Kauno miesto savivaldybei šį rudenį paskelbus Kauno miesto prekės ženklo ir šūkio sukūrimo supaprastinto atviro projekto konkursą, kauniečių (joje – daugiausia meno kūrėjų) grupei, besivadinančiai Pagerinimo sąjunga „Žmonės Kavingais Veidais“, kilo alternatyvi idėja. Vienas jos generatorių – garsus architektas ir nepailstantis visuomenės veikėjas Audrys Karalius interviu naujienų agentūrai ELTA sakė, kad, atspindint daugialypę kauniečių struktūrą, į konkurso vertinimo komisiją pakviesti bedarbis, daktaras, architektas, muzikas, karalius, profesorius ir gražuolė.
Architektas Audrys Karalius (nuotr. Elta)
– Puikiausiai žinome, konkursų Kaune visokiausių būta. Kartais net kyla įtarimų, jog neišgalėdama įsimintinais ir visam miestui reikalingais darbais įprasminti savo buvimo kiekviena iš kas ketveri metai besikeičiančių valdžių rengia kokį nors visuomenei pamaloninti skirtą konkursą. Kodėl Jums užkliuvo būtent šitas?
– Neabejoju, konkursų buvo ir bus dar ne vienas. Iš tikrųjų tarsi nieko ypatingo ir šį kartą neįvyko. Eilinis viešųjų pirkimų konkursas, eilinės tuščiavidurės strategijos „priemonė“, ir tiek. Tačiau iš tiesų pats miesto prekinis traktavimas, pasitelkus „akropolinę“ retoriką, vertas atidesnio žvilgsnio. Kyla abejonių, ar tikrai iš savivaldybės rūmų peršamas Kauno įvyniojimas į komerciškai patrauklų, bet kuriam išoriniam „miesto vartotojui“ „lengvai suprantamą“ ir „viliojantį vartoti“ įpakavimą yra toks jau nekaltas?
– Bet savivaldybė skelbia, kad konkurso tikslas – „sukurti Kauno miesto prekės ženklą ir šūkį, kuris turi kurti ir palaikyti patrauklaus miesto įvaizdį, palankų turizmo, verslo ir investicijų plėtojimui, išryškinti miesto dinamiškumą, inovatyvumą, kūrybiškumą, modernumą, akademiškumą, verslumą, skatinti atvykstamąjį ir vietinį turizmą bei didinti miesto konkurencingumą“. Negi tai – prasta siekiamybė?
– Būtent, siekiamybė. Nelabai naujas tas valdžios išradimas vietoj tikrų, nuoseklių darbų mojuoti miestelėnams prieš akis spalvotomis placebo vėliavėlėmis, reklamuojant iš esmės vieną ir tą pačią netiesą – rytoj bus geriau!
„Miesto prekinį ženklą galima suvokti kaip sąsają tarp vartotojo ir reklamuojamos vietovės. Kuo ši sąsaja lankstesnė, lengviau suvokiama, tuo vartotojui paprasčiau jį atpažinti, o atpažinus maloniau “vartoti produktą„. Prekės ženklu siekiama parodyti ne tai, kaip mes save matome, o tai, kaip mus mato kiti ir kaip mes siekiame, kad mus matytų“, – teigiama „Kauno miesto prekės ženklo ir šūkio“ konkursą paskelbusios Kauno savivaldybės tinklapyje.
O konkursą kuruojantis vicemeras Povilas Mačiulis trykšta optimizmu, tarsi Kaunas jau stovėtų ant Didžiojo Išradimo slenksčio, už kurio plyti šviesūs nieko neveikimo horizontai. Netgi pabrėžia, kad miesto prekės ženklai galėtų būti ant suvenyrų, alaus bokalų ar tušinukų, darželių arba mokyklų simbolikoje. Tai nejaugi tik tokia prekės ženklo misija matoma per savivaldybės langą?
– Kur link sukate taip klausdamas?
– Dėl tokio konkurso kyla ir daugiau klausimų. Nes suprasti nėra paprasta, kam reikalingas toks pompastiškas paradas, siekiant spalvingam bei daugiabriauniam Kauno miestui užvilkti vienodos ideologijos ir dizaino rinkodarinius treningus. Aišku nebent tai, kad miesto galvos klimpsta į rinkodaros „strategų“ hipnozę, kurioje jau seniai plūduriuoja prekybcentriai ir beveidžiai aludariai, draudikai ir prezervatyvų pardavėjai, bankininkai ir farmacininkai, mulkindami pasaulį savo nesibaigiančiais rinkodaros kliedesiais.
Bandymas supaprastinti gyvenime vykstančius procesus iki primityvios schemos „perku–parduodu“ yra lėkštas, apgaulingas ir žeminantis. Ypač, – jeigu primetamas miestui, kurį mėginama suprimityvinti iki lengvai nuryjamo „spamo“ formato.
– Bijau Jus užrūstinti, bet daugelio ne kauniečių akimis, Kaunas ištisus dešimtmečius sėkmingai vystė ir tebevysto tą „perku–parduodu“, tai ir naujas prekės ženklas lengvai kaip tik Kaune ras vietą kur „prilipti“, ar nesutinkate su tokia nuomone?
– Jeigu tas „perku–parduodu“ gerai įvaldytas ir perprastas, tai kodėl už „visraktį“ nuo Kauno visokeriopo suklestėjimo vartų miesto savivaldybė žada konkurso laimėtojams tik 5 tūkst. litų? (antra premija – 3 tūkst. Lt, trečia – 2 tūkst. Lt (!). Arba kodėl įslaptintai vertinimo komisijai suteikiama autokratiška teisė apskritai nepremijuoti konkursinių projektų, nors jie „formaliai ir atitinka konkurso sąlygų reikalavimus“? Ir dar... siekiant konkurso dalyviams maksimaliai stimuliuoti kūrybinį džiaugsmą, konkurso sąlygose tiesiai pasakyta, kad Kauno savivaldybė taps visateise premijuotų ženklų savininke ir galės juos kur nori naudoti bei „tobulinti“, jeigu kuriame nors kabinete pasirodytų, jog prekinis ženklas tiesiog „nesižiūri“.
Taigi iš tos šviežiai užveltos kaunietiškos rinkodaros laimės nebent patys rinkodaros „strategai“, gabensiantys iš Kinijos vagonais „kaunietiškus“ marškinėlius, alaus bokalus ir kepurytes vaikams. Bet nuo to nesustiprės meilė savam miestui dirbtinai unifikuotiems kauniečiams, o tarp žemėlapių besiblaškantiems užsienio investuotojams nepaaiškės, kur „smeigti“ nuobodžiaujantį milijoną.
– Na, neplakime taip smarkiai Kauno valdžios, gal ji ženklų kūrimo konkursą bus „nusižiūrėjusi“ iš mūsų valstybės, kuriai šalies populiarinimo „strategija“ irgi dažnai pasirodo neįkandamas riešutas?
– Pirmiausia turim pripažinti: akropolinė rinkodara iš principo netinka miestui, nes miestas pernelyg įvairiakryptis. Jo savybių įvairovė – per didelė, kad jį būtų galima įsprausti į įprastinės prekės pardavimo strategijas. Tokios „strategijos“ patogios tik jose dalyvaujantiems rinkodarininkams, nes niekada nereikia pasiaiškinti ir atsiskaityti už „strategijos“ efektyvumą. Todėl, kad to padaryti objektyviai neįmanoma.
Be to, begalinis valstybės ar miesto savasties bendravardiklinimas iki „kiekvienam suprantamo“ prekės ženklo dažniausiai baigiasi banalia „kaukazine slyvaite“, kurią Lietuva „susimarketingino“ prieš kelerius metus. Nebent tam, kad apsijuoktų dėl „akivaizdaus panašumo“ prieš vieną Kanados bažnytkaimį. Prisiminkim ir impotentišką „tauriuką Kaunutį“, prieš gerą dešimtmetį nekaltai pradėtą kažkuriame Kauno savivaldybės koridoriuje ir ilgus metus šiurpinusį kiekvieną save gerbiantį kaunietį.
– Tai, Jūsų nuomone, savivaldybės administracijai nereikia miesto įvaizdžio skyriaus, o miestui visai nereikia reklamos?
– Mano galva, tokių „padarytų iš šalies“ įvaizdžių reikia nebent parsidavinėjančioms personoms ar šiaip beveidžiams nuliams. Tas pats pasakytina apie miestus. Todėl mes ir nesutinkame, kad Kaunas būtų taip pažemintas ir laikomas „urbanistiniu nuliu“, kad jam reikėtų dirbtinai daryti įvaizdį.
– Ir ką tuomet siūlote?
– Alternatyvų konkursą „Kauno ženklas ir šūkis!“. Būti savimi ar atrodyti? Tai – klausimas, į kurį šiais laikais turi atsakyti kiekvienas subrendęs miestas. Kaunas (ir bet kuris kitas miestas) turi apsispręsti, – būti savimi ir kurti bei stiprinti savo tikrąsias savybes ar stengtis stilingai, patraukliai atrodyti (taip, kaip kažkokie gyvenimo būdo pranašai sustrateguos).
Turinys ar Įvaizdis? Būti ar atrodyti? Esu tikras, Kaunas garbingai atsakys į tokį klausimą, juolab kai radosi alternatyva. Tikėkimės, tai bus laisva kauniečių saviraiška, savotiškas miesto folkloras, pasiūlysiantis ne vieną, niveliuojantį, bet daug ir įvairių simbolių miestui, kuris yra to vertas.
Alternatyvaus konkurso tikslas kitoks – sukurti Kauno ženklų ir šūkių, kurie adekvačiai atspindėtų XXI amžiaus pradžios Kauno vertybes, būseną ir lūkesčius. (Nemonopolizuojant Vieningos Nuomonės su Vienu Ženklu ir Vienu Šūkiu). Tam atvejui Kaunas turi Vieną Herbą, kuris yra savaip šventas.
Mums konkurso sąlygoms išdėstyti neprireikė 15 puslapių traktato, kaip savivaldybei. Alternatyvaus konkurso sąlygos yra trumpos ir paprastos: Kauno ženklas turi būti: a) gražus; b) įsimintinas; c) kaunietiškas, Kauno šūkis turi būti: a) optimistinis; b) patogus šaukti; c) cenzūrinis.
– Ir kas nuspręs, kuris ženklas labiausiai „kaunietiškas“ ir kuris šūkis – smarkiausiai optimistinis?
– Kol kas pasakysiu tik tiek, kad atspindint daugialypę kauniečių struktūrą, į konkurso vertinimo komisiją pakviesti: bedarbis, daktaras, architektas, muzikas, karalius, profesorius ir gražuolė.
Beje, kai kurios vertintojų pavardės bus tikrai žinomos kauniečiams. Tačiau neskubėkime, – jos paaiškės kiek vėliau, kai gerbiami komisijos nariai kiekvienas paaiškins, kaip jie supranta šiandieninę Kauno simboliką.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Birutė LIUTKUTĖ
