Kas gali laiduoti, kad svarbiausi sprendimai buvo pasiekti darbo grupės derybose, o ne slaptuose Gedimino Kirkilo ir Žilvino Marcinkevičiaus susitikimuose?
Belgų siurrealistas René Magritte‘as nutapė pypkę lyg iš tabako krautuvės reklamos, o po ja užrašė: „Tai ne pypkė“. Iš tikrųjų jis buvo teisus ir sukūrė paradoksą: pypkės atvaizdas nėra pypkė.
Kas skendi dūmuose?
Kai premjeras Gediminas Kirkilas užsitraukė pypkę vienoje iš Klaipėdos kavinių, jis taip pat sukūrė paradoksą: būdamas vyriausybės ir Seimo narys pats priėmė įstatymą, draudžiantį rūkyti restoranuose, kavinėse, baruose, kitose viešojo maitinimo įstaigose, pats jį ir sulaužė. G. Kirkilo motyvas rimtas ir nuginkluojantis: „Labai įsinorėjau“. Štai kaip lengva be teptuko ir be drobės sukurti siurrealistinį paveikslą!
Bet kuriam asmeniui, pažeidusiam Tabako kontrolės įstatymą, gali būti skirta bauda. Lietuvių kalba tai vadinasi „baudos skyrimas“, išskyrus atvejį, kai atitinkama tarnyba susidomi įstatymą pažeidusiu premjeru. Jeigu baudą ketinama skirti premjerui, pasak paties G. Kirkilo, tai yra „politikavimas“.
Premjerinis triušiukas į priežiūros institucijų kilpas pastaruoju metu patenka dažnokai. Pasirodo, premjero šeima savo laiku turėjo “Lietuvos dujų” akcijų. Galbūt ir tuo metu, kai premjeras ryžtingai kovėsi už tai, kad Seimas atsisakytų sumanymo įstatymu riboti dujų tiekėjų pelną. Vyriausybės spaudos tarnyba išplatino pranešimą, kad tapęs premjeru Gediminas Kirkilas jau neturėjo jokių - nei „Krekenavos agrofirmos“, nei „Kauno audinių“, nei „Lietuvos dujų“ akcijų. Jis tik suklydęs pateikdamas deklaraciją. Tačiau faktai rodo ką kita: akcijos parduotos tik praėjus pusmečiui po to, kai G. Kirkilas tapo premjeru. Ar ne per daug tų pypkės dūmų? Melavimas ir išsisukinėjimas nepritinka politikui. Prisiminkime klasikinį atvejį, kai JAV prezidentui Clintonui nušalinimas grėsė ne dėl skandalingo elgesio, o tiesiog dėl melo, į kurį įklimpo besiteisindamas.
Pažvelkime į dabartinę ministro pirmininko deklaraciją. Nurodoma, kad G. Kirkilas suteikęs paskolą asmeniui, kurio pavardė, kaip oficialiai skelbiama, neįskaitoma. Tik pagalvot, valstybės premjeras, specialiai kraigliojantis svarbiame dokumente, ir sumišęs klerkas, stropiai įvedantis absurdišką įrašą į internetinę formą: skaidrumas pagal Kirkilą. Čia būtų anekdotas, tačiau už šių visų istorijų slypi labai rimtas klausimas: ar pareigūnai, ar ministras pirmininkas jaučia atsakomybę užimdami tokias pareigas, o gal cinizmas ir atviras tyčiojimasis iš visuomenės nejučiom jau tampa įprastu jų veiklos būdu?
Suprantama, pypkės dūmelis didelės žalos valstybei nepadarė, nors, tiesa, neaišku, ką apie tai pamanė Latvijos premjeras, kuris, atrodo, tuo metu dalyvavo oficialiame pokalbyje su Lietuvos premjeru. Dūmų uždanga deklaracijoje atrodo rimčiau, nors akcijų turėta, pasak premjero, „viso labo už aštuonis tūkstančius litų“. Tačiau pačių šių atvejų nagrinėjimas neatskleidžia problemos esmės. Tai, kad premjeras pažeidė įstatymą, sulauktų ir sulaukia didelio dėmesio kiekvienoje demokratinėje valstybėje, nes tai kartu yra indikatorius, parodantis politiko vertybes, nuostatas, jo mąstymo ir elgesio būdą.
Dėmės „skaidrumo etalone“
Derybas dėl nacionalinio investuotojo su „VP Market“ premjeras vadina skaidrumo etalonu, nes jose dalyvavo įvairių institucijų atstovai. Kita vertus, čia pat jis pripažįsta, kad šių derybų metu „tris ar keturis kartus“ buvo susitikęs su vienu iš „VP Market“ lyderių Žilvinu Marcinkevičiumi. Pats G. Kirkilas nebuvo derybų grupės narys, o minėti susitikimai nebuvo įtraukti į oficialią ministro pirmininko darbotvarkę. Tad kur čia skaidrumas? Kas dabar gali laiduoti, kad svarbiausi sprendimai buvo pasiekti darbo grupės derybose, o ne slaptuose Gedimino Kirkilo ir Žilvino Marcinkevičiaus susitikimuose, ir kas pasakys, kiek tokių susitikimų būta iš tikrųjų - „trys-keturi“, o gal visa dešimtis? Štai ir kyla abejonės.
Pasirinktas nacionalinio investuotojo kūrimo būdas kelia įtarimų, nes, vartojant Ž. Marcinkevičiaus terminus, „į kasą“ įplaukė ne pinigai, o akcijos, kurių vertė, neišmėginta rinkos, priklauso nuo vertinimo. O vertinime visada išlieka subjektyvumo elementas. Negana to, privati bendrovė ir vyriausybė vedė derybas dėl jų būsimų dalių nacionaliniame investuotojuje – neaišku, dėl ko vyko derybos, jei akcijų vertė nustatyta? Juk vyriausybė tam ir yra vyriausybė, kad apibrėžtų sąlygas ir kviestų privatų investuotoją, kuris – savo ruožtu - gali sutikti arba ne. Vieno procento akcijų vertė investuotojuje skaičiuojama šimtais milijonų litų, tad visuomenė turi teisę žinoti, ar vieno kito procento svyravimą nenulėmė slaptas kavos gėrimas su kitos pusės svarbiausiu derybininku.
Galbūt atsakymų į šiuos klausimus kažkur esama, bet jie girdimi silpnai. Beje, šiais metais vien tik Lietuvos vyriausybė numačiusi išleisti 20 mln. litų visuomenės informavimui apie jos priimamus sprendimus. Pavyzdžiui, nusipirkus visą laikraščio puslapį informuojama, kad padidės pensijos, mat valdžia būgštauja, kad pensininkai gali to nepastebėti. Šiomis dienomis pašto dėžutėje radau knygelę, supažindinančią su euro privalumais. Efektyvu! Tačiau tokio didelio noro informuoti visuomenę apie sprendimus dėl „Leo LT“ vyriausybė toli gražu nerodė. Nereikia net ir išlaidų: ar nebūtų kultūringa bei žavu surengti specialią spaudos konferenciją ir išsamiai papasakoti visiems apie valstybės istorijoje skaidriausią sandorį. Tačiau tokią bendravimo su visuomene formą ir premjeras, ir, beje, prezidentas jau seniai užmiršo. Tai irgi simptomiška.
Vietoj to kitamaniams grasinama komisija, lyg vėzdu mojuojama VSD. Pagal šią logiką reikėtų ištirti ir prezidentą Algirdą Brazauską, nes ir jam vyriausybės veiksmai neaiškūs: „Nežinome, ką statome!“ G. Kirkilas (kartu su Ž. Marcinkevičiumi), matyt, žino ir garantuoja, kad jėgainė stovės jau 2015 m., nors specialistai dėl to gūžčioja pečiais. Su tokia informacija, šitaip kvalifikuotai statome didžiausią objektą.
Įdomu dar štai kas: Seimo narys Bronius Bradauskas, iki šiol laikytas socialdemokratų kietosios linijos įsikūnijimu, jau atsitraukė nuo komisijos, turinčios tirti „Leo LT“ priešininkus, idėjos (LRT „Savaitė“ 2008-02-17), tačiau tokią komisiją vis dar palaiko nuosaikaus politiko reputaciją iki šiol turėjęs G. Kirkilas („Žinių radijas“, „Pozicija“ 2008-02-14). Išvada: paragavęs didelės valdžios žmogus „sužvėrėja“.
