1994-ieji buvo įdomūs metai: nusišovė grupės „Nirvana“ lyderis Kurtas Cobainas, iš parodos Osle piktadariai pavogė Edvardo Muncho šedevrą „Klyksmas“, žuvo legendinis Ayrtonas Senna, bet visi šitie įvykiai mano galvoje nusileidžia kitam – pasaulio futbolo čempionatui JAV.
Augau ne visai sportu besidominčioje šeimoje – tėtis kažkada žaidė šaškėmis, bandė regbį, o mamai tokie nerimti dalykai kaip sportas nerūpėjo. Dėl to su tokiu didingu sportu kaip futbolas susidurdavau tik per Europos ar pasaulio čempionatus. 1994-ieji buvo tie metai, kuriais vykusį čempionatą bent šiek tiek prisimenu, – tuomet buvau aštuonerių ir iki šiol prieš akis iškyla vaizdas, kaip po Roberto Baggio pramušto baudinio mano tėtis puola ant grindų ir iš džiaugsmo pradeda delnu daužyti į jas, taip džiaugdamasis savo palaikomų brazilų pergale. Gerai, kad jau tuomet gyvenome nuosavame name ir iš apačios negalėjo su šluota belsti pikti kaimynai.
Bet šitas vaikystės atsiminimas manęs nepadarė brazilų fanu. Nežinau, kodėl, nežinau, kaip, 1996 metų Europos ir 1998 metų pasaulio čempionate neturėjau favoritų, bet 2000-aisiais jau visa paaugliška širdim palaikiau olandus ir šiek tiek prijaučiau anglams (1996 metų kūrinys „Three Lions“ su įsimintina eilute „Football’s coming home...“ ir 1998 metų jo perdirbinys turbūt padarė savo).
Už olandus sergu ir dabar, o šita ilga prakalba turbūt skirta tiems netikėtai atsiradusiems olandų „fanams“, kurie po kiekvienos jų pergalės šiame čempionate džiaugiasi kaip pašėlę, nors turbūt prieš birželio 12-ąją galvojo, kad RvP yra tiesiog ne taip užrašyta santrumpa RSVP, o Bruno Martinsas-Indi yra mažiau žavus Bruno Marso brolis. Bet gerai – reikia ir tokių, nes dalis jų vis tiek užsikabins ir ilgesniam laikui ir jau 2016 metais Prancūzijoje žinos, kodėl ant Memphio Depay marškinėlių yra tik jo pavardė (atsakau – nes tėvas visiškai nesirūpino), o Daley Blindui viskas gerai su regėjimu, jo pavardę reikia tarti taip, kaip ir rašome.
Šita „olandiška liga“ (ne ta, kaip septintajame dešimtmetyje Nyderlanduose, kai netikėtai aptikti natūralių dujų klodai sukėlė daugiau problemų nei naudos) mane apima maždaug kas dveji metai, kai artėja koks nors čempionatas: iš naujo mokausi tarti žaidėjų pavardes, kai kurias iš jų per dvejus metus primiršęs (visada didžiausia problema yra Dirkas Kuytas – jis tai Kuitas, tai Kiuitas, tai Kautas, tai dar koks nors velnias), oranžinė spalva batų ar marškinėlių pavidalu savaime lenda prie kūno, norisi internete skaityti viską, kas susiję su olandų futbolu, Olandija, Amsterdamu, „Ajax“, „Eredivisie“, nejučia rankose atsiranda Barucho Spinozos ar Erazmo Roterdamiečio tomelis, pagaunu save guglinantį Rembrandto paveikslus arba Rafaelio van der Vaarto dabar jau buvusios žmonos nuotraukas (vis dar manau, kad turiu šansą, – DABAR JAU BUVUSI).
Iki 2010 metų, tuos keturis čempionatus, palaikyti olandus buvo gana ramu – žinojai, kad vis tiek viskas baigsis blogai: 2000 metais visą antrą kėlinį turėdami vieno žaidėjo persvarą olandai nesugebėjo įveikti italų, į 2002 metų pasaulio čempionatą išvis nesugebėjo patekti, 2004 metų Europos čempionato pusfinaly nesugebėjo įmušti nė vieno įvarčio (portugalai įsimušė sau), 2006 metais tie patys portugalai garsiajame Niurnbergo mūšyje su šešiolika geltonų kortelių ir keturiomis raudonomis išmetė maniškius jau aštuntfinalyje, 2008 metais olandai kilo aukštai, tačiau Rusija su Andrejumi Aršavinu priešakyje tą skrydį anksti nutraukė.
Bet jau 2010 metų čempionatas atrodė kaip kažkas naujo. O naujovės gąsdina. Tikėjausi, kad aštuntfinalyje pralaimės slovakams. Nepralaimėjo. Velnias – pagalvojau, negalėsiu ramiai žiūrėti čempionato. Atėjo brazilų eilė. Pasijutau gana ramiai – kas jau kas, bet brazilai tikrai išmes. Neišmetė. Nepadarė to ir Urugvajus. Gerai bent, kad ispanai sugebėjo, nes mums, olandų fanams, nereikia pergalių. Mums reikia ko nors, apie ką galėtume kalbėti dar ilgus metus, atsimindami, kuri neįvertinta rinktinė kuriais metais žaidė. Mes didžiuojamės, kad Olandija yra daugiausia kartų finale žaidusi, bet jų nelaimėjusi rinktinė, ir šių metų čempionatas, ypač jo rungtynės su Ispanija, mus, olandų fanus, išgąsdino, kad šiemet viskas gali būti kitaip. Gerai. Sėkmingai. Su laiminga pabaiga. Bet kai skaitote šias eilutes, jau žinote, kaip vertinu šitą čempionatą (rašau šias eilutes prieš pusfinalius): puiku, jeigu olandai liko ketvirti. Blogiau, jeigu treti (nes visgi laimėjo paskutines rungtynes). Gana gerai, jeigu antri ir finale pralaimėjo neteisingai. Mums, olandų fanams, patinka toks sadomazochizmas. Bet jei laimėjo... Neįdomu. Jokios dramos.
