Praėjusi savaitė baigėsi sėkminga „Maximos“ psichologine ataka prieš Lietuvos piliečius. Tai gali būti apgalvota reakcija į valdžios bandymą riboti antkainius, tuo neva demonstruojant rūpinimąsi pirkėju. Tačiau iš tikro „apie viską pagalvota“: krizės periodu, nakties laiku, kuomet žmogaus budrumas mažiausias, tiesiog buvo įgyvendintas prekybininkų siekis „mažiau vartojate – priversime vartojimą didinti“. Praeis savaitė kita ir ne vienas susivoks, kad tą naktį iš tikro grūmėsi ne dėl savęs, o dėl labdaros „Maximai“.
Savaitės vidury tie patys prekybininkai šampanu galėjo laistyti ir XV Vyriausybės šimtadienį, nes dar kartą įrodė, jog būtent jie toliau lieka politikų šeimininkais. Seimo bei ministrų kabineto nariai atatupsti traukėsi nuo išvakarėse priimtų Kainų įstatymo pataisų, ribojančių prekybos įmonių antkainius. Premjeras Andrius Kubilius teisindamasis tiesiog atkartojo savo pirmtako Gedimino Kirkilo pamėgtą frazę – atseit Vyriausybė nekalta, nes tai padarė Seimas. Antkainių reguliavimas buvo būtina priemonė stabdyti prekybininkų lupikavimą. Aišku, įstatymas turėjo būti tvarkomas toliau, bet pats principas teisingas. Tiesiog vienu šūviu buvo galima nušauti du zuikius: apginti vartotojų interesus ir smulkiesiems prekybininkams sudaryti bent minimalias galimybes atsilaikyti prieš stambiuosius (praktiškai monopolininkus). Prezidentui tenka priminti, kaip tokiais ar panašiais atvejais elgiamasi vadinamoje demokratiškiausioje ir laisviausioje šalyje JAV. 1991 m. Irako karo metu Amerikos naftos kompanijos sugalvojo pasinaudoti situacija ir pasipelnyti iš padidintos naftos produktų kainos. Valdžios reakcija į tai buvo operatyvi – priimtas sprendimas, kad visas viršpelnis keliauja į biudžetą. Visai neseniai Vyriausybei skyrus 170 milijardų dolerių pagalbą draudimo bendrovei AIG, o po to jos vadovams išsimokėjus 165 milijonų dolerių premijas, JAV Atstovų rūmai nedelsiant balsavo už įstatymą, kuriuo didelės premijos apmokestinamos 90 proc. mokesčiu (ar nevertėtų Lietuvoje tokiu procentu apmokestinti, pavyzdžiui Leo LT vadovų išeitines kompensacijas?). Tokių pavyzdžių iš JAV gyvenimo galima pateikti ne vieną. Ar ryšis Lietuvos prezidentas pasielgti amerikietiškai?
Nustebino neatsakingi verslininkų siūlymai valdžiai, pateikti praėjusią savaitę vykusiame Verslo forume. Sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo sektoriuose bei socialinės paramos srityje akivaizdžiai proteguojami tik verslo interesai. Juos įgyvendinus, eiliniams piliečiams medicinos paslaugos taptų dar sunkiau prieinamos, dar daugiau abiturientų būtų priversti rinktis mokslus užsienyje, o pedagogai dėl mažų atlyginimų ieškotis geriau apmokamo darbo arba emigruoti. Pasiūlymai socialinės paramos srityje reiškia ne ką kitą, kaip visišką Sodros bankrotą per kelis artimiausius metus, paliekant beveik pusę milijono piliečių be jokių pajamų šaltinio.
Praėjusią savaitę homoseksualų pedagogikos taikymas darželiuose šokiravo Lietuvos visuomenę. Greičiausiai panašių istorijų jau artimiausiu metu sužinosime ir daugiau. Toks rezultatas – tai nenoras principingai atskirti homoseksualų teises nuo jų agresyvios propagandos, kuria ne tik pažeidžiama LR Konstitucija, bet ir likusios visuomenės dalies teisės. Todėl homoseksualų pedagogikos diegėjai turi atsakyti už mažamečių psichologinį žalojimą. Tai rimtas testas Švietimo ir mokslo ministrui.
Tiesa, praėjusios savaitės įvykiuose vyravo ne vien tamsios spalvos. Pragiedruliais laikyčiau kalbas apie progresinio gyventojų pajamų mokesčio įvedimą. Norint valdžiai kuo skubiau išeiti iš aklavietės, progresinio principo mokesčių sistemoje taikymas tiesiog tampa būtinybe.
Tvirta ir atsakinga Liustracijos komisijos vadovo Algimanto Urmono pozicija „Šatrijos“ byloje leidžia tikėtis, jog liustracijos problema Lietuvoje pajudės iš mirties taško. Tai, kad komisija pagaliau turi principingą vadovą, teikia vilties, jog gims ir visaapimantis Liustracijos įstatymas.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
