„Ar žemę pabučiuosi, ar mūkelę, tai lygūs bus atpūskai“, – sakydavo mūsų senoliai. Žemės šventumo kultas jų sąmonėje buvo natūralus ir savaime suprantamas. Motina maitintoja, iš kurios žmogus kyla ir jon sugrįžta, prie kurios glaudžiasi visa esybe, visa būtim, yra šventa. Todėl gerbiama, branginama ir mylima. Todėl ir ginama, dėl jos aukojamasi, nes ji – žmogiškosios egzistencijos pamatas. Žemės kultas išliko gyvas lietuvių tautoje net ir po to, kai kelios kartos tapo nuvarytos nuo žemės.
Kodėl verta kalbėti apie žmones ir idėjas laikų, kurių jau nebesiekia gyvųjų atmintis? Verta todėl, kad idėjos, jei jos gyvybingos, išlieka, nepriklausomai nuo laikų kaitos. Ne veltui sakoma, jog nauja – tai pamiršta sena.
Kokia prasmė?
Norėčiau priminti kai kurias Jono Prano Aleksos (1879-1956), ekonomisto, žemės ūkio politikos formuotojo, mąstytojo, žemės ūkio ministro (1920-1923, 1926-1935), pagaliau – šviesaus žmogaus ir ištikimo Lietuvos patrioto idėjas, kurios, mano nuomone, nors primirštos, tebėra gyvos, nėra praradusios aktualumo ir šiandieninei Lietuvai. Jų priminimas tebūnie ne vien pastanga pagerbti profesoriaus, ilgiausiai Lietuvos istorijoje žemės ūkio ministro pareigas ėjusio asmens šviesų atminimą, bet galbūt ir paskata pagalvoti, ką galėtų patarti Jonas Aleksa dabartiniams Lietuvos žemės ūkio politikos vairuotojams.
Kokio mąsto ir horizonto tai buvo asmenybė, parodo jo rašto darbų tematika ir problematika. Rengdamasis šiam pranešimui aš dar kartą peržvelgiau dvi J. Aleksos knygas: „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (1925) ir „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant“ (1933). Prašau atkreipti dėmesį į problematikos formulavimo mąstą: „tautos likimo klausimu“ ir „gyvenimo kelių beieškant“.
Vadinasi, žmogus mąstė, analizavo ir suvokė, kad tautos likimas gali būti įvairus, nebūtinai vien rožinių spalvų, kad būtina ieškoti tokių gyvenimo kelių, kurie atitiktų lietuviškas, ne vokiškas, ne lenkiškas, ne rusiškas gyvenimo reikmes, suprato, kad jo priimti sprendimai sąlygos ne vienos kartos žmonių būties ir gyvenimo kokybės turinį. Kitaip tariant, Jonas Aleksa ne aklai kopijavo tai, ką darė kaimynai, bet sprendė atsižvelgdamas į savos visuomenės istorinės raidos sąlygas, konkrečias ūkininko gyvenimo aplinkybes, jo ilgalaikes perspektyvas Lietuvoje.
Pabandykime įsivaizduoti šiandieninį politiką arba ministrą, kuris tokiu aspektu keltų klausimus ir savo sprendimus priiminėtų atsižvelgdamas į tai. Bent man – trūksta vaizduotės. Ir ne vien todėl, kad tai klausimai, įkandamai ne kiekvienam filosofui, juo labiau – ne kiekvienam žemės ūkio ministrui. Bet ir dėl to, kad gamybinis, perdėm materialus, vulgariai utilitarus požiūris į gyvenimą baigia visiškai užgožti žmogaus buvimo pasaulyje prasmę. Dėl ko aš esu? Ir kokia viso to prasmė?
Jonui Aleksai tai rūpėjo. Ne tik rūpėjo, bet jis pajėgė tai apmąstyti, suvokti tautą istorinėje perspektyvoje, daryti išvadas ir priiminėti sprendimus, pagrįstus ne vien ekonominių, bet ir socialinių, kultūrinių ir net religinių veiksnių pagrindu.
Rezultatai – priešingi
Štai tik keletas temų, parodančių Jono Aleksos mąstymo ir problemų suvokimo lauką: „Baudžiava Lietuvoje“, „Nuo baudžiavos panaikinimo ligi Didžiojo karo laikotarpis“, „Didžiojo karo metu“, „Lietuvos žemės ūkio pokarinis atsigavimas“, „Žemės reforma“, „Paralelės su Rusija ir Vakarais“, „Žemės ūkio kooperacija“, „Žemės ūkio kreditas, miškai, žemės ūkio statyba ir melioracija“, „Žemės ūkio reikalų sugretinimas su kitais mūsų krašto ekonomikos reikalais“, „Lietuvių nuostoliai istorijos eigoje“...
Dera pabrėžti, kad šiuos klausimus svarsto ir problematiką formuluoja ne istorikas, o ekonomistas, savo išvadas ir teiginius pagrįsdamas ne filologine lektūra, bet konkrečiais ūkio raidos duomenimis ir to laiko aktualijomis.
Geriau suprasti šiam politinio intelekto potencialui pamėginkime panašią perspektyvą perkelti į dabartį. Įsivaizduokime probleminių klausimų ratą: „Bolševikinė žemės reforma ir ūkio sovietizacija po Lietuvos okupacijos“, „Kolchozinė baudžiava Lietuvoje Stalino metais“, „Chruščiovinės politikos pasekmės Lietuvos žemės ūkiui“, „Lietuvos žemės ūkio eksploatacija brežneviniu laikotarpiu“, „Komunistinių Lietuvos, Lenkijos ir Rytų Vokietijos kolektyvinių ūkių transformacijos: paralelės ir skirtumai“...
Tokiomis ir panašiomis temomis, vykdant žemės ūkio pertvarką dabartiniais laikais, savo knygas turėjo rašyti, mąstyti apie lietuvių tautos likimą ir atitinkamai veikti šiuolaikiniai žemės ūkio ministrai ir jų pagalbininkai.
Ar mąstė, ar rašė, ar veikė? Stingant istorinės perspektyvos suvokimo, teisinių, gamybinių, ekonominių pasekmių keičiantis formacijoms gilesnio supratimo, o ypač – socialinio teisingumo ir atsakomybės už šimtų tūkstančių savo bendrapiliečių likimą, šiandien atsidūrėme ten, kur ir esame.
Ką pasakytų Jonas Aleksa dabar, regėdamas Lietuvoje maždaug milijoną hektarų – dvigubai daugiau, nei buvo tada žemės reformos fonde! – apleistų, krūmynais aptekusių, šalies ūkyje nenaudojamų žemių, o drauge – neberasdamas čia per pusę milijono darbingų, krašto ekonomikai gyvybiškai reikalingų, tačiau svetur duoneliauti pasklidusių lietuvių?
Viena aišku – prieškario ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos žemės reformos rezultatai – visiškai priešingi.
Nerado vietos po saule
Pirmuoju atveju didžioji visuomenės dalis buvo tinkamai motyvuota, jos lūkesčiai patenkinti. 85 proc. Lietuvos gyventuoju tada buvo valstiečiai, žemė – jiems buvo gyvenimo alfa ir omega. Gavę žemės ir sąlygas toje žemėje kurtis, veikti ir čia skleistis, jie įprasmino savo būtį ir entuziastingai ėmėsi darbo, kurį išmanė.
Antruoju atveju žemės restitucijos aktas pavirto socialine katastrofa. Žemė tapo išdalyta mažais, efektyviam ūkininkavimui netinkamais lopinėliais valstiečių palikuonims, kurie jau per dvi kartas rankose nebuvo laikę žagrės.
Sakysim, Vokietijoje netgi ūkininkų vaikai neturėjo ir neturi teisės paveldėti savo tėvų žemės, jeigu jie nėra įgiję atitinkamo išsilavinimo žemės ūkio srityje ir nėra pajėgūs bei neketina ūkininkauti.
Nenuostabu tad, kad socialiniai dabartinės žemės ūkio reformos padariniai – atitinkami: žemė tapo ne žmones motyvuojančiu ekonominio vystimosi ir socialinio atsinaujinimo faktoriumi, bet didele dalimi korupcijos, spekuliacijos ir trumpalaikės naudos objektu. Efektyvesnio žemės ūkio transformacijos perspektyva ilgiems metams buvo įšaldyta, tuo tarpu įvykdytos socialinės skriaudos mastas tik palaipsniui ima ryškėti.
Ko verta vien Žemės įstatymo pataisa, suteikusi teisę šių dienų „pateptųjų rateliui“ (t.y. tiems, kurie disponavo informacija) „kiloti“ nekilnojamąjį turtą – žemes persinešinėti į patogesnes vietas: paežeres, paupius, pamarius, pajūrį? Juk niekas čia negalvojo apie ūkininką, apie žemę dirbantį žmogų – tik apie spekuliantą ir perėjūną. Kodėl tos paaežerės ir paupupiai negalėjo likti žemę dirbančiųjų papildomų pajamų šaltiniu ir išskirtine privilegija? Daug tūkstančių iš krašto išgintų žmonių būtų radę sau vietos po gimtojo dangaus saule.
Dvi mentalinės kultūros
Toks elgesys – tai tikra klajūno žmogaus mentaliteto, kurį ypač kritikavo Jonas Aleksa, manifestacija. Garbusis profesorius pažymi, kad tokio žmogaus savivoka, gyvenimo būdas, kultūrinė tradicija ir elgesio modeliai ateina iš tolimų priešistorinių laikų, tačiau jų įspaudai atpažįstami ir šių dienų žmonių visuomenėse. Klajūno, gyvenimo perėjūno elgesio tipui jis priešpastato sėslaus žemdirbio moralinę sanklodą, jo sumanumo ir rankų darbo ištvermingai kuriamą vertę, gyvąjį pasaulį ir aplinką tausojantį prisirišimą prie žemės. Žemdirbio dorovinę kultūrą ir kūrybinį potencialą J. Aleksa vertina kur kas aukščiau.
Šiaurės Vakarų Europos kaimiečiai ūkininkai, kurio tipui profesorius priskyrė 3 Skandinavijos kraštų (Švedijos, Norvegijos, Danijos), 4 Baltijos valstybių (Lietuvos, Suomijos, Estijos ir Latvijos), Rytų ir Vakarų Prūsijos bei Šiaurės Vokietijos, iš dalies – Olandijos žemdirbius, anuomet sudarė apie 40 milijonų arba 2 procentus bendro pasaulio gyventojų skaičiaus ir užėmė apie 1 procentą bendro sausumos ploto. Šie žmonės, anot J. Aleksos, buvo glaudžiai susiję su gamta, kūrybišku darbu ir iš jo kylančia nuosavybe: „Vietos sąlygos (šiaurės klimatas ir dažniausiai nedidelio derlingumo žemė) reikalauja iš jo gana sunkaus, sistemingo ir patvaraus darbo. Ir tokiu darbu tik per ilgus metus jis gali kiek apčiuopiamiau pakleti savo gerovę. Tad auga jame didelė ištvermė darbe ir juo pasitikėjimas.“
Visai kitaip su darbu ir nuosavybe esti klajūnų, pirklių ir į grobiamuosius karo žygius linkusiose tautose. „Nuolatinis, patvarus, didelio ir maždaug vienodo įtempimo darbas ten mažai žinomas, – rašo profesorius. – Jie paprastai turi ilgus, pusiau darbo, pusiau poilsio, laikotarpius ir trumpus didelio jėgų įtempimo momentus.“ Jiems dažnai pasitaiko progų staiga gauti didelį turto kiekį. Tad į lėbavimo ar šiaip į vartojimo sritis klajūno prigimtis, autoriaus žodžiais, lengvai linksta.
Profesorius pažymi, kad klajūniško mentaliteto žmonių bendruomenėse didžiausia darbų našta tenka moteriai. Vyras renkasi sau karą, plėšikavimus, grobimus ir tik nedidelį ūkiškų darbų minimumą. Moteris – labiausiai nuvertinta. J.Aleksos žodžiais, „visiška vyro vergė, naudingiausias jo naminis gyvulys“.
Ydingi žmonių tarpusavio santykiai, iškreipta, neteisinga ekonominė tvarka, primesta kitiems dažniausiai jėga ir brutalumu, sutraukant per šimtmečius nusistovėjusius ryšius, suardant gyvenimo būdą, nusavinant svetimą turtą ir išblaškant sėsles bendruomenes, liudija aktyvią klajoklinio mentaliteto plėtrą pasaulyje. Akivaizdu, kad šioks mąstymo, veiksenos ir gyvenimo būdas nemaža dalimi lemia jau ir lietuvių tarpusavio sąveikos formas, lemia charakterį. Tokie projektai kaip „Leo LT“, visuomeninio turto išvogimas per EBSW, „Lietuvos kuro“ struktūras, skandalingi „Alitos“, „Draugystės“ privatizavimai, „flyLAL“ bankrotas, akiplėšišku įžūlumu pribloškiantys žemės sklypų „kilnojimai“ ir daugybė kitų grobiamuosius karo žygius primenančių klajokliškos sąmonės apraiškų sėslaus žemdirbio mentalinėje kultūroje visiškai nebūtų įmanomi. J. Aleksa rašo, kad toje kultūroje net spynos iki tam tikro laiko nebuvo naudojamos, nes raktą nešiotis buvo gėda, tai buvo suprantama kaip susvetimėjimo, nepasitikėjimo savo artimu ženklas.
Krizė, kaip nomadinės gyvensenos pasekmė
Nieko nuostabaus, kad šitokios nomadinės galvosenos, gyvensenos ir veiksenos pasekmė – krizė. Krizė ne tik ekonominė, bet ir politinė, socialinė, kultūrinė, dorovinė. Ir ne tik Lietuvoje.
Štai ką sako Jeanas Ziegleris, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos patariamosios tarybos narys: „Dabartinė krizė parodė tikrąjį laukinio kapitalizmo veidą. Šio pasaulio tvarka yra ne tik nešanti mirtį – ji yra absurdiška.“
Savo mintį jis čia pat pagrindžia: „Kas penkias sekundes nuo bado miršta 10-ies metų nesulaukęs vaikas, 100 tūkst. žmonių kasdien miršta iš bado arba dėl jo kilusių komplikacijų. 923 mln. žmonių, arba kas šeštas šio pasaulio gyventojas, kenčia nuo nuolatinio maisto stygiaus.“
Nuo 2000-ųjų, pasak J. Zieglerio, Vakarų pasaulio šalys tvirtina neturinčios pinigų. Tačiau 2008 m. spalio 12 d. per 3,5 valandos 27 Europos Sąjungos šalys nutarė skirti 1,7 trilijono eurų padidinti grynąjį bankų kapitalą nuo 3 iki 5 procentų bei garantuoti bankų tarpusavio skolinimąsi.
Perpus sumažinti ypač didelį skurdą ir badą bei kitoms iš šios negandos kylančioms socialinėms trečiojo pasaulio šalių reikmėms būtų pakakę 82 milijardų JAV dolerių, t.y. vos 1 proc. tos 1,7 trilijono eurų sumos. Be jų neatsirado.
O ką sakė Jonas Aleksa, 1929-1935 metų ekonominės depresijos, irgi skaudžiai palietusios Lietuvą, metu, tada kaip tik ėjęs ministro pareigas?
1933 metais jis rašė: „Dabartinė krizė – nematytai aštri ir gili. Ji palietė visą pasaulį: vienus kraštus smarkiau, kitus mažiau, bet išimčių nėra. Tokios visą pasaulį apimančios krizės dar nebuvo. Be to, kaip dabar visi pripažįsta, vyksta ne vien ekonominė, bet ir politinė, kultūrinė ir apskritai visų gyvenimo sričių krizė.“
Žemės ūkio ministras kalba taip, kad jo žodžius galima dėti į šiandienos laikraščius ir jais aiškinti dabarties pasaulio ūkio negandų priežastis: „Ekonomistai šios krizės metu pasijuto esą bejėgiai. Bemaž visos jų nukaltos ekonominės doktrinos ir „geležiniai“ dėsniai braška ir griūva it kortų nameliai. Dabar aišku, kad ūkio gyvenimo reiškinių negalima tirti ir svarstyti izoliuotai nuo viso kito gyvenimo, kad ekonominio gyvenimo dėsniai ir raida dar labai blogai pažinti, kad negalima žmogų (kad ir juodadarbį darbininką) laikyti vien ūkio objektu, juo labiau vien priedu prie mašinos. Pasaulinės ekonominės konferencijos, kaip ir vis platesnė visuomenė pradeda suprasti, kad nepajėgiama prie krizės klausimo prieiti iš esmės. <...> Per daug egoistiškai daugelis žiūri į reikalą ir per daug vien šios dienos akimis. Dažnai kitas kitą nori apsukti; stipresnis nori nuskriausti silpnesnį; vieną kalba, kitą mano, o iš viso ir mažai ką iš esmės išmano. <...> Senas Romos minių šūkis „panem et circenses“1 dabar smarkiau skamba negu seniau, ir yra išaugęs įvairesnėmis kryptimis. „Circenes“ šūkis daugelio psichologijoje dabar dažnai liečia ir politikos, ir kitas sritis. Be politinių „circenes“ daug kam būtų nuobodu gyventi. <...>
Baigdamas pažymėsiu, jog vis aiškiau matyti, kad jau artimiausioj ateity ūkio tvarkymas bus ne kapitalo turėtojų, o kitų žmonių rankose. Kūrybos ar ardybos žmonių rankose? Štai didelis dienos klausimas. <...> Smarkiai šiuose reikaluose pasireikš ir kūrėjai, ir ardytojai. Tik klausimas, kurie nulems? Ir mums, lietuviams turi rūpėti klausimas, kiek pas mus kūrėjai prašoks ardytojus?“
Stoti žemę dirbančiųjų pusėn
Po šiais žodžiais tikriausiai pasirašytų ir dabartinis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, nepaisant to, kad jie rašyti prieš 75-erius metus. Norėčiau tikėti, kad dabartinis ministras yra kūrybos, ne ardybos žmogus, kad jis gerai suvokia esminius tautos lūkesčius ir šiandienos ūkininkų padėtį.
Linkėčiau jam būti vertu savo garbiojo pirmtako, stoti pagaliau žemę dirbančiųjų ir iš šio darbo gyvenančiųjų, ne žemės spekuliantų, perpardavinėtojų ir latifundininkų pusėn. Tai bus įrodymas, kad ir jis mąsto apie lietuvių tautos likimą.
O gyvos Jono Aleksos mintys ir atlikti darbai tebūnie kelrodė kryptis visiems jo įpėdiniams, tęsti lietuviškų gyvenimo kelių paieškas visos tautos labui.
Pranešimas, skaitytas Jono Prano Aleksos 130 metų minėjime š. m. kovo 11 d. Žemės ūkio rūmuose Kaune
