukštojo mokslo vadinamosios reformos šurmulyje primirštama, jog aukštasis mokslas reformuojamas jau gerą dešimtmetį.
Atskaitos tašku laikytinas Lietuvos aukštųjų mokyklų suuniversitetinimo vajus, kuris, kaip dabar aiškėja, paskatino aukštojo mokslo smukimą. Kai aplenki Europą universitetais kvadratiniame kilometre, neturėdamas jiems nei reikiamos kvalifikacijos mokslininkų bei dėstytojų, nei deramų finansų, tai kitokio rezultato gali tikėtis tik sovietinės akademinės nomenklatūros auklėtiniai, kuriems svarbiausia buvo vaizduoti universitetus ir nemenkai iš to vaizdavimo pelnytis. Galime džiūgauti, jog Lietuvoj paskatinom krizes anksčiau, nei prasidėjo pasaulinė ekonominė, o dabar su pasauline žengiame koja kojon, praturtindami ją savais finansiniais vadybiniais sumanymais.
Atrodytų, imantis naujos aukštojo mokslo reformos, kuria siekiama iš esmės reformuoti jau sykį iš esmės reformuotą aukštąjį mokslą, derėtų įvertinti, kas ir kaip buvo padaryta, kiek visa tai kainavo, ir pabandyti suvokti, kodėl kapanojamės tokiuose apgailėtinuose laimėjimuose. Tačiau norinčių prisiminti didįjį aukštųjų mokyklų universitetinimo projektą – negirdėti. Juolab niekas negeidauja anos reformatoriškos veiklos vertinimo. Tačiau ir be didelių svarstymų bei auditų vieną išvadą galima padaryti – juk jei dabartiniai reformatoriai aiškina išvesią aukštąjį mokslą iš gilios krizės, o ją pripažįsta ir numatytos reformos kritikai, tai anoji reforma ir visa reformatoriška aukštųjų mokyklų administratorių, taip pat Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnų veikla vertintina blogai. Tokia išvada verste verčia kelti klausimą – o kas toje ministerijoje kuravo aną projektą ir vykdė vėlesnę reformatorišką veiklą? Tuos didžiavyrius ir didžmotes derėtų žinoti bent jau dėl to, kad ir dabartinės reformos vairalazdės nepatektų į jų rankas. Tie valdininkai nepaprastai įgudę pelnytis iš reformoms skiriamų šimtų milijonų – jiems svarbu, kad reformos niekaip nesiliautų. Juk naivu būtų manyti, kad gerą dešimtmetį varę aukštąjį mokslą žemyn jie savo galvose aptiks neįtikėtinus išminties klodus ir pakels mūsų universitetus į pasigėrėtinas aukštumas. Tačiau patikimiausiais toje ministerijoje kaip tik ir laikomi reformų užgrūdinti ir pinigų srautus įgudę tvarkyti veikėjai, kurie jau ir viešai nebesidrovi valiūkiškai prisipažinti nežiną, kas tas mokslas, kurį reikia reformuoti.
Reformuojamas buvo ne tik aukštasis mokslas, bet ir švietimo sistema. Prieš kurį laiką pati Švietimo ir mokslo ministerija pripažino, jog ar tik ne septynerius metus veikusi vyresniųjų klasių mokinių profiliavimo sistema nepasiteisino. Baigiantys mokyklą abiturientai laikė prieš kelerius metus pasirinktų dalykų egzaminus, tad jau niekaip nebegalėjo apsigalvoję stoti į „neprofilinę“ specialybę. Niekas negalėjo ir iki šiol negali paaiškinti, kodėl tėvai savo vaikams sugalvoja tokią jų likimus laužančią ir studijų pasirinkimo galimybes ribojančią tvarką, kuri vainikuoja visus 12 mokykloje praleistų metų? Kodėl nelaikiusiam vienų ar kitų baigiamųjų egzaminų nesudaromos galimybės laikyti tų specialybių stojamuosius? Drįstu manyti, kad švietimo sistemoje šitaip veikė mūsų tautą apnikęs savinaikos slogutis – juk ir pagal tarptautinių tyrimų išvadas esame visuomenė, kurioje vaikai jaučiasi labiausiai nesaugūs ir patiria daugiausiai smurto, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Tokioje šalyje jokia gyvenimo sritis negali būti išimtis – toks yra mūsų neoliberalų deklaruojamas teisingumo principas. Laužome vaikus mokykloje, laužysim juos ir universitetuose – tegul išsiugdo laisvajai rinkai reikalingo „lankstumo“.
Į aukštųjų mokyklų universitetinimo vajų verta pažvelgti įdėmiau – juk jis nulėmė ir dabartinę mūsų aukštojo mokslo būklę. Kodėl buvo sumanyta visas aukštąsias mokyklas pervardyti universitetais? Gal manyta, jog pervardijimas jau savaime pagerins mokymo kokybę, pedagoginius institutus vienu ypu pavers Vilniaus universitetui prilygstančiomis aukštosiomis mokyklomis? Tarp reformatorių tokių naivuolių nebuvo. Jokių kitokių – vien savanaudiškos paskatos. Universiteto pavadinimas, vadinasi, ir statusas leidžia reikalauti iš valstybės ir universitetinio finansavimo, o sykiu padeda užmegzti bei plėtoti tarptautinius universitetinius ryšius, kurie teikia papildomas galimybes didinti visokį asmeninį kapitalą.
Mūsų politikai, valdininkai ir akademinė nomenklatūra sovietmečiu buvo išsiugdžiusi sugebėjimą atrodyti taip, kaip valdžiai reikia. Dabar tą sugebėjimą galima buvo pritaikyti savo naudai – atrodyti taip, kaip patiems reikia, ir iš to vaizduojamo vaizdinio gerai pelnytis. Niekam net į galvą neatėjo svarstyti, ar Lietuvoje esama tiek mokslininkų, daktarų bei profesorių, kad būtų galima laiduoti deramą universitetinį išsilavinimą tokioje daugybėje universitetų. Nesvarstyta dėl to, kad visiems buvo aišku – nėra tokių pajėgų. Tačiau išeitis labai paprasta – juk vienas habilituotas daktaras, profesorius ar docentas, o tokių universitetams labiausiai reikėjo, gali sėkmingai dirbti keliuose universitetuose. Nesvarbu – kaip, svarbu įrašytas dokumentuose ir algalapiuose. Tad ir akademiniam elitui atsirado gundanti galimybė gerokai prisidurti prie varganų atlyginimų. Ką jau kalbėti apie padidėjusį savo vertės ir reikalingumo pojūtį. Kur čia begalvosi apie mokymo kokybę, profesorių ir docentų darbo sutvarkymą taip, kad jų protas būtų išlaisvintas universitetams būtinai mokslinei veiklai, iš kurios kiltų naujos mokymo programos.
Jau pradiniame anos reformos etape buvo aišku, kad valstybė nepajėgs universitetiškai finansuoti visų vaizduojamųjų universitetų. Tačiau reformatoriams svarbu buvo nedidelio valdininkų ir akademinio elito bei administratorių sluoksnio interesai. Skundžiantis lėšų stoka administracijos atlyginimai ir kitokios išlaidos didėjo kaip ant mielių. Valdininkija leido tam sluoksneliui turtėti, tačiau aukštojo mokslo valdymą ėmė į savo rankas. Susiklosčiusiame valdymo modelyje apie realią universitetų autonomiją nebuvo galvojama. Šiuo metu valdyti ruošiamasi per vadinamuosius patikimus „socialinius partnerius“, kuriems taip pat bus leista pasipelnyti iš aukštajam mokslui skirtų lėšų. Lietuvoje nėra jokios socialinės partnerystės nei tokios partnerystės kultūros, grindžiamos atsakingumu ir visuomenės interesų puoselėjimu, o vien manipuliacinis asmeninių, grupinių ir administracinių interesų derinimas.
Aukštajam mokslui vis labiau trūkstant lėšų universitetai ėmė užsidirbinėti iš mokamų studijų. Juo daugiau tokių studijų, juo daugiau uždarbio. Tačiau juo daugiau mokamo vakarinio bei neakivaizdinio mokslo, juo menkesnis universitetinis mokymas. Mokymo kokybė nesvarbu, nes svarbiausia – iki baigimo išlaikyti visus įstojusius į mokamas vietas. Jau dabar universitetų biudžete studentų įmokos – apie pusė lėšų. Šiuo atžvilgiu gerokai lenkiame geriausius pasaulio universitetus. O juk studentų mokesčių naštą dar ruošiamasi didinti. Tad, kaip jau įprasta, buvusi sovietinė nomenklatūra ir jos išauklėta valdininkija pasirodo esanti neoliberalesnė už pačias neoliberaliausias Jungtines Valstijas, kurioje plėtojama socialinė partnerystė, o valdantysis elitai gerai suvokia ir įtvirtina nacionalinius interesus aukštojo mokslo srityje.
Aukštojo mokslo valdininkija tyliai pripažįsta universitetinimą buvus nekokiu sumanymu. Šitokią išvadą leidžia daryti kalbos apie vieno nacionalinio universiteto kūrimą. Tai būtų tarsi „grįžimas“ į ankstesnę padėtį – vienas tikras Vilniaus universitetas. Dabar – universitetų universitetas. Tačiau irgi nekalbama nei apie realius būdus gerinti mokymo kokybę, nei apie kitų universitetų susaistymą su regioninės politikos gairėmis. Girdime vien propagandinį triukšmą, kuriame vyrauja žinia apie „krepšelizaciją“ ir studentų labui jiems užmetamą paskolų apynasrį. Propagandistų – nuo ministro ir viceministrų iki ministerijos departamentų klerkų tikslas yra nuslėpti pagrindinį interesą – išplėsti kreditavimo rinką ir jos įkaitais paversti didelę dalį jaunimo. Kredito jungą tempiantis jaunimas daug paklusnesnis, apdairesnis, valdomesnis, kitaip tariant, parankesnis politinei korupcinei sistemai.
