Taigi, stengsiuosi trumpai atsakyti į pono Vilio Normano "atsakymą" į mano straipsnį, žodį "atsakymas" rašau su kabutėmis todėl, kad tai, ką rašo ponas Vilis, nėra atsakymas, tai labai laisva interpretacija, kuri ne vienoje vietoje tiesiog neatitinka tikrovės. Stengdamasis nebūti toks nenuoseklus ir netikslus, kaip kritikuojantis mane žmogus, pateiksiu pono Vilio citatas ir iš karto bandysiu į jas argumentuotai atsakyti.
Ponas Vilis Normanas teigia: "Julius Panka įžvelgia didelę neteisybę, kad Lietuvoje aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daugiau nei nekvalifikuoti darbininkai." Mano straipsnyje tokių įžvalgų tiesiog nėra. Mūsų valdžios vyrai ir moterys dažnai mėgsta kartoti, kad valstybėje būtinas solidarumas, jei ateina krizė - "susiveržti diržus" privalo visi. Tačiau kai krizė baigiasi "diržų atpalaidavimas" ištinka tik išrinktąsias, elitines kastas. Savo straipsnyje aš apskritai neanalizavau atlyginimų dydžių skirtingose profesijose, kurie nusistovėjo Lietuvoje. Straipsnyje kalbama apie prieškrizinių atlyginimų ir kai kurių išmokų neproporcingą atstatymą išrinktuosiuose sektoriuose pasibaigus krizei. Didelė dalis Lietuvos gyventojų nesupranta, kodėl atlyginimai ir išmokos buvo nurėžtos visiems beveik vienodu metu, o atstatomos selektyviai. Tačiau net ir jei kalba eitų tik apie atlyginimų dydžius ir jų skirtumus, tikrai negaliu pritarti, kad mano išvardintų kastų kvalifikacija skiriasi. Nejaugi mane kritikuojantis autorius tikrai tiki, kad mokytojų ar kritiko tekste minimų gydytojų (apie kuriuos mano tekste nebuvo nei žodžio) kvalifikacija nusileidžia teisėjų ar ministrų kvalifikacijai? O gal mūsų išrinktieji visi yra labai kvalifikuoti, ypač Seimo nariai ir jų padėjėjai, ministrai ir viceministrai? Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato jokių kvalifikacinių reikalavimų nei ministrams, nei Seimo nariams, todėl teoriškai jų išsilavinimas gali būti ir pradinis. Nieko neturiu prieš žmones, baigusius tik pradžios mokyklą, tuo labiau, kad dauguma jų jau yra garbaus amžiaus ir jų gyvenimiška patirtis ir išmintis dažnai lenkia jaunimą su keliais aukštaisiais išsilavinimais, bet Vilio Normano kvalifikacija, kaip supratau matuojama mokslais.
Toliau "atsakymo" autorius rašo: "... ir mokytojai, ir gydytojai gali emigruoti – pažiūrėsime, kur jie uždirbs daugiau. Tik neemigruoja..." Dar kartą pabrėžiu, kad gydytojų tarp mano išvardintų kastų nėra, bet jie tikrai emigruoja, tai ne kartą patvirtino ir Sveikatos apsaugos ministerija ir gydytojų organizacijos, ir ligoninių administracijos. Todėl minčių drąsą ir lakią fantaziją galime toleruoti, tačiau atviro melo, kad ir iš nežinojimo - ne. Į pono Vilio klausimą kur mokytojai ir gydytojai uždirbs daugiau galima nesunkiai atsakyti pasitelkus tokį paprastą dalyką kaip statistika. Lyginant Lietuvą su kai kuriomis Vakarų Europos valstybėmis šių profesijų atlyginimai skiriasi iki 10 kartų.
Toliau tekste galime rasti labai stebinančias mintis: "Mūsų seneliai kažkaip sugebėdavo patys užauginti labai gausias šeimas. Ir nelaukė nei valstybės, nei kitų visuomenės narių paramos." Gerbiamas oponentas tikriausiai nelabai žino, kad mūsų seneliai nemokėjo milžiniškų mokesčių valstybei, siekiančių daugiau nei pusę atlyginimo. Didžioji dalis mūsų senelių su gausiomis šeimomis gyveno kaime, kur nuo bado juos saugojo savas daržas, vištos, triušiai, kiaulės ir karvutė. Mūsų seneliai net negalėjo įsivaizduoti, kad jų anūkai kada nors turės mokėti duoklę užsienio bendrovei, kuri valdo šilumos tinklus ir neturės jokios galimybės nuo jų atsijungti. Taip pat mūsų seneliai negalėjo žinoti, kad beveik visos šalies savivaldybės įves savo gyventojams šiukšlių mokestį, net ir neteršiantiems. O jei dar mūsų seneliai būtų susidūrę su akcizais, PSD, PVM ir kitais keiksmažodžiais, tai tikriausiai jie mūsų tėvų nebūtų ryžęsi susilaukti. Šiuo metu, gyventojai moka daug mokesčių valstybei ir todėl turi teisę iš jos daug reikalauti. Tuo labiau, kad matydama demografinę situaciją valstybė pati privalo būti suinteresuota gimstamumo skatinimu ir parama jaunoms ir gausioms šeimoms.
Darosi nuoširdžiai pikta skaitant tokį teiginį: "Norint, kad visi paprasti žmonės uždirbtų daugiau, reikia kelti šalies ekonomiką – gaila, jog apie tai tautininkai nemąsto." Esu įsitikinęs, kad ponas kritikas, kaip ir daugelis kitų žmonių kartais einančių balsuoti pagal nuotaiką ir apsimetančių, kad domisi politika, tikrai neskaitė tautininkų ekonominės programos. Šios programos ekonominę dalį kūrė profesionalūs ekonomistai, joje yra labai aiškiai išdėstytos Lietuvos ekonomikos kėlimo gairės ir labai konkretus veiksmų planas, skirtas atgaivinti pramonę ir įvairias ūkio šakas. Rašant straipsnį reikia jausti atsakomybę, nes kaip mėgo sakyti mūsų seneliai "žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta".
"Žmonės turi tiek daug darbo, kiek niekada dar jo neturėjo." - Ar ponas Vilis iškrito iš medžio, ar tiesiog jam neprieinama spauda televizija ir visa kita informacija, kuri kasdien gąsdina mąstančią visuomenės dalį bedarbystės augimo mąstais. Juk tikrai ne darbo pertekliaus beveik milijonas mūsų tautiečių emigravę į visą eilę užsienio valstybių, o oficialus nedarbo rodiklis viršija 10 procentų? Ir būtent kvalifikuoti darbuotojai emigruoja negaudami čia juos tenkinančio atlyginimo arba nerasdami darbo pagal specialybę. Didžiausias bedarbių procentas yra tarp jaunimo, tarp tų žmonių, kurie yra pačiame jėgų žydėjime, kurie gali sukurti didžiausią pridėtinę vertę, jie tampa valstybės išlaikytiniais. Nejaugi mūsų jaunimas tiesiog tingi dirbti? Tikrai ne, tiesiog dėl neišmintingos ir netoliaregiškos mūsų valdžios (tos pačios, kuri priklauso aukštesniosioms kastoms ir kuriai krizė seniai baigėsi) politikos šie žmonės negali susirasti darbo.
Na, ir paskutinis pono Normano teiginys, su kuriuo kategoriškai negaliu sutikti: "Jei tautos didžiausias idealas yra tautiškumas, tai net teoriškai neįmanomas joks klestėjimas." Mūsų valstybei tautiškumas yra išlikimo pagrindas, nes ji susikūrė būtent tautiniu pagrindu. Jei kartais paskaitytumėte Lietuvos Respublikos Konstituciją, ypač jos preambulę, suprastumėte, kad Lietuvos valstybės pagrindinis tikslas būti namais mūsų mažai Tautai. Jokios kitos prasmės ši valstybė neturi. Jos egzistencija verta tik tiek, kiek ji gali būti mūsų Tautos pilimi, tvirtove, namais. Jei Lietuva nebus lietuviška, tai taps beprasmiais knygnešių ir daraktorių žygdarbiai, o savanorių ir partizanų kraujas bus tuščiai pralietas. Jei Lietuvos valstybingumo pamatu nebus tautiškumas, tai Atgimimas, Sąjūdis ir Laisvė taps tik skambiomis sąvokomis klaidžiuose geopolitiniuose pasaulio galingųjų žaidimuose, o mūsų tautiečių aukos, sudėtos ant Tautos laisvės altoriaus 1991 metų sausio 13-ąją ir liepos 31-ąją, neteks net menkiausios prasmės.
Julius Panka Tautininkų Sąjungos pirmininkas
