Paradoksas, bet Vilniuje, į kurį beveik neskraido lėktuvai, vyko tarptautinė konferencija „Vidurio Europos vieta ir vaidmuo kontinento istorijoje“, kas nejučia privertė suabejoti, ar Lietuva tikrai priklauso Vidurio Europai. Tačiau konferencijai pradėta ruoštis dar pernai, o Vidurio Europos mokslininkai nėra taip patogumų išpaikinti kaip vakariečiai, todėl atvyko visų pakviestų 10 šalių atstovai.
Konferencijos sumanytojas - Lenkų institutas, kuriam padėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas. Konferencija panašia tema pernai lapkritį vyko Varšuvoje, kur ją globojo Lenkijos užsienio reikalų ir kultūros ministrai bei Varšuvos merė, o dalyvavo solidūs profesoriai ne tik iš Vidurio Europos valstybių, bet ir garsiausių Vakarų Europos bei Amerikos universitetų. Tačiau nepaisant labai iškilmingo atidarymo puošniausioje Karaliaus rūmų salėje, diskusijos vyko tik siaurame istorikų ir politikų būrelyje, rašo „Lietuvos žinios“.
Vilniaus konferencija - demokratiškesnė. Ją po savo stogu priglaudė tik nešildoma Vilniaus universiteto teatro salė. Tačiau konferencijos rengėjams labai protingai nutarus padaryti įėjimą laisvą, abi dienas universiteto salė buvo sausakimša. Taip paaiškėjo, kad Liublino unijos 440-osioms metinėms ir komunizmo žlugimo 20-ečiui skirta konferencija domina nepaprastai daug lietuvių - nuo studentų iki orių žilagalvių, kurie galėjo ne tik klausytis, bet ir uždavinėti pranešėjams klausimus.
Unija ar sąjunga?
Lenkų institutas pasielgė labai drąsiai pirmąją konferencijos dieną skirdamas Liublino unijos reikšmei (nes lietuvio sąmonėje įsitvirtinusi neigiama žodžio „unija“ reikšmė). Jei lenkai Liublino uniją linkę traktuoti kaip Europos Sąjungos (ES) pirmtakę, tai lietuviai net Europos Bendrijos nelinkę vadinti lotyniškos kilmės žodžiu unio (kaip daro visos kitos ES narės), pakeisdami jį „sąjunga“, nes jų įsitikinimu unija ir sąjunga reiškia skirtingus dalykus.
„Tai, kad mes sakome ne Europos Unija, o Europos Sąjunga, rodo mūsų kompleksus. Ta unija prasidėjo Jogailos ir Jadvygos santuoka, kas lotyniškai yra dar viena unijos reikšmė“, - per konferenciją kalbėjo Vilniaus universiteto istorikas doc. Rimvydas Petrauskas, priminęs, kad nuo XIV amžiaus Europoje ėmė rastis daug unijų, nes išnykus kelioms dinastijoms vyko politinių jėgų persigrupavimas. „Taip tuomet vienijosi valstybės. Iš vienos Europos pusės į kitą keliavo ne tik jaunikiai ir jaunosios, bet ir naujos idėjos“, - sakė istorikas, pabrėžęs, kad iš visų tų unijų ilgiausiai išsilaikė bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė, nors metams bėgant vis labiau skyrėsi lietuvių ir lenkų požiūris į ją. Šios unijos reikėjo ir Lietuvai, nes jos didikai matė, kad vis stiprėjant Maskvos kunigaikštystei išlaikyti Vytauto laikų valstybės sienų nepavyks.
Tačiau jei Liublino unijos teigiamą pusę įžvelgia Lietuvos istorikai, paprastų lietuvių (nesidominčių istorija, bet viską apie ją žinančių) sąmonėje unijos įvaizdis tebėra neigiamas. Paklausus Lenkų instituto direktoriaus Mariuszo Gasztolo, kaip gimė mintis surengti tokią konferenciją Vilniuje, jis atsakė: „Konferencijos tikslas - pakalbėti apie Vidurio Europos valstybių bendradarbiavimą, gerus praeities pavyzdžius, iš kurių vienas Žečpospolita - dviejų tautų - lenkų ir lietuvių - respublika, nors iš tiesų joje gyveno daugybė įvairių tautų. Todėl Žečpospolita - tarsi įvadas į ES, savotiškas Europos projektas rytuose. XVI amžiaus Liublinas - tarsi 1992 metų Mastrichtas, kuriame buvo pasirašyta ES įkūrimo sutartis. Liublino susitarimas išsilaikė 200 metų, ES egzistuoja dar tik 17-a. Mes norime į dabartinę besivienijančią Europą įnešti savo elementą, mūsų patyrimą ir pasiekimus, o kartu ir žinių apie padarytas klaidas, kad jos nebūtų kartojamos. Taip pat norime priminti to dviejų tautų sukurto projekto didybę ir vertybes - parlamentarizmą, tiems laikams modernią ir demokratinę sistemą, leidusią įtraukti į valstybės valdymą 10 proc. gyventojų, kai Prancūzijoje jame dalyvavo tik 3 proc. prancūzų. Mūsų bendras pasiekimas ir 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucija. Todėl, manau, verta ir dabarties kontekste pamąstyti, kas tai buvo Liublino unija“.
Su tuo sutinka ir Lietuvos istorikai, įžvelgiantys joje daug teigiamų dalykų, nors ir nelinkę Liublino unijos laikyti ES pirmtake. Jie teigia, kad nors sudarant Liublino uniją Lietuvos didikai jau šnekėjo lenkiškai, jie skirtingai suprato politines sąvokas ir rado formų Lietuvos savarankiškumui plėtoti. Šiandien Lietuvoje unija suvokiama kaip dinamiškas procesas, kaip pakankamai tolerantiškas darinys, kuriame pavyko išvengti Europą nusiaubusių religinių karų ir kuriame abi šalys išsaugojo galimybę pačioms spręsti savo ateitį.
Vienija totalitarizmo patirtis
Jei dėl Liublino unijos dar vyksta lietuvių ir lenkų ginčai, tai vertindamos Europos XX amžiaus totalitarizmą abi valstybės visiškai sutaria (nors patirtis kiek skiriasi, nes Lenkija nebuvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą). Kaip ir lenkai kovoję prieš komunizmą, lietuviai mielai pripažįsta Jono Pauliaus II įtaką pokyčiams Europoje ir „Solidarumo“ reikšmę verčiant komunizmą. Abi tautos vienodai vertina Rusijos grėsmę ir stengiasi bendrai veikti ES, savo užsispyrimu kartais suerzindamos Vakarų Europą ir tokiame kontekste prisimindamos ir praeityje vykusią bendrą kovą prieš Rusijos imperiją.
Mažos valstybės turi veikti išvien
Konferencijoje pranešimą, gana ironišku pavadinimu „Didžiųjų valstybių „koncertas“ ir Vidurio Europos valstybių bei tautų situacija“, skaitė ir pats Lenkų instituto direktorius. Taip jis norėjo atkreipti dėmesį, kad XIX amžiuje Europą valdžiusios didžiosios valstybės mažąsias šalis traktavo ne kaip politikos objektą, o tik kaip subjektą - tai aktualu ir šiandien. M.Gasztolas ir garsus Krokuvos Jogailos universiteto profesorius J.Cisekas siūlė visiems pasvarstyti, koks jėgų balansas yra dabartinėje Europoje, ir priminė, kad mažoms valstybėms, jei jos nori būti politikos objektai, lemta bendradarbiauti tarpusavyje.
Vakarų Lenkijoje gimęs M.Gasztolas gerai kalba lietuviškai, nors neturi nė lašo lietuviško kraujo. Studijuodamas Poznanės universitete jis sutiko Lietuvai labai simpatizuojantį prof. Jerzy Ochmanskį ir kai tik universitete buvo atidaryta Lituanistikos katedra pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Magistro darbui pasirinkęs temą „Lietuvos kelias į nepriklausomybę 1989-1990 metais“, M.Gasztolas 1990 metais atvyko į Lietuvą - kad savo akimis pamatytų kaip viskas vyko. Ir, kaip pats juokauja, neišvyko iki šiol. Tomis dienomis užsimezgusi draugystė su lietuviais tebesitęsia, o tapęs Lenkų instituto direktoriumi jis deda daug pastangų, kad lietuviai ir lenkai geriau suprastų vieni kitus. Šiam tikslui turėjo pasitarnauti ir Vilniuje vykusi konferencija, puikiai deranti prie Tarptautinio kultūros kongreso.
Konferencijos laikas iš tiesų buvo gerai parinktas: Lietuva šiemet mini savo tūkstantmetį, o Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine. Tik nejučia kyla klausimas, ar galima Lietuvą vadinti Vidurio Europos valstybe, jei jos su Europa nejungia nei automobilių magistralė, nei modernus geležinkelis, o iš Vilniaus neskraido lėktuvai į kitų Europos valstybių sostines. Juokais to paklausus vieno konferencijos dalyvio, jis atsakė: „Priklauso nuo to, iš kurio taško žiūrėsi“.
Palmyra Krupenkaitė
