Karolina BOBINAITĖ
Vėlus penktadienio vakaras. Vilniuje, Sodų gatvėje, žmonių knibždėlynas. Ryškios iškabos traukia akį ir kviečia užeiti, siūlydamos patirti intymius malonumus su čia dirbančiomis moterimis. Šalia raudonomis neoninėmis raidėmis blyksinčio užrašo „Viešnamis“ stoviniuoja mergina. Menki drabužėliai vos dengia dailias kūno linijas. Ji viliokiškai šypsosi, moja ranka praeiviams ir siūlo išpildyti visas fantazijas. Ar kada nors toks vaizdas taps realybe? Kitados buvo legali
„Tarptautinių žodžių žodyne“ parašyta, kad žodis prostitucija atėjęs iš lotynų kalbos. Čia prostitutio, prostituo reiškia viešą išstatymą. Mūsų dienomis šis žodis įgavo kiek kitokią prasmę, jis reiškia lytinį santykiavimą arba kūno pasiūlą gašlumui patenkinti už materialinį atlyginimą. Norime to ar ne, prostitucija, pelnytai vadinama seniausia pasaulio profesija, egzistuoja visuose žemynuose. Skirtumas tik tas, kad kai kurios šalys tokį pragyvenimo būdą įteisino, o kitos, priešingai, griežtai draudžia, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje ir Šiaurės Korėjoje už vertimąsi prostitucija galima sumokėti gyvybe. Europoje legaliai nusipirkti moters seksualines paslaugas galima Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Turkijoje, Nyderlanduose ir mūsų broliukų tėvynėje Latvijoje. Šiose šalyse prostitucija reglamentuota įstatymiškai, o tai reikalauja tam tikrų sąlygų. Pavyzdžiui, Vokietijoje prostitucija užsiimti galima tik tam tikroje ribotoje teritorijoje, kitos valstybės turi įstatymą, draudžiantį moterims viešai siūlytis ir taip reklamuoti savo paslaugas. Mūsų šalyje prostitucija draudžiama. Tiek už vertimąsi ja, tiek už seksualinių paslaugų pirkimą skiriamos baudos. Prostitutei ir jos klientui valanda darbo ir malonumo gali atsieiti nuo 300 iki 1000 litų arba 30 parų administracinio arešto. Žinoma, taip buvo ne visada. XIX amžiuje prostitucija priskirta prie dorovinių nusikaltimų ir iš Baudžiamojo kodekso išbraukti straipsniai, susiję su atsakomybe už vertimąsi prostitucija, taigi teisiškai prostitucija mūsų šalyje buvo legali. Be kontrolės šis verslas nepaliktas, tuo rūpinosi policija. Buvo išduodami specialūs leidimai steigti viešnamius ar savarankiškai verstis prostitucija, visos dirbančios moterys įtrauktos į sąrašus ir turėjo reguliariai tikrintis sveikatą. Neretai buvo rengiami netikėti viešnamių patikrinimai, todėl galima teigti, kad XIX amžiuje prostitucija Lietuvoje buvo viena iš teisiškai apribotų, tačiau sėkmingai veikiančių verslo sričių.
Prekiavimo savo kūnu priežastys
Prieš pradedant nagrinėti legalios prostitucijos naudą ar žalą, reikėtų išsiaiškinti, kas skatina moteris taip elgtis. Prostitutes galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji ir labai dažna grupė – moterys, parduodančios savo kūną dėl ekonominių ir asmeninių priežasčių. Neturinčios išsilavinimo ar nesugebančios rasti darbo pasuka savo kūno pardavinėjimo keliu vien tam, kad užsitikrintų pragyvenimo šaltinį, išlaikytų save ar savo atžalas. Kitas šiuo metu ypač populiarus ekonominis veiksnys – prabangos ir pinigų troškimas. Juo dažnai susižavi merginos, o peržvelgus kelis populiarius internetinių skelbimų portalus galima rasti šimtus tokių merginų kontaktinių duomenų. Jaunos, gražios moterys siūlo leisti laiką su vyrais už tam tikrą materialinę paramą. Turtingų rėmėjų ieškoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur merginos linksmina vyresnius vyrus privačiuose vakarėliuose, vilose, jachtose, lydi į renginius ir panašiai. Neseniai vykęs skandalingai pagarsėjusios blondinės Marinos Bui teismas dėl vertimosi prostitucija tokias tendencijas tik patvirtina. Asmeninės priežastys taip pat skatina moteris teikti seksualines paslaugas už pinigus. Vaikystėje ar jaunystėje patirtas smurtas, prievarta ir laiku nesuteikta psichologinė pagalba sužlugdo moteris, jos ima nebevertinti savęs ir mano esančios tinkamos būti tik aistros patenkinimo objektu. Priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų taip pat priskirtina prie asmeninių priežasčių. Tokios moterys paprastai dirba gatvėse ir teikia paslaugas už minimalią kainą, už tiek, kad užtektų dozei ar buteliui alkoholio. Antroji grupė – moterys, į prostitucijos tinklą įtrauktos prievarta. Dažno jau nebestebina žiniasklaidos pranešimai apie apgautas ir prievarta prostitutėmis paverstas moteris ar naujienos apie prekyba žmonėmis besiverčiančių asmenų teismus ir nuosprendžius. Prekybos žmonėmis tinklas apima visą Žemės rutulį ir nusineša šimtus gyvybių bei milijonus asmenybių sužaloja nepataisomai. Lietuvoje jau trylika metų veikia „Carito“ inicijuojamas projektas, skirtas prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms padėti ir paremti: teikiama tiek psichologinė, tiek juridinė pagalba nukentėjusiesiems. Trečioji grupė – moterys, kurios prostitucija verčiasi savo noru, neskatinamos ekonominių priežasčių, asmeninių traumų ar priklausomybių. Tokių prostitučių dalis labai nedidelė, o psichologai dažniausiai neranda tinkamo ir tikslaus paaiškinimo tokiam moters pasirinkimui apibūdinti. Negalima pamiršti, kad ne tik moterys, bet ir vyrai verčiasi prostitucija. Daugiausia dėl ekonominių priežasčių, o tokių vyrų klientės – nemažą turtą sukaupusios ir vidutinio ar vyresnio amžiaus moterys. Nepaisant to, vyrų prostitucijos atvejai labai reti, mat, pasak gydytojo psichoterapeuto-seksopatologo Viktoro Šapurovo, moterims svarbus ne tik fizinis, bet ir psichologinis kontaktas. Jos, kitaip nei vyrai, nejaučia tokio didelio fiziologinio poreikio patenkinti savo geidulius. Vyras, nesugebantis rasti partnerės lytiniam potraukiui patenkinti, jaučia diskomfortą ir stengiasi ieškoti partnerės atmesdamas jausmus.
Dvi barikadų pusės
Pasisakantieji už legalią prostituciją savo argumentus pradeda teiginiu, kad pirmiausia tai išeis į naudą pačioms prostitutėms. Štai 2013-ųjų birželį Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė viename interviu teigė, kad šiuo metu Lietuvoje taikomos prevencinės priemonės neveiksmingos, todėl reikia ieškoti naujų kelių. Politikė pasisakė už prostitucijos legalizavimą ir sakė mananti, jog lėšos, surinktos iš prostitučių, mokančių valstybei mokesčius, padės finansuoti socialinius projektus, skirtus padėti moterims, kurios į prostituciją buvo įtrauktos ne savo noru, taip pat surinkti pinigai padės efektyviau vykdyti lytiniu keliu plintančių ligų prevenciją. Lietuvos teisės instituto (LTI) Teisinės sistemos tyrimo skyriaus vedėjos ir tyrėjos Eglės Kavoliūnaitės-Ragauskienės manymu, prostitucijos legalizavimas gali ir nepadėti kontroliuoti lytiniu keliu plintančių ligų, o dalis prostitucijos verslo taip ir liks nelegalus: „Priverstinė sveikatos kontrolė – svarbus aspektas, tačiau kelia abejonių. Moterys, kurios sąmoningai verčiasi tokia veikla ir galėtų tai daryti legaliai, labai tikėtina, rūpinasi savo sveikata ir nuolat ją tikrinasi jau dabar. Bet tos, kurios dirba priverstinai, dažnai turi priklausomybę nuo narkotikų, vargu ar pakiltų į legalų paslaugų teikimo lygmenį ir pradėtų jas siūlyti legaliai. Apskritai didelė dalis šio verslo, siekiant išvengti mokesčių naštos, taip ir liktų ekonomikos šešėlyje.“ Erotinių masažų meistrė Rūta Pranskūnaitė įsitikinusi, jog prostitucijos legalizavimas Lietuvai nebus naudingas, o juo labiau neužkirs kelio lytiškai plintančioms ligoms: „Iš pažįstamų esu girdėjusi, kad Vokietijoje dirbančios moterys už papildomą mokestį paslaugas teikia be apsaugos priemonių. Tokie dalykai įmanomi ir Lietuvoje. O faktas, kad legaliai dirbančioms moterims reikės dažniau tikrintis sveikatą, padėties irgi negelbėja. Žinant, kokia korumpuota sveikatos priežiūros sistema, manau, bus galima susimokėti už tvarkingą pažymą ir toliau laisvai dirbti.“ Kitas galimas argumentas – prostitucijos legalizavimas padės apginti moteris nuo nesąžiningų sąvadautojų, kurie pasiima didelę dalį šių uždirbtų pinigų. Teisininkė E.Kavoliūnaitė-Ragauskienė teigia, kad prostitucijos legalizavimas nepadės išspręsti šios problemos: „Argumentas, kad legalizavus prostituciją valstybė galės ją kontroliuoti, neturi logiškų prielaidų. Lygiai taip pat būtų galima pasakyti, kad įmanoma legalizuoti bet kurią nusikalstamą veiką, tada valstybė nebeturės dėl jos problemų. Taip mąstant nesunku sugalvoti, ką daryti, kad valstybėje neliktų nusikaltimų: iš viso panaikinti Baudžiamąjį kodeksą.“ Dar vienas pritariančiųjų legalizavimui argumentas – nauda valstybės biudžetui ir padidėjęs pelnas iš turizmo sektoriaus. Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalas tapo vienu iš reprezentacinių miesto, o kartu ir visos šalies objektų. Tik reklamuojant seksualines paslaugas teikiančias moteris ir įkuriant įspūdingus viešnamius įmanomas turizmo sektoriaus augimas būtent iš sekso turizmo. Erotinių masažų meistrė R.Pranskūnaitė tvirtina, jog prostitucijos legalizavimas šalį paverstų prekybos žmonėmis vieta: „Man rodos, kad Lietuvoje legalizavus prostituciją padidės prievarta į šalį atvežamų moterų. Nesvarbu, kad viešnamiai bus legalūs, vis tiek valdžia kažin ar spės viską sužiūrėti.“ Ne kartą už vertimąsi prostitucija bausta moteris taip pat įžvelgia grėsmę dėl į prostitucijos tinklą prievarta įtraukiamų nepilnamečių, kurie, galimas daiktas, bus gabenami dirbti į Lietuvą. Į vakaruose esančias Europos valstybes, tokias kaip Vokietija, Austrija ir Šveicarija, iš Rytų Europos nuolat vežamos merginos ir moterys, kurios Vakaruose parduodamos į sekso vergiją, o prostituciją kontroliuojantys įstatymai tokių prekybos žmonėmis mastų nesugeba suvaldyti. Dar vienas menkai argumentuotas teiginys – legalus seksualinių paslaugų pirkimas padės sumažinti išprievartavimo atvejų šalyje. E.Kavoliūnaitės-Ragauskienės teigimu, pagal kriminologų duomenis išprievartavimo priežastis nėra tik patenkinti aistrą. Kai kurie išprievartavimai vyksta dėl noro pažeminti moterį, todėl prostitucija padėties nepagerins. Legalios prostitucijos šalininkai tvirtina, jog žmogus laisvas ir gali su savo kūnu elgtis, kaip nori. Priešininkai, ypač feminizmo šalininkai, atremia, kad prostitucijos legalizavimas yra lyg pritarimas faktui, jog tam tikra dalis moterų skirtos vyrų lytiniam potraukiui tenkinti, o tai pažeidžia lygias vyrų ir moterų teises. Didžiausiu ir sunkiai atremiamu laisvo elgesio priešininkų teiginiu galime pavadinti moralę. Visgi gyvename katalikiška save vadinančioje valstybėje, kur svetimavimas laikomas nederamu elgesiu. „Valstybės teisė grindžiama visuomenės palaikymu, ypač sprendžiant vertybiškai jautrius klausimus. Baudžiamajame kodekse prostituciją draudžiantys straipsniai numatyti skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei“. Lygiai dėl to paties argumento Lietuvoje draudžiamas disponavimas pornografiniu turiniu ar žiaurus elgesys su gyvūnais. Yra visuomenės bendrai priimtos moralės nuostatos, jos ginamos teisinėmis priemonėmis, – mintimis dalijosi E.Kavoliūnaitė-Ragauskienė ir pridūrė, jog, nepaisant galimos naudos prostitucija besiverčiančioms moterims, legalizavimas visgi nebūtų labai naudingas šalies žmonių mentalitetui: – Socialiniai aspektai visuomenėje, skatinantys moterų išnaudojimą, neatrodo patrauklūs tiek dėl moterų žeminimo, tiek dėl visuomenės moralės kartelės tikslingo nuleidimo.“
